XXI amžius

Ar tu mane priimsi?

Ar tu mane priimsi? Ar priimsi mane tokį, koks esu? Šitaip dažnai šaukia kiekvieno mūsų širdis. Šį šauksmą mes galime nuslopinti, užgniaužti, tačiau žmogaus širdis juk niekuomet nesiliauja plakus. O tame plakime argi ne tas pats klausimas nenutilsta?
Pajautimas, jog esi priimtas kitų, yra viena pagrindinių sąlygų, būtinų, kad galėtum gyventi. Be to žmogus negali harmoningai vystytis – nei psichiškai, nei dvasiškai. Nepriimti, nemylimi mes labai greitai puolame į depresiją, išgyvename neviltį, nenorą gyventi. Ypač jei tai patiriame iš aplinkinių, artimų žmonių.
Kad ir kur būtume – darbe, tarp pažįstamų ar draugų, krikščioniškoje bendruomenėje ar pagaliau šeimoje, – visur galime pastebėti kitų akyse, gestuose, žodžiuose keliamą tą patį klausimą: ar priimsi mane tokį, koks esu? Ar priimsi mane?
Bendruomenės esmę sudaro abipusiškas vienas kito priėmimas ir kiekvieno atsakymas sau ir drauge kitam į klausimą: ar noriu su tavimi tokiu, koks esi, būti ir ar tikiu, jog kartu mes galime augti, tobulėti? Tačiau ne visuomet savyje išgirstame šį klausimą, juo labiau atsakome. Dažniausiai jį nustelbia pasaulio triukšmas ir rūpesčiai arba tas klausimas mums būna tiesiog per sunkus, jog atsidūrę prieš jį paprasčiausiai pabėgame. Dažnai bijome, kad kitas sutrikdys mūsų harmoniją ir privers pakeisti įprastą gyvenimo stilių. Todėl dažnai būname kurti, apsitveriame abejingumo siena, kad tik neišgirstume skausmingo šauksmo to žmogaus, kuriam iš tiesų labiausiai esame reikalingi.
Yra vietų, kuriose šis klausimas, o jis – kaip jau minėjau – yra kiekvieno žmogaus šauksmas, skamba išimtinai garsiai, tačiau jį išgirsta tik nedaugelis. Tai kalėjimai, emigrantų stovyklos, senelių namai, internatai, vaikų su negalia įstaigos… Ir ypač dramatiškai šis klausimas iškyla šeimose, kuriose gimsta vaikas su negalia. Viena didžiausių kančių yra pajautimas, jog esi atmestas ir pasmerktas giminių, aplinkinių, apskritai visuomenės. Nuo tavęs nusisuka visi, tau uždaromos durys, suyra šeimos. Tačiau palaukti, prieštaringiausių jausmų griūtyje mes galime atrasti ypatingą paslaptį, jei ryžtamės priimti tokį kelią, kokį gauname, ir pasakyti „taip“ tokiam pašaukimui. Ir ta paslaptis – tai neišvengiamai atrandamas meilės kelias.
Taigi kokia ta priėmimo paslaptis?
Priimti. Šio žodžio prasmę suvokiame daug plačiau ir realiau, negu vien tik kam nors atidaryti duris. Tikrasis priėmimas turi keletą reikšmių, aspektų.
Priėmimas – tai paslaptingas veiksmas, kuriam kartais reikia drąsos ir kurį atlikdami atrandame savyje vietos kitam žmogui, t.y. atsiveriame.
Toks paprastas gestas kaip durų atvėrimas reiškia, kad aš jau nebesu pats sau vienas, bet artimų draugų būryje, tiesiog šeimoje. Po mano stogu yra vietos ateinančiajam.
Yra ir kitas aspektas. Priimti – tai atverti kitą. Pažinti jo širdį ir mąstymo būdą. Tai reiškia, priimti jį tokį, koks jis yra, o ne kokiu norėčiau, kad jis būtų. Priimti jį su jo asmeniniu turtu, su jo trūkumais, negalia, su troškimu ir svajonėmis. Žinoma, paklausi, bet kaip atsakyti į jo kartais, atrodo, nebepakeliamus poreikius? Šiandien kai kuriuose benediktinų vienuolynuose abatas (vienuolyno vyresnysis), priimdamas svečius, nuplauna jiems rankas. Šis gestas mums sako, kad priimti – tai prisiimti atsakomybę ir atlikti pareigą.
Trečią aspektą yra kiek sudėtingiau nusakyti, nes tai pranoksta bet kokį veiksmą, kurį gali realiai padaryti. Tai yra visa, kas nenusakoma ir neišreiškiama, nes pereina į dvasinį lygmenį. Tai viskas, kuo yra kitas žmogus, ką jis man suteikia, kokius jausmus ar mintis sukelia. Prisimenu dabar istoriją iš Šventojo Rašto apie Jericho muitininkų viršininką ir turtuolį Zachiejų, kurio trūkumas, sakytume, negalia, buvo jo žemas ūgis, be to, jis buvo visuomenės nemėgstamas kaip mokesčių rinkėjas ir pasiturintis žmogus. Jis buvo girdėjęs apie nepaprastą žmogų Jėzų ir troško jį bent pamatyti. Kai Jėzus lankėsi jo mieste, šis žemaūgis žmogus suprato, kad per žmonių spūstį jo troškimas gali neišsipildyti, todėl, pamiršęs savo, kaip viršininko, padėties orumą, įsilipa į medį. Ir jis ne tik pamato, bet praeidamas pro šalį Jėzus pažvelgia į jį ir užkalbina: „Lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Zachiejus į namus priima nepažįstamąjį, apie kurį tuo metu sklido prieštaringiausi gandai, atveria savo metalines su daugybe užraktų duris į pasiturinčius namus ir tokiu būdu atveria širdį ir priima gailestingumą – aš pasigailėjau tavęs ir aplankiau tave, nepaisydamas visuomenės požiūrio. Ir kas atsitinka Zachiejui? Jis pasikeičia. Kokią paslaptį atskleidžia ši istorija? Kiekvieną kartą priimdamas tu gali keistis. Ir ypatinga mūsų širdies transformacija įvyksta būtent tuomet, kai priimame mažiausius, vargingiausius, labiausiai nusidėjusius.
Galvodama apie mūsų kasdienius kontaktus, klausiu, ar galima turėti daug draugų, atsitiktinių ir juos visus nuoširdžiai priimti? Manau – taip. Jei aš visas esu prieš kitą asmenį. Netgi jei susitikimas trunka tik keletą minučių, kitas žmogus pajunta, ar šios minutės yra visiškai skirtos jam, ar tikrai tą akimirką jis yra man svarbiausias. Kaip tai padaryti mūsų gyvenime?

Inesa VAITKŪNAITĖ
Vilnius