XXI amžius

Nesuvokiami paradoksai

Dar nė vienoje pasaulio valstybėje nebuvo pagerbti kolaborantai. Tačiau, kaip ne vienas jau įsitikinome, Lietuva - stebuklų kraštas. Čia ne tik pagerbiamas kolaborantas Nr.1, bet ir nemažai mažesniųjų „laborantų“ sėdi Seime, Vyriausybėje, jau nekalbant apie savivaldybes. Ir jeigu kas nors išdrįsta priminti jų praeitį, jie baisiai supyksta, nes, pasirodo, nieko blogo nedarę, tik tiesė kelius, statė gamyklas bei dirbo, dirbo ir dirbo nesudėdami bluosto, vykdė penkmečio ir septynmečio planus, apie ką jie dabar labai nenoriai prisimena. Tad koks gi čia kolaboravimas? Anot rašytojo A.Grybausko, kukliai nutylima, kad tuo pačiu sėkmingai kilta ir partinės hierarchijos laiptais, kad (kaip dabar teigiama - netikint idėja) tvirtinta partijos diktatūra ir visa okupacinė struktūra, o to, kad LSSR komunistų partija buvo anaiptol ne krašto dabintojų draugija, kažkaip ir nepaminima. Aišku, kolektyvinės kaltės samprata visiškai nepriimtina. Kiekvienas buvęs partinis išties vertinamas pagal jo darbus. Tačiau čia verta priminti keletą elementarių dalykų: komunistų partija iš tiesų yra genocido, masinio žmonių naikinimo partija, pražudžiusi nepalyginamai daugiau gyvybių nei Hitlerio nacistai. O Lietuvoje kompartija buvo pagrindinis okupacijos įrankis. Todėl paradoksalu, kad darbas okupacinėse struktūrose prilyginamas darbui Lietuvos labui. „Nusipelnę LSSR veikėjai“ nėra nusipelnę Lietuvos veikėjai, ir okupacijos periodas nėra Lietuvos valstybingumo tąsa. Mėgstama sakyti, jog metas liautis apie tai kalbėjus, kad viskas liko praeityje, kuri niekada nebegrįš. Negi? Tą praeitį bandoma grąžinti kitais pavidalais. Ir ne tik pasiduodant Maskvos spaudimui. Valstybingumas griaunamas ir kitais būdais: visuotine korupcija, valdininkų savivale, nusikalstamumo netramdymu, dažnai kvailų ir nesąmoningų įstatymų leidyba. Keisčiausia, kad apie tas piktžaizdes nuolat prisimenama prieš įvairaus lygio rinkimus. Faktiškai visos rinkimų kampanijos sutelkiamos ties korupcija, išklerusiu vadovavimu, skurdu. Žadamos didelės pensijos, mažesni mokesčiai ir panašūs dalykai. Vėliau viskas nutyla. Tačiau neilgam. Mat rinkimai veja rinkimus. Dabar, artėjant Seimo rinkimams, užsimota dar plačiau.
Buvęs suvirintojas, dabar oligarchas, Seimo narys ir svarbaus Ekonomikos komiteto pirmininkas pasiskelbė dar vienu Lietuvos gelbėtoju ir sugalvojo sekti buvusio SSKP politbiuro nario H.Alijevo valdomo Azerbaidžano pavyzdžiu - įvesti Lietuvoje mažoritarinę rinkimų sistemą. Esą, ją įvedus, visų Lietuvos gyventojų šaldytuvai būsią pilni, kaip ir oligarcho, ir bus prikimšta ledų „Dadu“, gyvenimas taps saugus ir gražus. Tam pilnų šaldytuvų gyvenimui prisotinti praėjusį savaitgalį oligarcho įkurtame „Vikondos“ pramogų centre Kėdainiuose žiniasklaidininkams buvo pristatyta V.Uspaskich įkurta referendumo dėl Seimo rinkimų sistemos pakeitimo iniciatyvinė grupė. Naujasis gelbėtojas pasigyrė, kad jau pusantro tūkstančio aktyvistų pasirengę strimgalviais pradėti rinkti parašus dėl oligarcho, R.Pavilionio, J.Veselkos ir kitų sugalvoto referendumo. Esą tas aktyvas pasirengęs netgi nemokamai rinkti parašus. Stebuklas kažkoks - nemokamai! Tiesa, V.Uspaskich nepamiršo pasigirti, kad visas referendumo rengimo išlaidas padengsiąs iš savo kišenės. O visas viltis dedąs į „skurstančios provincijos“ žmones, nes didžiųjų miestų gyventojai dar yra nesusipratę ir neparems referendumo idėjos. Žinoma, oligarchas nebūtų toksai, jeigu į Kėdainius atvykusiems žiniasklaidininkams nebūtų surengęs baliaus. Galima neabejoti, kad panašių puotų bus surengta ir daugiau. Tad surinkti 300 tūkst. parašų referendumui nebus didelių problemų.
Nors parlamentinės partijos, išskyrus K.Bobelį, ir neremia oligarcho sumanymo, tačiau visiškai realu, kad referendumas gali laimėti. Juk panašiai atsitiko per praėjusius Prezidento rinkimus. Kitas klausimas, ar iš tiesų valdančioji socialdemokratų ir leidžiančių paskutinį kvapą socialliberalų koalicija taip iš tiesų galvoja, kaip sako? Gudrūs socialdemokratai, žodžiais pritardami rimtų politikų ir politologų teiginiams, kad referendumas yra žalinga kvailystė, o jam laimėjus ateis oligarchų ir jų statytinių valdžia, nelabai dėl to ir jaudinasi. Jie faktiškai nieko neprarastų. Juk pakanka tik pažvelgti, iš kokių šaknų išaugo tie oligarchai.
Šiomis dienomis populiariame Rusijos laikraštyje „Moskovskij komsomolec“ buvęs Maskvos meras ir vienas demokratinių Rusijos jėgų vadovų Gavriilas Popovas paskelbė didelį straipsnį „Protu Lietuvos nesuprasi“. Jame, be aiškių nesąmonių ir savotiškų Lietuvos istorijos interpretacijų, pavyzdžiui, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valstybinė religija buvo stačiatikybė, yra ir gana įdomių pastebėjimų apie dabartinę Lietuvą. G.Popovas Lietuvos Prezidento rinkimų rezultatus pavadino sensacingais, nes visi apklausų duomenys rodė, kad laimės V.Adamkus. O kad įvyko atvirkščiai, nei skelbė sociologinės apklausos, G.Popovas tai vertino lietuvių paslaptingumu, jų neprognozuojamu elgesiu. Beje, buvęs Maskvos meras teigia, kad Lietuvos rinkėjai, kaip ir rusai, praėję tą pačią sovietinio gyvenimo mokyklą, yra panašūs. Apklausose sako vieną, o balsuoja kitaip. G.Popovas priminė, kaip apsiriko Rusijos politikai, prieš praėjusius Valstybės Dūmos rinkimus tikėję sociologinių apklausų rezultatais, kai labai daug Rusijos rinkėjų atidavė savo balsus V.Žirinovskiui ir jo partijai.
Beje, G.Popovas tokius Lietuvos Prezidento rinkimų rezultatus vertina kaip daugelio Lietuvos žmonių ilgesio sovietinei praeičiai išraišką. Jis remiasi 2000-ųjų metų apklausa Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Anot G.Popovo, ta apklausa parodė, kad net 83 proc. apklaustųjų Lietuvoje pozityviai vertino sovietinę praeitį (Latvijoje - 75 proc., Estijoje - 44 proc.). Taip pat pabrėžiama, jog nors Lietuvoje tik 9 proc. norėtų grįžti į sovietinius laikus, bet tai vis tiek daugiau nei Latvijoje ir Estijoje, kuriose tokių yra 4 ir 1 proc. Buvusį „Demokratinės Rusijos“ lyderį stebina tokie apklausų rezultatai. Ypač Lietuvoje, kurioje, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, didžiąją daugumą gyventojų sudaro lietuviai.
Štai tokie vertinimai iš Maskvos. Galima sutikti su jais ar ne - kitas reikalas. Tačiau G.Popovas teisingai pastebėjo vieną dalyką: protu Lietuvos nesuprasi. Tiksliau - Lietuvos rinkėjų. Pernelyg patiklių, labai patikinčių tuščiais pažadais, tiksliau, populistinėmis pasakėlėmis. Pavyzdžiui, tokia: „Niekas neturėtų vogti“. Ką galėtų reikšti toks pažadas - neprivalo vogti? Aišku, valdininkai neprivalo, tačiau kitaip negali - pinigų nepakanka, nors, be tūkstantinių algų, dar ir tokias pačias premijas sau išsimoka. Nes, kaip gerai žinoma, pinigai egzistuoja tik dviem variantais: arba jų visiškai nėra, arba jų nepakanka. Keistas dalykas - kuo daugiau pinigų, tuo mažiau jų pakanka. Todėl, atrodo, valdininkai vogs ir toliau, nes dabartinė valdžia ir išrinktasis Prezidentas žada jiems dar padidinti atlyginimus. Kita vertus, kaip pažymėjo vienas rusų politikos apžvalgininkas, lietuviai dar kartą pademonstravo turintys sveiką humoro jausmą, kas byloja apie gerą nacijos sveikatą. Apžvalgininkai nepaliauja stebėtis, kaip galėjo atsitikti, kad humoristas, neturėjęs netgi savo programos, Prezidentų lenktynėse užėmė ketvirtąją vietą. Bokso varžybose už tai duoda bronzos medalį. Demokratinės politikos instituto ekspertas ir Lietuvos teisės universiteto dėstytojas Vladimiras Laučius, komentuodamas V.Uspaskich siūlymą pakeisti Seimo rinkimų įstatymą referendumu, pažymėjo, jog tai yra akivaizdi kvailystė, o ginčai tuo klausimu verčia jaustis nesmagiai. Ir balsuoti už politikos šundaktarių receptus būtų visiška beprotystė. Bet kvailumo galia politiniame gyvenime jokia beprotystė, o realybė.

Petras KATINAS