|
Kodėl
niekinama Lietuva?
Dažnai girdžiu žiniasklaidoje,
kaip tyčiojamasi iš Lietuvos, kaip ji negerbiama, nemylima, teigiama,
kad lietuviai - žydšaudžių tauta, o Rusija ne genocidą vykdė Lietuvoje,
tremdama jos gyventojus Sibiran, bet norėdama jiems gero, norėdama
pamokyti, kaip pamilti vyresniąją seserį Rusiją ir mylėti laisvųjų
respublikų sąjungą amžiams bei kitų gerų dalykų; dažnai sakoma,
kad lietuvis patriotas - tai idiotas. Girdi, Lietuvoje visais
laikais nieko gero nebuvo ir nėra, pokario partizanai be reikalo
patys žuvo ir kitus žudė. Tik lenkai, carinė ir sovietinė Rusija
padėjo lietuviams kultūrėti, o nepriklausoma Lietuva savo piliečiams
nieko gero nedavė, neduoda ir neduos. Todėl nenorima kelti trispalvės,
giedoti Lietuvos himno, o jos piliečiai užsienyje jai gėdą daro.
Net nesakoma Lietuva, o mūsų Lietuvėlė. Tai ne meilę reiškiantis
deminutyvas, o kažkoks pasišaipymas.
Dažnai užgirsti: Kokia Lietuva, tokios ir jos žinios (sa-vireklaminė
aliuzija į išgarsė-jusias Vakaro žinias) . O kadangi Lietuva
nepriklausoma, todėl joje nieko gero nėra, tad ir žinios blogos.
Kas kita - sovietinė Lietuva. Tuomet viskas buvo gerai, gražu,
visur gerovė. Nebuvo parduotuvėse, pilnose įvairių gėrybių, eilių,
nebuvo paskyrų baldams, mašinėlėms, lovų skalbiniams, neieškojome
išmestų importinių batų ir kitų prekių, netraukėme burtų, kam
teks gauti majonezo indelį, kavos pupelių, tirpios kavos ir
t.t. Net geresnę knygą tik per Knygos bičiulių draugiją galėjai
gauti (nesakėme nusipirkti, o - gauti.) Žinoma, ne veltui,
reikėjo mokėti ir dar kyšį duoti. Jei gauni nusipirkti, tai, atrodo,
kad veltui gavai. Mes nebuvome tokie Nepriklausomybės laikais,
net pokario metais mokėjome skirti grūdus nuo pelų. Sovietinė
propaganda, švietimas, baimė mūsų sąmonę ir sąžinę suluošino.
Dabar apie viską, kas bloga, skelbiama su tam tikru pasitenkinimu,
pasigardžiavimu, juk visa tai vyksta nepriklausomoje Lietuvoje,
o kas gera, stengiamasi nutylėti.
|
|
Jau
ta Lietuvėlė su TV laidų vedėjais lietuvaičiais
Ar tikrai mes maži, bejėgiai ir
apgailėtini, jei per valstybinę ir nevalstybinių TV laidų pokalbius,
žinias ir pramogines programas vis dažniau girdime vedėjus sakant
ne Lietuva, bet Lietuvėlė. LTV žurnalistai beveik kasdien mėgaujasi
Lietuvėle, neužmiršdami nuvertinti ir lietuvių. Beje, ir žodžio
lietuvis beveik neišgirsi, vis dažniau sužinai, kad mes - lietuvaičiai.
O jau tie lietuvaičiai!
Ir labiau vienas kito nekenčia, ir dažniau
artimam į pakinklius kimba, ir
kokie godūs turto! Dėl atgautos
žemės pėdos kaimynas kaimynui skvernus plėšia, įmanytų vienas kitą
pasmaugti. Ne itin patrauklų Lietuvos įvaizdį susikurtum iš TV komentatorių
pastabėlių, jei negyventum Lietuvoje ir nežinotum, ko verti mūsų
žmonės, ne tie, save šiandien elitu vadinantys dėl storesnės piniginės.
Pametė laisvo elgesio mergužėlė naujagimį šiukšlyne, ir tuojau pat
komentaras: O ta Lietuvėlė! Tūkstančiai nepilnamečių abortų! Taip
sakant, kur nusirito lietuvaitės - motinos! Tačiau po panašių
komentarų TV ekranuose kažkodėl nesumažėjo nei laisvo sekso epizodų,
nei nuogo užpakalio propagandos, ypač populiarių dainelių klipuose.
Arba
apsivogė aukšto rango pareigūnas, ir būtinai išgirsim: Lietuvėlė!
Ko iš mūsų norėti!
Tačiau man Tėvynė - ne nusikaltėlių kraštas. Lietuva - tai žmonės,
kurių dėka Lietuvos valstybė ir vardas išliko pasaulio žemėlapyje.
Tai kas atsitiko, kad TV ekranuose nebenorim būti darbštūs ir dori,
nenorim propaguoti to, kas Lietuvoje per šimtmečius išliko moralu
ir teisinga?
Nemalonu, tačiau tuos su pašaipėle tariamus malonius ir tarsi menkinančius
mūsų Tėvynę bei jos žmones žodelius labai yra pamėgę jauni žurnalistai,
nors jie pagarbos savo kraštui, tautai ir žmogui tikrai galėtų pasimokyti
iš kolegų. |
|
Dievo
įsakymai tik paprastiems tikintiesiems?
Mus, tikinčiuosius katalikus, labai
papiktino per televiziją matytas vaizdas, kai Lietuvos Vyriausybės
nariai per didžiąsias ar tautines šventes priima šv. Komuniją.
Bažnyčią gali lankyti visi, bet priimti šv. Komuniją gyvenantiems
susidėjus, be Santuokos sakramento, tikrai negalima. Tad arba Algirdas
Brazauskas visai nesuvokia, ką daro, arba, būdamas netikintis, tiesiog
ciniškai tyčiojasi iš Švenčiausiojo Sakramento ir tikinčiųjų jausmų.
Kodėl kunigai tokiems duoda šv. Komuniją, juk juos tikrai gerai
pažįsta? Ką mes, tikintieji, galime sakyti savo vaikams, vaikaičiams,
kai tokie dalykai dedasi pačioje bažnyčioje, stebint visai Lietuvai?
Toks įspūdis, kad Dievo įsakymai bažnyčioje galioja tik mums, paprastiems
vargšams žmonėms. Daug kartų Bažnyčia, nors ir mato blogį, bet prieš
jį tiesiog užsimerkia. Ir tik kai jau visuomenė pradeda skambinti
visais varpais, priima kokį nors sprendimą. Daug kartų ir laidotuvėse
teko matyti žmonių, kurie gyvena be Santuokos sakramento net su
antra ar trečia žmona ir priima šv. Komuniją. Apie tokius dalykus
kunigai daugiau turėtų kalbėti bažnyčioje, rašyti spaudoje. Kuo
toliau, tuo labiau šis blogis plinta mūsų visuomenėje. Žmonės visai
nebrangina santuokos, jeigu jiems išsituokus viskas galima.
|
|
| Kaip
nugalėti girtavimą?
Girdėjau per radiją: girta motina
peiliu mirtinai subadė trejų metų sūnelį. Dėl girtavimo didėja savižudybių,
psichozių, skyrybų, išsigimimų skaičius. Mažėja gyventojų, trumpėja
(ypač vyrų) amžius. Neblaivūs paaugliai įvykdo daug nusikaltimų.
Norėdamos sumažinti girtavimą, kuriasi blaivybės draugijos. Bet
tai mažai padeda. O gal mums pasimokyti iš musulmonų?
Maždaug prieš 20 metų teko su rusų inžinieriumi važiuoti traukiniu.
Jis pasakojo, kad buvo komandiruotas dirbti Afrikoje, musulmonų
šalyje Libijoje. Ten statė gamyklą dykumoje. Rusai inžinieriai vežėsi
alaus. Musulmonų pasieniečiai alų atėmė neleido įvežti į šalį.
Tai bent tvarka! |
|
Tęsiamas
pokalbis
XXI amžius pasiūlė skaitytojams
kalbėtis sakyti nuomones, įrodinėti. Rodos, buvo ir skaitytojų
temų pasiūlyta. Viena be atgarsio, kita pora vienodų nuomonių.
Ta antroji dėl maldos Sveika, Marija lietuviško kalbėjimo. Abi
nuomonės buvo tokios: rašantiesiems norėjosi, kad malda būtų kalbama,
kaip anksčiau: (
) ir pagirtas Tavo įsčių vaisius(
).
Norai norais, o neargumentuojama, kodėl buvo padarytas pakeitimas.
Pagalvojus tikriausiai dėl vaikų. Poterius kalbėti mokomi pakankamai
maži vaikai, o jiems yra nesuprantama. Bent jau mamos pakeitimu
apsidžiaugė. Iš to laiko, kai buvo keičiama, atsimenu, kaip mažus
vaikus turinti mama džiaugėsi: Dabar nebus sunkumo vaiką šios maldos
mokyti.
Galima svarstyti, ar yra rimta tokia priežastis, o taip pat ar
keitimas leistinas? Mat, jei vaikučius reikėtų anaip mokyti, kartu
tektų pradėti ir anatomijos aiškinimą, ir suteikti žinių apie vaiko
gimimą, o to nepatariama daryti, kol vaikas pats neklausia. Todėl
ir lengviau vaikus mokyti: Tavo Sūnus.
O ar tai leistina, ir kiek pasikeitė prasmė? Truputį pasikeitė.
Sūnus, duktė apima šiek tiek plačiau negu tik įsčiose išnešiotąjį.
Turbūt apima ir dvasinę priklausomybę, o kartais ir vien tik dvasinę.
Juk kalbame apie dvasios tėvus, motinas, tad būna ir sūnūs, ir dukros.
Maldoje nurodžius įsčių vaisius - tai reiškia pabrėžtinai tik
išnešiotąjį, o dvasiškai greičiau Motina nuo Sūnaus priklausanti
negu atvirkščiai. Tad prasmė šiek tiek pasikeitė. |
|
Meilė
yra laiminga tik Meilėje
Brangi sese Kristuje Aldona Kezyte!
Žinau, kad jūsų knyga Esa-me nenaudingi tarnai pateko pas mane
neatsitiktinai. Tokia buvo Dievo valia, kad aš ją perskaityčiau,
o gal ir tai, kad parašyčiau jums šį laišką.
Esate Dievo apdovanota būti tikra Jo tarnaite. Juk nėra didesnės
laimės, kaip tarnauti Viešpačiui ir, tarnaujant Jam, neįmanoma būti
nenaudingai, todėl esate viena naudingiausių Jo tarnaičių. Jis įsako
jums, o jūs vykdote Jo valią. Jūs - jo įrankis. Jis naudojasi jumis
taip, kaip Jis to nori, kartais net nustebindamas, apstulbindamas
jus, nes Jam nėra negalimų dalykų. Jis yra Visagalis ir jums leido
tai pažinti labiau nei kitiems žmonėms. Mes jaučiame, kad Jis yra
su mumis visada, ypač sunkiausiomis minutėmis, kada nebėra į ką
atsiremti - tada Jis yra arčiausiai mūsų.
Mes neturėtume pulti į neviltį, o atvirkščiai, ramiai ir nuolankiai,
su meile priimti savo gyvenimišką egzistenciją. Viską priimti iš
Jo rankų ir viską Jam atiduoti, nieko nepasiliekant sau. Tada Jis
pripildys mūsų širdis Meilės, kuri netrokš nieko daugiau, kaip patikti
Viešpačiui. Dievas yra Meilė, o Meilė yra laiminga tik Meilėje.
|
|