Bėda nevaikšto viena

Pasvalio rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Ramutė Ožalinskienė Autoriaus nuotrauka

Socialinės paramos skyrius – bene judriausia vieta Pasvalio rajono savivaldybėje. Į jo darbuotojus kreipiasi beveik vien moterys: visiškai jaunos ir pagyvenusios, kukliai apsirengusios ir vilkinčios prabangiais kailiniais. Jos ateina čia spiriamos savų problemų bei rūpesčių. Tačiau Socialinės paramos skyriaus vedėja Ramutė Ožalinskienė surado laiko pokalbiui su „XXI amžiaus“ korespondentu Broniumi Vertelka.

Pasvalyje nedarbas siekia 20 proc. Tai vienas aukščiausių nedarbo rodiklių šalyje. Kaip tai atsiliepia pašalpų mokėjimui?
Jaučiamas socialinių pašalpų didėjimas. Tačiau, mažėjant gimstamumui, šiek tiek mažiau išmokama šeimos pašalpų. Pernai rajone gimstamumas buvo mažesnis nei mirtingumas. Demografinė situacija nėra gera.
Ar šito įmanoma išvengti?
Mano supratimu, sveikatos priežiūros sistemos reforma nėra tobula, nors bandoma aiškinti, kad taip artėjama prie žmogaus. Bet drįstu teigti, kad, vykdant tokią reformą, tik tolstama nuo žmogaus. Ypač tai matome teikdami invalidams transporto paslaugas. Vis dažniau į mus kreipiasi ir sunkiai sergantys, invalidumo grupės neturintys žmonės. Mūsų sveikatos reforma vykdoma taip, tarsi visi žmonės turėtų savo lengvuosius automobilius. Žymiai sumažėjo visuomeninio transporto teikiamų paslaugų – žmonės paprasčiausiai neturi kuo atvykti į polikliniką.
Neturėdami lėšų, susirgusieji neįstengia nusipirkti jiems reikalingų vaistų. Kompensuojamųjų vaistų sąraše nėra pagrindinių vaistų, kokius vartoja sergantieji, arba kompensuojama jų dalis nėra didelė, arba visiškai jie nekompensuojami. Tačiau gydytojai tuos vaistus vis tiek siūlo.
Dažniausiai į jus kreipiasi moterys, kurios vienos augina vaikus (išsituokę, vyrai girtuokliauja ar neturi darbo). Jos dirba už minimalią algą. Tada turinčios vieną ar du vaikus negauna iš valstybės jokios socialinės pašalpos. Ar motinoms, patekusioms į tokią padėtį, įmanoma kuo nors padėti?
Tėvai turi būti atsakingi už savo vaikus, deja, taip nėra. Atrodo, greitai kiekvienas žmogus privalės deklaruoti savo turtą. Tada bus aišku, kodėl tėvai finansiškai neremia savo vaikų.
Madinga tapo gyventi taip: susipažino šokiuose, sumanė gyventi bendrai, bet oficialiai savo šeimos neregistruoja. Moteris, pagimdžiusi vaiką, tampa vieniša motina…
Ne paslaptis, jog yra motinų, kurios slepia savo draugus, sakosi esančios vienišos, teigia, kad sugyventinis nedirba (priešingu atveju, negautų pašalpos). Išsiaiškinti tokią situaciją bando seniūnijų socialinio darbo organizatoriai. Tokiam absurdui užkirsti kelią gali visuotinis gyventojų pajamų deklaravimas. Tada bus nesvarbu, ar vyras su moterimi yra susituokę, ar jie gyvena kaip sugyventiniai.
Jūsų, kaip valdininkės, nuomone, ką reikėtų daryti, kad nors šiek tiek pagerėtų žmonių gyvenimas?
Tiktai didinant darbo vietų skaičių galima tai pasiekti. Tačiau Pasvalio rajono savivaldybė, be Vyriausybės įsikišimo, viena išspręsti šios problemos negali. Reikia dotacijų iš Vyriausybės. Pasvalys – žemės ūkio kraštas. Kaime žmonės gyvena sunkiai. Rajone socialinių problemų bus tikrai daug, kol nebus stipriai remiamas žemės ūkis.
Jeigu turėčiau teisę, aš nemokėčiau socialinės pašalpos, bet skirčiau paramą auginantiems gyvulius. Pavyzdžiui, jeigu laikai vieną raguotį, už tai gausi 100 litų. Laikydamas du, jau gausi 200 ar 300 litų. Turi gauti tik už darbą, bet ne už sėdėjimą namuose.
Esate minėjusi metodą, pagal kurį būtų galima papildyti biudžetą. Pakomentuokite jį.
Ne paslaptis, kad ir pensininkas vasarą nori pasisamdyti žmogų, kad jis suvežtų šieną, jį sukrautų daržinėje, nuravėtų daržus, nupjautų žolę. Skambina žmogus į darbo biržą ir prašo talkininko. Birža pasiunčia jam tokį. Aišku, pensininkas su juo iš karto atsiskaito. Bet netikiu, kad kiekvienas talkininkas, gavęs pinigus, susimoka už sveikatos draudimą. Juk jis yra bedarbis ir jam savaime garantuotas nemokamas gydymas. Taip ir gaunamos nelegalios pajamos.
Mano supratimu, tas pats pensininkas, kuris nori pasisamdyti žmogų, pirmiausia turėtų susimokėti už tą paslaugą darbo biržoje ar seniūnijoje. Ir tik tada tas žmogus galėtų pas jį eiti dirbti. Tada būtų ir kontrolė. Aišku, reikėtų turėti paslaugų įkainius, nuo kurių būtų atskaitomi mokesčiai.
Dienos bėga greit – it medžiotojų iš pakrūmių išbaidyti zuikiai. Nepastebimai ir nelaukiamai ateina senatvė. Ką paguodžiamo galite tarti ligotiems, vargų prispaustiems ir vienišiems žmonėms?
Gimstamumas rajone mažėja, todėl jame žmonės sensta. Jauni ir gabesni, baigę vidurines mokyklas, išvyksta studijuoti į didžiuosius miestus. Retas jų grįžta į tėviškę.
Į mūsų skyrių vis dažniau kreipiasi pagalbos seni ir vieniši žmonės. Turime paslaugų centrą pagyvenusiesiems bei neįgaliesiems. Šiuo metu jame teikiamos tik stacionarinės paslaugos, arba, kitaip sakant, Pasvalyje yra vien senelių globos namai.
Socialinės paramos skyriuje veikia socialinių paslaugų į namus tarnyba. Visa ši paslaugų sistema šiemet bus prijungta prie paslaugų centro. Tuomet galėsime geriau plėtoti paslaugas, jos bus kokybiškesnės.
Lankomoji priežiūra dabar teikiama 68 seneliams. Tačiau kyla problemų tiems seniems žmonėms, kurie turi savo vaikų. Yra jų tokių, kurie terorizuoja savo tėvus, iš jų atiminėja pinigus. Stengiamės ir tokiems seniems žmonėms padėti.
Jeigu žmonės lieka vieni ir sulaukia gilios senatvės, juos apgyvendiname senelių globos namuose. Kurie pageidauja pasilikti gyventi savo namuose, jiems teikiame lankomąją priežiūrą. Tikimės, kad ateityje tokią paslaugą jiems teiksime ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais. Tai priklausys nuo savivaldybės biudžeto.
Žmogus, augęs savo namuose, iš jų nenori pasitraukti ir senatvėje. Kaip parenkami darbuotojai, kurie privalo teikti seneliams lankomosios priežiūros paslaugas?
Nelengva parinkti žmones tokiam darbui, sakyčiau, net sudėtinga. Ne visi jų gali dirbti su senais žmonėmis. Išsisukti iš tokios padėties mums padeda glaudus bendradarbiavimas su darbo birža. Vasarą, kada skyriaus darbuotojai išeina atostogų, juos pavaduoja viešiesiems darbams priimti žmonės. Ar jie bus priimti nuolatiniam darbui, tai priklausys nuo jų pačių. Stebime, kaip jie dirba, ar myli senukus. Būna atvejų, kad žemiausio lygio socialiniai darbuotojai patys atsisako tokio darbo. Šiaip lankomosios priežiūros darbuotojai studijuoja aukštesniosiose mokyklose, jie dalyvauja įvairiuose kursuose bei seminaruose.
Nežinai, ką likimas gali iškrėsti: šiandien sveikas, o rytoj, žiūrėk, jau lazdelės gali prisireikti. Kokios paramos susilaukia neįgalieji?
2003-ieji Lietuvoje yra paskelbti neįgaliųjų metais. Pasvalio kultūros namuose, kur vyksta daug renginių, jiems bandysime pritaikyti higienines patalpas (tualetus). (Į kultūros namus, jų fojė bei salę neįgalieji gali įvažiuoti vežimėliais.)
Kartu su Norvegijos Drangedalo komuna esame įsteigę neįgaliųjų darbo centrą. Tačiau yra apribojimų, kurie trukdo jo normaliam darbui. Pasibaigus trejų metų laikotarpiui, neįgaliųjų darbo centrą numatoma perorganizuoti į užimtumo centrą. Tuomet kiekvienas, turintis antrą ar trečią invalidumo grupę, jame galės rasti užsiėmimą pagal savo poreikius.
Didelį dėmesį savivaldybė skiria žmonėms su protine negalia. Veikia jų užimtumo centras „Viltis“. Nevyriausybinės organizacijos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ Pasvalio padalinys buvo parengęs didelį projektą. Baigiamas įrengti ypač gražus ir modernus pastatas. Jame mokosi itin sutrikusio intelekto vaikai. Baigus rekonstruoti šį pastatą bei įgyvendinus bendrijos „Viltis“ Pasvalio padalinio projektą, bus atidarytos klasės jaunuoliams. Jose jie galės kuo nors užsiimti.
Sugedo vežimėlis, kuris kitam neįgaliajam pakeičia kojas. Kur tokiu atveju žmogui kreiptis?
Bendradarbiaujant su Švedijos Giotenes komunos reabilitacijos centro specialistais, buvo parengtas šios šalies savivaldybių asociacijos finansuojamas projektas kompensacinei technikai pritaikyti. Mūsų specialistai buvo išvykę pasimokyti į šią šalį. Švedai kompensacine technika (vežimėliais) truputį remia ir mus. Nedidelį jų remontą atliekame neįgaliojo namuose. Bendraujame su Pakruojo kompensacinės technikos remonto centru, jis mus paremia detalėmis. Kai reikia, ir pakruojiškiai specialistai imasi suremontuoti kompensacinę techniką.
Jūs neslepiate, kad auginate neįgalų sūnų. Ar sunku buvo apsiprasti su mintimi, kad jis nebus visiškai toks, kaip kiti jo kiemo vaikai?
Iš pradžių man atrodė, jog kažkuo galima padėti sūnui, tik reikia rasti gerų užsienio daktarų. 1991 metais Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ organizavo piligriminę kelionę į Prancūziją. Kas 20 metų Lurde švenčiamos šv. Velykos su proto negalios žmonėmis. Kada su sūneliu nuvykau į šią šventę, joje pamačiau iš 65 valstybių susirinkusius žmones su itin sunkiais neįgaliaisiais. Tuomet supratau, jog turėti neįgalų vaiką – ne tik mano, bet ir viso pasaulio problema. Jeigu taip yra, tai nieko nepakeisi, turi su tuo susitaikyti. Neslepiu, būna ir sunkių minučių, bet visada išlieku tvirta.
Tačiau ateina metas, kai miršta tėvai. Neįgalusis lieka vienas. Kas tokiu pasirūpins?
Kitas pagalvoja: augtų vaikas šeimoje, kam jam tos visos institucijos?
Atidarius užimtumo centrą „Viltis“, pamatėme, koks didelis skirtumas tarp vaikų, kurie atėjo iš „Žilvino“ vaikų darželio, ir tų, kurie atvyko iš namų. Pirmieji buvo labiau integruoti ir vienas prie kito pripratę. O kurie atvyko pirmą sykį, šiems adaptavimosi procesas tęsėsi ir po metų. Jie buvo įpratę prie artimų žmonių. Pakeisti įgytą įgūdį proto negalios žmonėms yra labai sunku.
Mirus jų tėvams, neturime tokių galimybių, kad jiems paslaugas teiktume visą parą. Todėl tokį vežame į psichoneurologijos pensionatus. Per pastarąjį dešimtmetį padėtis juose yra žymiai pasikeitusi į gerąją pusę. Bet šie neįgalieji neįpratę prie būrio žmonių. Buvę vieni, jie tai itin sunkiai išgyvena. Dirbti su tokiais pensionatų darbuotojams yra ypač sunku. Jie mato, kaip atvežtieji išgyvena. Juk jie daug ką supranta.
Tenka girdėti įvairių vertinimų apie žmogų, kuris už 500 litų valstybės pašalpą imasi globoti svetimą vaiką. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
Esu Lietuvos savivaldybių asociacijos socialinių reikalų pakomitečio narė. Teko dalyvauti posėdyje, kur buvo šnekama vaikų teisių tarnybų klausimais. Jame dalyvavo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, ministerijos sekretorė Violeta Murauskaitė, Šeimos departamento atstovai, miestų ir rajonų merai. Kaip tik ir buvo diskutuojama šia tema – apie vaiko globą. Iš ministrės pranešimo supratau, kad ši pašalpa neturi būti vienodo dydžio. Jeigu yra giminystės ryšys tarp globėjo ir globotinio, ji turi būti vienokia. Pašalpą reikia skirti ir pagal vaiko amžių, kur jis – mieste ar kaime – gyvena. Aišku, pašalpa keisis, tik ne norinčiųjų globoti, bet vaiko priežiūros naudai. Jis turi būti auginamas šeimoje ne dėl pinigų, kuriuos ji paima , bet iš meilės.
Negaliu pamiršti vaizdo, matyto atsitiktinai užsukus į vieną kaimo aludę. Moteris, apglėbusi bokalą, laukia pašalpos už tris jos auginamus vaikus. O šie namuose sėdi sužvarbę, alkani ir murzini. Gautą pašalpą motina vėl išdalys skoloms, o vaikams liks jos trupiniai. Kas tokią moterį galėtų atvesti į protą?
Visu pirma tuo turėtų susirūpinti seniūnijos socialinio darbo organizatorė. Ji žino tokias šeimas, bet ši turi būti itin drąsi. Seniūnas, socialinė darbuotoja, vaikų teisių apsaugos tarnyba – tai komanda. Prie šito reikalo turėtų prisidėti pati bendruomenė. Aktyvūs jos žmonės turėtų padėti socialinio darbo organizatorei. Manau, jeigu moteris sėdi kaimo bare, vyro neturi, vaikai laukia jos už durų, tai tokia mama yra ligonė. Ją reikėtų gydyti. Bet vėl – kaime nėra narkologijos kabineto. Kalta ir bendruomenė, kad ji iki tokios ribos trijų mažamečių vaikų motinai leido nusiristi. Negiriu ir barelio padavėjos, kuri įpila alaus.
Jūsų kelias į Socialinės paramos skyrių prasidėjo nuo socialinės darbuotojos pareigų. Paskui dirbote rajono vaikų teisių apsaugos tarnybos vadove…
Pagal išsilavinimą aš – zooinžinierė, baigiau Lietuvos veterinarijos akademiją. O Vilniaus universitete baigiau socialinio darbo magistrantūrą. Socialinis darbas man yra neblogai žinomas. (Kaip minėjau, auginau neįgalų sūnų.) Dalyvavau konkurse, norėdama tapti socialine darbuotoja. Nesitikėjau jo laimėti. Be manęs, buvo dar per dešimt įvairių profesijų pretendenčių. Tačiau man nusišypsojo laimė. Tada galėjau sūnų atiduoti į specialiąją vaikų darželio grupę, o pati eiti dirbti. Socialine darbuotoja buvau neilgai. Apie pusantrų metų dirbau vaikų teisių apsaugos tarnybos vadove. Po to laimėjau konkursą Socialinės paramos skyriaus vedėjos vietai užimti. Šias pareigas atlieku jau šešeri metai.
Jūsų darbo kabinete - Švedijos valstybės vėliava. Kam ji jums?
Mūsų skyrius turi ryšių su Norvegijos, Švedijos bei Danijos komunomis. Dažnai pas mus atvažiuoja švedai. Būdami Pasvalyje ir matydami savo šalies vėliavą, jie čia jaučiasi taip, tarsi būtų savo namuose.
Girdėjau, jog ir jūs neseniai lankėtės Norvegijoje?
Taip, Norvegijos karalystės Drangedalo komunos bei Kragerio komunos gimnazijos kvietimu aš, kartu su trimis Pasvalio J.Vileišio gimnazijos mokytojais, lankiausi šioje Skandinavijos šalyje. Kelionė buvo dalykinė, pažintinė. Teko lankytis Norvegijos komunose bei stebėti jų darbą. Turėjau progos palyginti, kokia situacija yra Norvegijoje, ir kokia – Lietuvoje. Ten ypač pravartu apsilankyti mūsų srities specialistams, kur jie galėtų pasisemti patirties senelių priežiūros, neįgaliųjų integracijos srityse.
Ką dar naudinga sužinojote?
Anksčiau man teko lankytis Danijoje ir Švedijoje. Norvegijoje, palyginti su tomis šalimis, žmonės gyvena turtingiausiai. Viešėdama šioje valstybėje, priėjau išvadą: ko reikia žmogui, tą jis ir turi. Norvegijos įstatymai itin palankūs jos gyventojams, tad kiekvienas pilietis, jeigu jis neturi darbo, gauna didžiules pašalpas. Jeigu jam maža nustatytų pašalpų, jis jų papildomai gauna iš komunų savivaldybės.
Norvegijoje valstybės paramą gauna kiekvienas vaikas. Mano nuomone, taip turėtų būti ir Lietuvoje. Mūsų šalyje vaikui mokama pašalpa iki jam sukaks treji metai. Po to remiamos daugiavaikės šeimos, jeigu jose auga ne mažiau kaip trys vaikai.

Pasvalys

© 2003 "XXI amžius"