Kasdienės duonos riekelė poezijos puotoje

Poetas Petras Panavas (kairėje) su plunksnos broliais Henriku Čigriejumi ir Vladu Braziūnu Autorės nuotrauka

Utenoje gyvenantis poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Petras Panavas savo poezijos gerbėjams pateikė malonią staigmeną – eilėraščių rinktinę „Ateini, praeini, nueini…“ (Petras Panavas. Ateini, praeini, nueini...- Utena, Utenos Indra, 2002.) Lyriškai epiniuose, kartais kiek ironiškuose eilėraščiuose apmąstomi žmonijos ir tautos keliai bei klystkeliai, poetizuojama Aukštaitijos kaimo buitis ir peizažas, suskamba žmogaus būties trapumo motyvas. Aukštaitiškai lakią poetinę kalbą praturtina liaudies dainų poetizmai, pasikartojimai, vietovardžių fonika, archainė frazeologija.
Poezija primena ramius sekmadienių idilių pamąstymus: darbai nudirbti, laukai apeiti, atiduota duoklė Dievui ir artimiesiems. Žmogus tarsi lieka vienas pats su savimi ir stengiasi pats sau atsakyti į amžinus kaip pasaulis klausimus – dėl ko gyvename šioje žemėje, kokia mūsų buvimo prasmė ir esmė? Lyg smėlio laikrodis į vieną – Amžinybės – pusę byrantis gyvenimas. P.Panavo poezijoje nėra vien skausmas ar kančia. Dažniau tas gyvenimas panašus į likimo dovaną po aukštu Aukštaitijos dangumi, kur „ežerai vėl priaugo lelijų“, kur „kalas pirmas grybas ir atolas“, o „neaukštuos kalneliuos rymo vėlės“.
Poetas Vladas Braziūnas apie P.Panavo rinktinę sakė: „Skaičiau šią rinktinę, kai Lietuvoje vyko didžiosios priešrinkiminės kovos ir visur sklandė šūkiai: atėjau, pamačiau, nugalėjau. Gera buvo skaityti knygą, kuri yra tyli, bet dėsninga polemika su šiomis nuostatomis. Poezija, beveik neišeidama iš gimtojo krašto ir gimtinės, ramiai šneka apie paprastus kasdienius žmogaus darbus, gamtos ciklus, atėjimą į šį pasaulį ir išėjimą iš jo… Graži vietovardžių muzika, prasmingas įsižiūrėjimas į kiekvieno žodžio skiemenį. Iš tokios poezijos, bent jos branduolio, neįmanoma tikėtis kokių perversmų ar akibrokštų. Ji nesikelia į didybę. Ji dirba kasdienius darbus, pavargsta ir vėl pasiilsi, ir šypteli, ir susimąsto – kaip greitai saulelė vėl apsisuko… Ji gali pasakyti: atėjau, žiūrėjau ir stebėjausi. Ir nieko nesupratau. Ir stoviu užtat dar labiau nustebusi. Ir ačiū Dievui, vis galiu dar stebėtis, vis yra dar kuo…“
Poetas Henrikas Čigriejus pastebi P.Panavo kūryboje didžiąją kasdienybės poeziją, atėjusią iš dainingųjų Aukštaitijos krašto sūnų Antano Miškinio ir Pauliaus Širvio. Dažnai pasikartojantis debesų įvaizdis („dangus nusileidęs ant mėlyno rugio“, „o debesio spalva – lyg virš birželio“, „dangus nusileido visai ant stogų“) P.Panavo poezijos žmogui yra jo gyvenimo dalis, nes dangus vienoks giedros ir laimės valandą, kitoks – lietaus ir amžinos netekties akivaizdoje. H.Čigriejaus teigimu, šiandieninėje mūsų poezijos puotoje, kur ant stalo prikrauta visko, ko tik nori, P.Panavo eilėraščiai yra kasdienės duonos riekelė. Šalia visų kitų gardėsių ji pati reikalingiausia ir gardžiausia.

Rūta JONUŠKIENĖ
Utena

© 2003 "XXI amžius"