Alkoholio kontrolės būklė
Lietuvoje
Pasaulinė patirtis rodo, jog,
nagrinėjant narkomanijos problemas, labai svarbu atkreipti dėmesį
į alkoholio kontrolės būklę konkrečioje šalyje. Nes daug lemia
alkoholio vartojimo mastai ir tai, ar efektyviai veikia Alkoholio
kontrolės įstatymas (AKĮ) ir Narkotikų kontrolės įstatymas.
Jeigu to nėra, tai narkotikų kontrolė, prevencija, auklėjimas,
švietimas, gydymas neduoda laukiamų rezultatų. Šią aktualiją ypač
akcentuoja tarptautinė organizacija NordAN (Šiaurės alkoholio
ir narkotikų politikos tinklas), kurios centras yra Norvegijoje.
Dažnai keliamas klausimas: kaip nutiko, kad atgavus laisvę Lietuvoje
nepaprastai išaugo girtavimas ir jo skaudžios pasekmės? Lietuvoje
AKĮ Seimas priėmė 1995 metais. Rengė dvejus metus prie Seimo Sveikatos
reikalų komiteto sudaryta darbo grupė. Ją sudarė Seimo nariai,
įvairių valstybės žinybų specialistai bei visuomeninių organizacijų
atstovai.
Seimas priėmė dešimtą kompromisinį įstatymo variantą. Įstatymą
teigiamai įvertino kompetentingi kitų šalių specialistai, jis
išverstas į anglų kalbą. Prof. dr. L.Griciūtė Lietuvos ryte
(1995 m. balandžio 27 d.) rašo, kad šis įstatymas nuteikia teisingai
veikti alkoholio vartojimo plitimo atžvilgiu.
Tačiau džiaugtis teko neilgai. Iškart sujudo alkoholio biznio
pasaulis. Įstatymą priėmus, laikraštyje Blaivioji Lietuva (1995
m. gegužės mėn. Nr.5 (66)) pasirodė straipsnis-klausimas Alkoholio
kontrolės įstatymas: ar pavyks jį sužlugdyti? Dabar jau galima
atsakyti trumpai: taip, pavyko jį sužlugdyti.
Daug ką sako citatos iš laikraščio, pavyzdžiui, tuometinis pramonės
ir prekybos ministras Klimašauskas teigė: Išbraukti iš priimto
įstatymo principus, ribojančius privatų pelną!; žymus JAV verslininkas
Rokfeleris sakė: Tik panaikinus pelno motyvą įmanoma suvaldyti
alkoholio vartojimą. Įstatymo rengimo darbo grupės vadovas, buvęs
Seimo narys dr. L.Alesionka Seimo posėdyje susirūpinęs klausė:
Pridėkime ranką prie širdies ir prisipažinkime, ar kas negavome
pinigų iš suinteresuotų prekyba firmų, kad sužlugtų Alkoholio
kontrolės įstatymas? Pasakyta tiesiai šviesiai. Tokie perspėjantys
dr.L.Alesionkos žodžiai primena pasakojimą iš Šventojo Rašto apie
perspėjimą, kad iš Tautos šventovės nebūtų daromi Prekybos namai
(plg.Jn 2,13-17).
Deja, Seime greitai prasidėjo įstatymo pakeitimai pagal alkoholio
biznio atstovų pageidavimus. Pakeitimų eigą atspindi Seimo stenogramos.
Tikslinga paminėti bent keletą žalingų pakeitimų.
Štai 1995 metais pakeistas 20 straipsnis - leista išdavinėti licencijas
naminio alaus gamybai ir prekybai (sužlugdyta ilgaamžė tradicija
- gaminti naminį alų tik savoms reikmėms, ne pardavinėti). Priimta
13 straipsnio pataisa suteikė teisę specialios paskirties įmonėms,
jau privataus kapitalo įmonėms Alita, Anykščių vynas, Sema,
gaminti alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė alkoholio koncentracija
viršija 22 procentus. Tuo valstybė sąmoningai atsisakė jai priklausančių
pajamų.
1997 metais Konstitucinis Teismas rekomendavo Seimui palikti įstatyme
alkoholio (taip pat ir tabako gaminių) reklamos draudimą. Tačiau
naujai išrinktas Seimas 1997 m. liepos 2 d. po audringų debatų
priėmė 30 straipsnio pataisą - leisti alkoholio reklamą.
1998 m. gruodžio 10 d. vėl padaryta nemažai žalingų įstatymo pakeitimų
(19, 20, 21 str.) - leista prekiauti iki 22 proc. stiprumo alkoholiniais
gėrimais (AG) poilsio bei turizmo zonose. Dėl to labai padaugėjo
skenduolių (vyko prekyba prie vandens); leista prekiauti visais
AG mugėse ir parodose, anksčiau buvo leidžiama prekiauti tik iki
22 proc. stiprumo; išplėsta prekyba pilstomais AG (įskaitant alų)
masiniuose renginiuose(20 str. 1 d. 15 p.), o tai palankiausia
sąlyga alkoholizmui plisti; autoparduotuvėms leista prekiauti
alumi (20 str. 1 d. 16 p.); leista prekiauti alumi degalinių viešojo
maitinimo įmonėse (21 str. 1 d. 6 p.). Beje, dabartinis Seimas
leido degalinėse prekiauti jau visais AG. Panaikintas išduodamų
prekybai alkoholiu licencijų skaičius pagal gyventojų skaičių.
Tad juo leista prekiauti ant kiekvieno kampo.
Juk lengvas alkoholio prieinamumas yra vartojimo skatinimas. Girtavimas
išaugo iki negirdėto masto.
Prof.L.Griciūtė rašo: Blogesnės padėties, kaip dabar, Lietuvoje
dar nebuvo. Vilniuje veikia 1200 punktų, kuriuose galima pirkti
svaigalus. Šis Vilniaus įstaigų skaičius, beje, prilygsta jų skaičiai
visoje Švedijoje (Lietuvos rytas, 1995 04 27).
Dabartinis Seimas tiesiog persistengė.
Priimtas įstatymo pakeitimas (21 str. 4 dalis) - leista prekiauti
AG neribojant laiko (rytinėmis valandomis). 2002-ųjų gegužės 23
d. priimtos net 24 straipsnių pataisos. Pakeitimo projektą pateikė
Vyriausybė.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog šis projektas pateiktas (kaip
ir anksčiau teikti kitų vyriausybių) neatlikus analizės, be kvalifikuotų
ekspertų tyrimų bei išvadų. Kokios bus pasekmės šiuo metu, o ypač
ateityje (po penkerių ar daugiau metų), analizė nepadaryta. Didžioji
dalis pakeitimų ir papildymų prieštarauja AKĮ 2 ir 3 straipsnių
reikalavimams (įstatymo paskirtis, kontrolės principai ir pan.).
Stebina ūkio ministro P.Čėsnos pasaulyje dar negirdėta išvada
projekto aiškinamajame rašte: Neigiamų pasekmių neprognozuojama,
bei aiškinimai, kad reikia panaikinti verslo suvaržymus, atsižvelgiama
į verslininkų pasiūlymus.
Kas padaryta?
1 str. 8 dalies pakeitimu skatinamas alkoholio vartojimas aukštosiose
mokyklose; 2 str. 1 dalimi panaikinama galimybė, esant reikalui,
įvesti valstybės alkoholio monopolį; 13 str. 1 dalimi visiškai
panaikinamas stipriųjų AG gamybos valstybės monopolis. Leidžiama
privatizuoti SPAB Stumbras; AB Vilniaus degtinė; AB Alita;
AB Anykščių vynas. Stipriuosius AG gaminti galės visos įmonės,
kurios tik gaus licencijas. O kokybės kontrolė? O pasekmės?
19 str.3 dalimi leista prekiauti visais AG parodose bei mugėse
(anksčiau buvo tik 13 proc. stiprumo). Tai prieštarauja 2 ir 3
straipsnių reikalavimams; tai yra, 20 str. 1 d. 15 ir 16 punktais
dar labiau plečiama pilstomų AG prekyba. Tai yra, be pilstomo
alaus, dar leista pardavinėti pilstomą sidrą masiniuose renginiuose,
parodose, mugėse. (Kažkodėl vietoje AG nesiūloma, neskatinama
plėsti nealkoholinių gėrimų prekybos.)
20 str. 1 d. 16 punktu, be gamyklose supilstyto į tarą (butelius)
alaus, leista pardavinėti sidrą kioskuose, paviljonuose, autoparduotuvėse,
nespecializuotose prekybos įmonių skyriuose. 21 str. 1 d. 3 punktu
leista prekiauti stipriaisiais AG parodose ir mugėse, vykstančiose
stacionariniuose pastatuose (iki šiol buvo iki 13 proc. stiprumo);
21 str.1 d. 5 ir 6 punktais panaikintas draudimas visais AG prekiauti
magistralinių ir krašto kelių pakelėse (iki šiol buvo leidžiama
prekyba tik stacionarinėse viešojo maitinimo įmonėse) (apie autoavarijas
nekalbama, svarbu tik verslas); 21 str. 2 dalimi panaikinta nuostata,
leidžianti prekiauti AG tik išimtinai šiai prekybai skirtose prekybos
įmonėse arba jų specializuotuose skyriuose; Vyriausybės projekte
buvo įrašyta, jog draudžiama realizuoti AG sporto varžybų metu.
Tačiau Seimas pataisė ir leido sporto varžybų metų realizuoti
AG iki 6 proc. stiprumo (alus, sidras; 20 str. 1 d. 19 p.). Atsižvelgta
į alkoholio verslo atstovų pageidavimus. 30 straipsniu leista
alkoholio reklama per radiją ir televiziją nuo 15 iki 22 val.30
min., leista reklamuoti visus AG iki 22 proc. stiprumo (alų, vyną,
sidrą ir pan.). (Iki šiol buvo leista reklamuoti tik alų ir vyną
iki 15 proc. stiprumo.)
Būtina atkreipti dėmesį į keistą prezidento V.Adamkaus požiūrį.
Tarp blogų pakeitimų, Seimas priėmė ir naudingą 30 str. papildymą:
draudžiama išorinė alkoholio reklama. Pataisą teikė Seimo narė
S.Burbienė. Kaip tik dėl to Prezidentas įstatymą vetavo, o Dekrete
įrašyta, kad leidžiama visų rūšių alaus, sidro ir vyno išorinė
reklama. Dabar vaikščiodami gatvėse tokią reklamą ir matome. Ją
stebi paaugliai ir jaunimas. Charakteringa tai, kad prieš tai
Prezidentūrą aplankė alkoholio verslo atstovai. Be to, labai apmaudu,
kad Prezidentas, kalbėdamas per radiją, palaikė siekimą legalizuoti
naminės degtinės - samagono - gamybą.
Ko gero, tokie Prezidento žodžiai davė papildomą impulsą grupei
Seimo narių rengti įstatymo projektą ir legalizuoti naminės degtinės,
brogos, kitų stipriųjų (!) AG gamybą (o kokių - nenurodoma), t.y.
ne tik naminukės (IXP-1872). Nejaugi rengiamasi vykdyti carienės
Jekaterinos II politiką: girtą liaudį lengviau valdyti. Tai nuves
į visišką tautos, pirmiausia kaimo degradavimą.
Pakeitimai į bloga vyksta toliau. Aludariams nepatiko Seimo priimtas
draudimas realizuoti pilstomą alų (stipresnį kaip 6 proc.) firminėse
gamybos įmonių parduotuvėse. Į tai žaibiškai reagavo Seimas. Ir
tokią pataisą įstatyme anuliavo (netrukdyti verslui). Įstatymo
pataisą pradėta svarstyti per neeilinę sesiją.
Labai žalinga propaganda, kad silpnesniųjų AG vartojimas - mažasis
blogis. Juk per juos įklimpstama į stipriųjų AG vartojimą. Pavyzdžiui,
Vokietijoje, Ruro srityje, vykdyti tyrimai rodo, jog dauguma alkoholikų
šią ligą įgijo ne per degtinę, o per alų. Tuo tarpu dabar Lietuvoje
vykdoma propaganda - skatinama visur ir visada gerti alų. Propaguojamas
(kuriamas) kažkoks alaus kultas (Alus - antrasis pienas). Deja,
kalama ir įkalama. Jau nebegirdime sakant: Pakalbėsime prie kavos
puodelio, o jau prie alaus bokalo. Yra siūlymų, pastangų konferencijose,
seminaruose kavos pertraukas pakeisti alaus pertraukomis.
Propaguojamas naujas AG - sidras - vaisių sultys su alkoholiu.
Tai masalas paaugliams ir jaunimui (alkoholio vartojimo skatinimas).
O pasekmės akivaizdžios. Organizuojamos alaus šventės, masinių
kultūrinių renginių metu masiškai girtaujama. Greitoji pagalba
veža į ligonines paauglius ir jaunuolius, apsinuodijusius alkoholiu
ir kitais kvaišalais; daugėja išžaginimų, net nužudymų ir pan.
Kaltinami švenčių organizatoriai, policija, prekiautojai, tėvai,
tik ne blogos įstatymo pataisos, leidžiančios visur ir visada
pardavinėti, reklamuoti alkoholį.
Toks pavyzdys. Lietuva pateikė paraišką UNESCO, kad mūsų dainų
šventės būtų pripažintos kaip nematerialaus pasaulio kultūros
paveldo šedevras. Suprantama, tai pagrįstas pasiūlymas. Tačiau
pagrįsta grupės intelektualų pataisa, kad šis pripažinimas galiotų
tik iki 1994 metų - juk 1998 metų Dainų šventė Vingio parke jau
buvo ir girtavimo šventė, girtavimo mokykla. Indeliuose buvo nešiojamas
pilstomas alus, karštas vynas. Vaikų dainininkų akivaizdoje buvo
daug įkaušusių, net pačioje estradoje svirduliuojančių per pertraukas.
Aikštės pakraščiuose buvo girdėti išgėrusiųjų dainavimas.
Gal reikėtų siekti, kad per 2003 metų Pasaulio lietuvių dainų
šventę būtų draudžiama pardavinėti AG. Juk turime gražų pavyzdį
- 1993 metais per popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje
buvo uždrausta prekiauti AG visur - tiek parduotuvėse, kioskuose,
tiek ir restoranuose, kavinėse, bufetuose. Buvo ramu ir šventiška.
Pažvelkime į ekonominę-finansinę padėtį. Valstybė didelę pelno
dalį (tai įplaukos į biudžetą) atiduoda privatiems verslininkams
(stipriųjų AG gamybos įmonių privatizavimas), atsisako alkoholio
kontrolės. Juk alkoholis - specialus produktas, narkotikas, kuriam
reikia ypatingo valstybės reguliavimo. Vakarų valstybių tyrimais
nustatyta, kad iš akcizo gautas pelnas tris kartus mažesnis negu
bendra žala - papildomos išlaidos gydymui, ūkio nuostoliai, papildomos
išlaidos teisėtvarkai, socialinėms problemoms spręsti ir pan.
Neteisingai aiškinama, kad reikia vykdyti Europos Sąjungos reikalavimus.
Bet alkoholio, kaip specialaus produkto, verslo kontrolę leidžiama
reguliuoti pačiai valstybei (pvz., Europos Teismo 1987 03 12 sprendimas
Nr.178/84). Tuo naudojasi Švedija, Suomija ir kitos šalys. Skaudu,
kad Lietuvoje šioje pelningoje alkoholio apyvartoje lemia ne valstybės
interesai, ne visuomenės, o grupiniai interesai, ką akcentavo
dr.L.Alesionka.
Liaudies išmintis byloja: kas moka pinigus, tas ir muziką užsako.
Kaip rašo dr.V.Mačiulis, dabar susidaro įspūdis, kad dauguma turinčiųjų
galią priimti įstatymus bei nutarimus ar kitaip valdyti šį procesą
yra suinteresuoti, kad tauta gertų, ir trina patenkinti rankas
- turi parduotuves, yra įdėję kapitalo, pirkę akcijų
Tai užburtas
ratas (Apžvalga, 1996 04 5-11).
Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kreipimesi į Seimą, Vyriausybę
ir visus geros valios tautiečius rašoma: Ne tik kovotojai už
blaivybę, bet visi mąstantieji Lietuvos žmonės nesupranta, kodėl
alkoholio monopolis atiduotas į privačias rankas. Ką gali padaryti
Bažnyčia, kovodama su alkoholizmu, jei nuolat reklamuojamas alkoholis
(ir tabakas), jei į prekybą alkoholiu, nešančiu tautai išsigimimą,
žiūrima kaip į prekybą saldainiais ar pomidorais, o Lietuva legaliai
paversta smuklių šalimi? Į privačias kišenes suplaukia vargšų
žmonių pinigai (XXI amžius, 1998 11 11, Nr.83 (706)).
Plačiau nagrinėti problemas nėra galimybių. Juk nesprendžiamas
pilstuko, nelegalaus alkoholio, verslas, kontrabanda, alkoholio
kontrolės valstybės strategija, alkoholikų gydymas ir pan. Kodėl
iš aukštų tribūnų raginama panaikinti VTAKT - Valstybės tabako
ir alkoholio kontrolės tarnybą (trukdo verslui?)? Kodėl įstatymo
pakeitimus teikia Ūkio ministerija bei Seimo Ekonomikos komitetas,
o ne Sveikatos apsaugos ministerija ir Seimo Sveikatos reikalų
komitetas, kaip buvo 1995 metais? Juk Alkoholio kontrolės įstatymas
priklauso sveikatos sistemos įstatymų grupei.
Kodėl silpna blaivystės organizacijų veikla? Ir t.t.
Taigi būtinos pastangos grįžti prie pirminio, t.y. 1995 metų AKĮ
varianto pagrindinių nuostatų. Tokias pataisas teikė Seimo narys
S.Buškevičius (drausti alkoholio reklamą), o Seimo narys P.Gražulis
pateikė dešimties įstatymo straipsnių pataisas (deja, Seimas tam
nepritarė). P.Gražulis pasiryžęs teikti pataisas ir ateityje.
Seimo narys J.Veselka Seimo posėdyje yra sakęs: Tai jau nebe
Alkoholio kontrolės įstatymas, o tautos girdymo įstatymas. S.Buškevičius
teigė: Aš manau, kad reklamuoti nuodus - alkoholį Seimo nariui
yra didžiulis nusikaltimas. D.Veličkos nuostata priešinga: Manau,
kad mes turime grįžti prie šio įstatymo, apie alkoholio teigiamą
naudą žmogaus organizmui.
Lietuvos rytas (2202 07 05) konstatuoja: Seimo salėje - smuklės
papročiai. Aprašo išgertuves Seimo posėdžių salėje, kurias surengė
Seimo narys K.Skamarakas (šventė savo 50-metį). Seimo narys R.Vaštakas
teigia: Jei parlamentaras Seime balsuodamas už vieną ar kitą
įstatymą pralošia, jis savo emocijas nuramina alkoholiu (Vakaro
žinios, 2001 05 22).
Todėl svarbus yra piliečių, visuomenės balsas. Juk ir aukščiausieji
valdžios pareigūnai yra valstybės darbuotojai, o jų darbdavys
- valstybės žmonės, piliečiai. Jeigu darbuotojai nuklysta nuo
gero kelio, darbdavio pareiga - grąžinti atgal. Ypač kad nepažeidinėtų
Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje prevencijos
įstatymo bei Korupcijos tarnyboje įstatymo.
Suprantama, tai nėra taip paprasta. Juk iki šiol visų valdžių
pagrindinė nuostata - viską lemia ekonomika, pinigai, o moralinės
dorovinės, dvasinės vertybės nereikšmingos. Tai didžiulė klaida.
Dėl to kilo negirdėtas moralinis nuosmukis. Lietuva darosi panaši
į didelį sodą be vaisių.
Patvirtintas faktas, kad mūsų tauta yra nykstanti, mirštanti.
Šitokioje situacijoje neretai girdime raginimus daugiau džiūgauti,
ypač per valstybines šventes, istorinius jubiliejus, organizuoti
daugiau pramoginių renginių. Kaip džiūgauti, kada žūsta tauta,
skandinama alkoholyje, kituose narkotikuose bei dorovinių nuopuolių
bangose?
Todėl reikėtų, kad kuo daugiau žmonių dažniau tartų tokius Šventojo
Rašto žodžius:Pakilki su didžiąja savo galybe, o Dieve. Ateik
mūsų vaduoti. Tada mes išgelbėti būsim (Ps 79,4).
Juozas TONKŪNAS,
Lietuvos blaivybės fondo tarybos narys
© 2003 "XXI amžius"