Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Pasaulis
Valstybė ir bažnyčia
Katalikų bendruomenė
Viltis
Laikas ir žmonės
Žvilgsnis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Bažnyčių hierarchai V.Adamkui palinkėjo sėkmės ateities darbuose

Kadenciją baigiantis šalies vadovas Valdas Adamkus ir Katalikų bei Evangelikų Liuteronų Bažnyčių hierarchai

Penkerių metų darbu Lietuvos labui vasario 6 dieną Prezidentūroje surengtų pietų metu pasidžiaugė kadenciją baigiantis šalies vadovas Valdas Adamkus ir katalikų bei evangelikų liuteronų bažnyčių hierarchai.
Susitikime akcentuotas didelis Lietuvos dvasininkų indėlis puoselėjant europines vertybes, ugdant jaunąją kartą. Kalbėdami apie sklandų Lietuvos ėjimą į Vakarų erdvę, bažnyčių atstovai prižadėjo padėti pasirengti referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje. Siekdamas referendumo sėkmės, sakė dirbsiąs ir V. Adamkus.
"Duok Dieve, Prezidente, kad Jūsų balsas ir toliau visuomenėje būtų girdimas", - kadenciją baigiančiam V. Adamkui palinkėjo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
"Mes, vyskupai, norime ir toliau pasitarnauti, kad Lietuva taptų tikrai visavertė Europos narė, darysim ką galim", - sakė kardinolas. Pasak jo, Bažnyčia noriai bendradarbiaus ir su naujuoju Lietuvos vadovu Rolandu Paksu, ir su kitomis valdžios institucijomis.
"Mūsų pamatai yra etiniai ir moraliniai, aš su kiekviena valdžia, Vyriausybe ir kiekvienu Prezidentu privalau bendradarbiauti, - sakė kardinolas A.J.Bačkis.
Visų vyskupų vardu kardinolas A.J.Bačkis padovanojo V. Adamkui fotografijų albumą, priminsiantį jam apsilankymą pas Popiežių Joną Paulių II. Vyskupų konferencijos pirmininkui Prezidentas įteikė gintarinį suvenyrą.
Į tradicinį kasmetį Prezidento susitikimą su trijų pagrindinių religijų Lietuvoje atstovais šį kartą atvykti negalėjo stačiatikių hierarchas, kuris buvo išvykęs iš Lietuvos. Su V. Adamkumi pietavo devyni katalikų dvasininkai bei evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos pirmininkas vyskupas Jonas Kalvanas.

Amerikiečių atstovai tikrino religinės laisvės padėtį Rusijoje

Vatikano diplomatinis atstovas Rusijoje italas arkivyskupas Antonijus Meninis su prezidentu Vladimiru Putinu

Tikinčiųjų teisės nėra tik valstybės vidaus reikalas

Atsiliepdami į popiežiaus Jono Pauliaus II ir kitų religinių vadovų pareikštą susirūpinimą dėl nepatenkinamos religinės laisvės padėties Rusijoje, sausio 18-25 dienomis toje šalyje lankėsi Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybinės komisijos, skirtos religinės laisvės priežiūrai užsienio šalyse, atstovai. Grupę sudarė komisijos pirmininkė Amerikos žydų komiteto žmogaus teisių ekspertė Felisa Gaer, kuri dirba Jakovo Blaušteino instituto Niujorke direktore, taip pat komisijos vicepirmininkas JAV bachajų religijos nacionalinio dvasinio centro vienas vadovų Firuzas Kazemzadė ir komisijos narys Merilendo valstijos katalikų vyskupas Viljamas Frensis Merfis.
Tarptautinės religinės laisvės komisija, veikianti kaip JAV valstybės departamento (užsienio reikalų ministerijos) padalinys,Kongreso sprendimu buvo sukurta 1998 metais. Ją dvejų metų kadencijai sudaro devynių skirtingų religinių bendruomenių atstovai, kuriuos skiria JAV prezidentas, Senatas ir Atstovų rūmai. Kiekvienais metais komisija pateikia ataskaitą apie religinės laisvės padėtį pasaulyje, kurios pagrindu sudaromas „gėdingas sąrašas“ šalių, keliančių susirūpinimą dėl sąžinės ir religinės laisvės teisių pažeidimų. Kraštutiniu atveju, kai šalyje religinių motyvų pagrindu vyksta didelė tikinčiųjų diskriminacija, komisija rekomenduoja JAV administracijai imtis atitinkamų ekonominių bei politinių sankcijų prieš žmogaus teises pažeidinėjantį režimą.

Kaišiadorių Katedros vargonininkė

Vargonininkė Virginija Kazlauskienė

Penkerių metukų Virgutė liko be mamytės. Ji atgulė čia pat, už Palomenės bažnyčios, ant kalnelio… Iš visų vaikystės prisiminimų bene ryškiausiai išliko tie sekmadieniai, kai mamytė kartu su vyresniaisiais savo vaikais (o jų turėjo net septynis) už rankytės ją vedėsi į bažnyčią.
- Mamytė buvo labai pamaldi, - sako Virginija dabar. – Bažnyčia jai buvo tikra atgaiva. Ir mus, visus vaikus, mokė atjautos, gerumo, ieškoti Kristuje palaimos.
Jadvyga Tatarūnienė turėjo gražų balsą, giedojo Palomenės bažnyčios chore, ją ne tik kaimynai, bet ir iš tolimesnių kaimų kviesdavosi giedoti per laidotuves.
Dukrelė Virgutė paveldėjo iš mamytės skardų balsą. O kai išgirsdavo vargonų muziką, tai širdis tirpte tirpdavo jos garsuose. Atrodė, kad nieko taip nenorėtų, kaip prisiliesti prie vargonų klavišų, šlovinti Dievą skambiais vargonų akordais. Dešimties metukų būdama Virgutė Palomenės bažnyčios chore jau užėmė mamytės vietą – giedojo. Taip pakiliai, su vaikišku atvirumu, įsijautusi ji giesmėmis garbino Aukščiausiąjį. Muzikai gabią mergaitę pastebėjo iš Vilniaus atvažiuojanti vienuolė, kuri Palomenės bažnyčioje giedodavo per šv. Mišias. Ji kiek ir pamokydavo Virgutę. Mergaitei tai buvo neapsakomos laimės valandėlės. Virgutė tik vieno troško ir meldė Viešpatį: būti vargonininke, dainininke. O dar tokia laimė nusišypsojo: klebonas kun. Jonas Zubrus, matydamas švytinčias mergaitės akis, kai ji išvysdavo muzikos instrumentus, padovanojo Virgutei ne ką kitą, o netgi pianiną. Kiek džiaugsmo būta! Pati kažkiek pramoko skambinti. Atrodė, kad svajonė tapti vargonininke jau netrukus bus įgyvendinama.

Skambūs būsimųjų vargonininkų balsai

Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo dėstytoja Kristina Kondratavičienė

Kristinai Kondratavičienei teko dirbti vargonininke Vilniaus Arkikatedroje ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Ji yra baigusi Muzikos akademijos dėstytojos Renatos Marcinkutės vargonų klasę. Ten įgijo magistrės laipsnį. Šiuo metu K.Kondratavičienė dirba Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale vargonavimo ir bažnytinio giedojimo dėstytoja. Kartu ji yra bažnytinio giedojimo studijos vadovė.
Po truputį daugėja Rokiškyje parengtų vargonininkų. Pedagogė K.Kondratavičienė džiaugėsi: jeigu pernai ir užpernai jų buvo išleista po tris, tai šiemet vargonavimo meno čia mokosi jau aštuoni studentai. Rokiškyje parengti vargonininkai neša kultūros šviesą į miestuose ar provincijose esančias bažnyčias. Buvusi K.Kondratavičienės auklėtinė Kristina Vaznytė dirba Šiluvoje, Nida Šulcienė vargonuoja Viešintose, Rita Paurienė - Juodupėje.
Rokiškyje vargonavimo aukštumų siekiantys studentai - potencialūs giedotojai. Vargonininkai privalo turėti skambius balsus. Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale veikia mišrus choras. Jo vadovė - iš Rietavo kilusi pedagogė K.Kondratavičienė. Chore - devyniolika dalyvių. Jų parengta programa trunka maždaug dvi valandas. Joje - seniausia bažnytinė muzika, grigališkasis choralas, lietuvių autorių kūriniai. Repetuojama tai, kas prie širdies studentams ir kas tinka bažnyčiai.

Antanas Terleckas apie Vasario 16-ąją, iškraipomą istoriją ir dabarties pavojus Lietuvos valstybingumui

Antanas Terleckas

Prieš 15 metų, 1988 metais, okupuotoje Lietuvoje pirmą kartą viešai paminėta Vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės 70-osios metinės. Šiomis dienomis 75-erių metų jubiliejų atšventęs Lietuvos laisvės lygos pirmininkas Antanas Terleckas sako, kad dabar ir to minėjimo, ir visus laisvės kovų nuopelnus nepelnytai prisiima Sąjūdis. “Reikėtų elgtis garbingai,- nerimsta buvęs disidentas ir laisvės kalinys A.Terleckas. - Kai kas dabar sako, kad atėjo Sąjūdis ir prikėlė mirštančią tautą. Tai nesąmonė. Pirmiausia buvo partizanai, po to – rezistentai-disidentai ir galiausiai atgimimo mitingai, kuriuose taip pat daugiausia dalyvavo buvę partizanai, tremtiniai ir disidentai. Pirmasis mitingas, pakvietęs tautą į kovą, vyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo. To niekas nepaneigs”.

Kas praskynė kelią Sąjūdžiui?

Šiemet išleistoje knygoje “Lietuvos Laisvės Lygos kova už laisvę ir nepriklausomybę” A.Terleckas pateikia istorikų išvadas, kad kovą už Lietuvos nepriklausomybę pradėjo Lietuvos laisvės lyga (LLL), o ne Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Štai istorikas Česlovas Bauža knygoje “Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas” rašo: “Kiek nelauktai brežneviniu speigmečiu 1979 m., kaip iššūkis visuotinei abejingumo atmosferai, buvo paskelbtas Baltijos tautų 45 atstovų memorandumas (…). Memorandumo nuostatomis Sąjūdžio teisės ekspertai ir politikai vadovavosi, atitinkamai ruošdami Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų paketą”. Č.Bauža teigia, kad Memorandumas “Lietuvos visuomeninio gyvenimo atmosferoje buvo bene vienintelis ryškesnis tautinis savimonės blyksnis (…). Šis ir vėlesni LLL dokumentai per porą dešimtmečių kreipimųsi į užsienio valstybių ir TSRS vyriausybes dėl sovietinės okupacijos bei aneksijos padarinių panaikinimo pranoksta kitus disidentų bei savilaidos leidinius, niekada nepasiekusius tokios politinės minties brandumo”.

Nesuvokiami paradoksai

Dar nė vienoje pasaulio valstybėje nebuvo pagerbti kolaborantai. Tačiau, kaip ne vienas jau įsitikinome, Lietuva - stebuklų kraštas. Čia ne tik pagerbiamas kolaborantas Nr.1, bet ir nemažai mažesniųjų „laborantų“ sėdi Seime, Vyriausybėje, jau nekalbant apie savivaldybes. Ir jeigu kas nors išdrįsta priminti jų praeitį, jie baisiai supyksta, nes, pasirodo, nieko blogo nedarę, tik tiesė kelius, statė gamyklas bei dirbo, dirbo ir dirbo nesudėdami bluosto, vykdė penkmečio ir septynmečio planus, apie ką jie dabar labai nenoriai prisimena. Tad koks gi čia kolaboravimas? Anot rašytojo A.Grybausko, kukliai nutylima, kad tuo pačiu sėkmingai kilta ir partinės hierarchijos laiptais, kad (kaip dabar teigiama - netikint idėja) tvirtinta partijos diktatūra ir visa okupacinė struktūra, o to, kad LSSR komunistų partija buvo anaiptol ne krašto dabintojų draugija, kažkaip ir nepaminima. Aišku, kolektyvinės kaltės samprata visiškai nepriimtina. Kiekvienas buvęs partinis išties vertinamas pagal jo darbus. Tačiau čia verta priminti keletą elementarių dalykų: komunistų partija iš tiesų yra genocido, masinio žmonių naikinimo partija, pražudžiusi nepalyginamai daugiau gyvybių nei Hitlerio nacistai. O Lietuvoje kompartija buvo pagrindinis okupacijos įrankis. Todėl paradoksalu, kad darbas okupacinėse struktūrose prilyginamas darbui Lietuvos labui. „Nusipelnę LSSR veikėjai“ nėra nusipelnę Lietuvos veikėjai, ir okupacijos periodas nėra Lietuvos valstybingumo tąsa. Mėgstama sakyti, jog metas liautis apie tai kalbėjus, kad viskas liko praeityje, kuri niekada nebegrįš. Negi? Tą praeitį bandoma grąžinti kitais pavidalais. Ir ne tik pasiduodant Maskvos spaudimui. Valstybingumas griaunamas ir kitais būdais: visuotine korupcija, valdininkų savivale, nusikalstamumo netramdymu, dažnai kvailų ir nesąmoningų įstatymų leidyba. Keisčiausia, kad apie tas piktžaizdes nuolat prisimenama prieš įvairaus lygio rinkimus. Faktiškai visos rinkimų kampanijos sutelkiamos ties korupcija, išklerusiu vadovavimu, skurdu. Žadamos didelės pensijos, mažesni mokesčiai ir panašūs dalykai. Vėliau viskas nutyla. Tačiau neilgam. Mat rinkimai veja rinkimus. Dabar, artėjant Seimo rinkimams, užsimota dar plačiau.