Atnaujintas 2003 m. vasario 12 d.
Nr.12
(1116)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Poezija
Literatūra
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ar Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai?

Iš visų indoeuropiečių kalbų, lietuvių kalba, ne sanskritas, stovi arčiausiai pagrindinės prokalbės, atstatytos lyginamosios kalbotyros būdu.

R.C.Majumdar, vienas žymiausių
sanskrito žinovų, indų profesorius

Neseniai knygynuose pasirodė Juozo Jokubausko „Lietuvių tautos priešistorinių amžių istorijos“ pirmasis tomas (Kaunas, 2002). Knyga skirta lietuvių kalbos vaidmens visuomenės kultūrėjimo procese analizei. Kol kas nemažai įvairių tautų kalbotyros specialistų mūsų kalbos vaidmeniui tame procese neskiria reikiamo dėmesio, kai kurie kaimyninių šalių kalbotyrininkai tą vaidmenį netgi neigia. Todėl knygos autoriaus užsibrėžtas tikslas - asmenvardžių analize įrodyti ypatingą lietuvių kalbos vaidmenį žmonijos civilizacijos ir kultūros procese - nepaprastai svarbus, kilnus, reikalingas ir pagirtinas. Kas gali būti prasmingiau už pastangas rasti istorijos vingiuose pasiklydusią tiesą. Tiesą, kuri reikalinga ne tik pasauliniam istorijos mokslui, bet ir mūsų negausios tautos autoritetui tarp pasaulio galingųjų pabrėžti. Tos tiesos paieškai knygos autorius skyrė per 50 savo gyvenimo metų. Labai norėtųsi, kad didžiulio darbo autoriui būtų pavykę įrodyti, jog mūsų gimtoji kalba paliko gilų pėdsaką tūkstantmečiais matuojamame žmonijos kultūrėjimo procese. Pavyko tyrinėtojui įrodyti savąją tiesą ar bent priartėti prie jos, nuspręs kalbotyros profesionalai ir istorijos žinovai.
Skaitant knygą, jaučiasi, kad tyrinėtojas bando patobulinti vardotyros metodiką, o gal net ir sukurti naują mokslo šaką apie vardotyrą. Taip teigti leidžia drąsi kritika visko, kas padaryta pasaulyje tyrinėjant lietuviškos kilmės vardažodžius, jų paplitimo didžiuliuose Eurazijos plotuose priežastis, paplitimo laiką ir kt. Knygos autorius gana įtikinamai kritikuoja ir mūsų istorijos mokslą, kuriame įžiūri sustabarėjimą, dogmatizmą ir moksliškumo stoką.


Reikalinga ir vertinga knyga

Panevėžio leidykla ,,Miglė” skaitytojus nustebino neįprasta knyga - mokytojos ekspertės Lionės Lapinskienės ,,Simbolinių reikšmių žodynu”. Pirmą kartą lietuvių kalba sudarytoje 184 puslapių knygoje parinkta beveik pusaštunto šimto grožinėje literatūroje bei meno kūriniuose dažniau sutinkamų žodžių, aiškinama jų simbolinė reikšmė (literatūros sąraše – 58 pozicijos). Įvadinėje knygos dalyje autorė pristato žinomų penkiolikos asmenų požiūrį į simbolius: ,,Simboliai atskleidžia proto išgales ir veda prie visapusiško suvokimo” (K. Zisler). Pratarmėje L.Lapinskienė aiškina simbolių prasmę, svarbą jauno žmogaus ugdymuisi ir būtinybę, juos suvokus, tinkamai vartoti: ,,Svarbu, kad moksleivis nuolat ugdytųsi gebėjimą vertinti kūrinius ir savo įžvalgas gebėtų racionaliai pagrįsti. Kad būtų lengviau suprasti vieną ar kitą tekstą, reikia turėti patirties, kuri kaip tautos ar visos žmonijos dvasinis kultūrinis palikimas perduodama iš kartos į kartą. Todėl būtina mokėti atpažinti svarbiausius pastovius tautos ir pasaulinės kultūros ženklus – simbolius, suvokti atskirų žodžių reikšmes … simbolis yra per ilgesnį istorinį laiką žmonijos pasąmonėje susiformavęs vaizdinys, įgijęs apibendrinamąją (dažnai keleriopą) prasmę”.
Knygos anotacijoje autorė teigia tikinti, kad simbolių žinojimas padės kiekvienam skaitytojui geriau suvokti kultūros ženklų (nuo antikos iki mūsų dienų) simbolines prasmes, praplėsti savo akiratį ir paskatinti naujus dvasinius ieškojimus.


Spalvingas leidinys apie rajono tautodailininkus

Prieš kelerius metus Utenoje susikūrė tautodailininkų klubas „Svirnas“, vienijantis kuriančius ir liaudies meno tradicijas puoselėjančius žmones. Klubui vadovauja Lietuvos tautodailės sąjungos Utenos skyriaus pirmininkė Odeta Bražėnienė, kuri yra žinoma popieriaus karpinių meistrė.
Neseniai, remiant Utenos rajono savivaldybei bei grupei privačių asmenų, visuomenei pristatytas spalvingas katalogas „Utenos tautodailininkai-2002“. Pasak leidinio sumanytojos ir sudarytojos O.Bražėnienės, Utenos rajono tautodailininkai - tai spalvingas būrys kūrėjų, nevienodų savo amžiumi, kūrinių žanrais, meniniu lygiu. Jų kūriniuose ryški sąsaja su tradicija ir nūdiena, o įvairialypė gyvenimiška patirtis lemia kūrybinių ieškojimų ir žanrų įvairovę bei meninę vertę.
Ypač turtingos medžio skulptūros tradicijos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pastatyta daug naujų ir atstatyta vertingų senųjų meistrų kryžių ir koplytstulpių. Tai medžio drožėjų Anelės Araminienės, Stasio Karanausko, Prano Kaziūno, Alvydo Seibučio, Henriko Zakarevičiaus, Eglūno Židonio ir kitų nuopelnas. Akmenį geba prakalbinti Valentinas Šimonėlis, o metalą - Osvaldas Šumskus. Rima Šilanskienė, Vytautas Šemelis, Genadijus Kaminskas pina dekoratyvius, kasdienę buitį sušildančius gaminius iš vytelių. Senąsias audinio tradicijas tęsia Stefanija Gasiūnaitė ir Elena Krivičienė. Visoje Lietuvoje garsėja puodžius Vytautas Valiušis, savo lėšomis įkūręs vienintelį Lietuvoje keramikos muziejų Leliūnų miestelyje.
Primityviojo meno tradiciją plėtoja tapytojai Zosė Bartašienė su dukra Nijole, Genovaitė Babrauskienė, Arūnas Kučinskas, Vilė Leščinskienė, Danutė Ramanauskienė, Elvyra Žemaitienė ir kt. Itin subtiliais popieriaus karpiniais džiugina O.Bražėnienė, Giedrė Sudniutė. Tarp tautodailininkų kruopštumu stebinanti siuvinėtoja Dalia Breskutė, nėrėjos ir savitų raštų kūrėjos Alicija Chojecka, Daiva Seibutienė, Aldona Grigaravičienė, Giedrė Kiškienė, jaunoji sodų iš šiaudų gamintoja Paulina Jonuškaitė ir kiti.