Visą laiką tikėjau, kad
Lietuva bus laisva
 |
Jadvyga Bieliauskienė |
Vasario 16-oji į kiekvieno
lietuvio sąmonę yra įbrėžusi įsimintinų įvykių. Kalbamės su viena
rezistencijos dalyve Jadvyga BIELIAUSKIENE.
Kuri Vasario 16-oji jums
labiausiai įstrigo į atmintį?
Vasario 16-oji man yra daugiareikšmė.
Pirmiausia tai - Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo diena.
Bene pati įsimintiniausia man yra 1948 metų vasario 16-oji. Nuo
tos datos praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet savo dvasios akimis,
regis, viską matau taip, kaip tuomet buvo.
Mano tėvų sodyba Rūdaičių kaime (Kretingos valsčius) stovėjo ant
kalniuko. Iki miškelio buvo beveik kilometras. Šventės išvakarėse,
tai yra iš vasario 15-osios į vasario 16-ąją, tėvų namuose Žemaičių
apygardos Kardo rinktinės Palangos Nerimanto kuopos partizanai
šventė Vasario 16-osios 30-metį. Vyrų susirinko per trisdešimt.
Namai atrodė saugūs. Tų pačių metų sausio 9 dieną tėvas buvo davęs
ryšininko priesaiką, gavo Mėnulio slapyvardį. Mano antroji motina,
mirusios mamos pusseserė, taigi mano teta, buvo labai gera šeimininkė.
Ant stalo buvo pridėta skanių valgių.
Mes, gimnazistai, Palangos mieste išklijavę atsišaukimus (mūsų
pieštus plakatus su Stalino karikatūra klijavo kiti), pėsti atėjome
į mūsų namus, įveikę septynių kilometrų atstumą. Vyriausias šeimos
brolis ir manieji vaikai kartu su partizanais ėjo sargybą.
Pirmiausia visi sugiedojome Tautos himną. Paskui buvo sakomos
patriotinės kalbos. Kalbėti teko man, devyniolikmetei. Tėvas taip
pat pasakė kalbą. Jadvyga Žibinskaitė, Palangos gimnazijos poetė,
deklamavo savos kūrybos eilėraščius, Maironio poeziją. Skambėjo
prasmingi Bernardo Brazdžionio posmai apie tremtį ir nuostabusis
eilėraštis Aš čia, gyva, tarsi būtų specialiai parašytas tam
vakarui.
Pasivaišinus atskirame kambaryje, mes, keturi gimnazistai, davėme
B klasės partizano priesaiką veiklai laisvėje. Priesaiką priėmė
Steponas Skersys-Kovas, kuopos vadas, ir Pranas Benetis-Maželis.
Tie mes - tai Zinaida Kiauleikytė-Dubysa, Stasys Sermontis-Klevelis,
Jadvyga Žibinskaitė-Vilnelė ir aš, Jadvyga Šilauskaitė-Šatrija.
Mūsų darbas - rūpintis partizanų spauda, rašyti, platinti ir kitus
uždavinius vykdyti. Vadinomės slapyvardžiais.
Kaip sekėsi tuos uždavinius vykdyti?
Rašėme atsišaukimus, kad niekas nestotų į komjaunimą, ir platinome
juos gimnazijoje. Manau, kad tai jaunimui darė įtaką. Mūsų gimnazijoje
buvo tik du komjaunuoliai. Tai įsiutino saugumą. Įsimintina tų
metų Motinos diena, kurią šventėme miške kartu su partizanais;
jie buvo daugiausia vyresniųjų klasių mokiniai, studentai, inteligentai,
ūkininkų sūnūs, visi žmonių labai mylimi ir gerbiami, kupini karšto
patriotinio sąmoningumo. Gegužės pirmasis sekmadienis pasitaikė
šiltas ir saulėtas. Prisimenu, Vilnelė labai gražiai deklamavo.
Motinos dienos minėjimas paliko gilius ir gražius prisiminimus.
Kardo rinktinės partizanas Alfonsas Knistautas-Ragūnas, Darbėnų
progimnazijos direktorius, Kardo rinktinės informacijos skyriaus
viršininkas, mums, mergaitėms, davė užduotį rašyti į partizanų
spaudą. Mes visos trys buvome ateitininkės. Mane pasiuntė pas
vieną atsakingą asmenį, kad perduočiau informaciją. Šią užduotį
įvykdžiau.
Tų pat metų šv. Jono dieną vienuose namuose įrengtame partizanų
bunkeryje buvo suimtos dvi partizanės ir besislapstanti partizano
žmona. Po poros dienų prasidėjo areštai. Mane suėmė spartakiadoje
birželio 27 dieną, Vilnelę - birželio 26 dieną. Taip pat suėmė
visą ateitininkų kuopą. Ateitininkės partizanus sveikindavo Kalėdų,
Velykų, Vasario 16-osios progomis, perduodamos dovanas ir sveikinimus,
pasirašytus slapyvardžiais. Visiems suimtiesiems buvo atseikėta
po 25 metus lagerio. Apie asmenis dabar nekalbėsiu. Žinios apie
juos bus pateiktos atskiroje lentelėje kitame laikraščio numeryje.
Kaip lageryje paminėdavote Vasario 16-ąją?
Šią dieną minėdavome visada. Labiausiai man įsimintina 1952 m.
vasario 16-oji. Įprasta buvo susirašinėti su kitais olpais.
Laiškelius siųsdavome oro paštu. Tą vakarą rašiau patriotinį
laišką, dvasia jaučiausi laisvu žmogumi. Po skambučio miegot
užėjo budinčioji. Pareikalavo parodyti, ką turiu. Kad neatimtų
laiškelio, jį įsidėjau į burną ir suvalgiau. Už tai gavau du mėnesius
baudos barako: po darbo užrakindavo, teko valgyti tik valdišką
maistą.
Kaip sekėsi jūsų tėvų šeimai?
Kai mane suėmė, tėvas slapstėsi, palaikė ryšį su partizanais.
Mūsų namai buvo sekami. Vienas pažįstamas partizanas Rakalis vedė
partizanais persirengusių saugumiečių būrį. Tėvas juo pasitikėjo.
Tai buvo 1948 m. rugsėjo 9 d. Tada ir suėmė tėvą. Kartu suėmė
brolį, bet jį paleido. Tėvą nuteisė 25 metams lagerio. 1949 metais
buvo tremiama šeima. Mama su šešiais vaikais pabėgo iš namų. Juos
su šunimis gaudė vežimo dieną, paskui intensyviai ieškojo visą
mėnesį.
Leningrado etapiniame kalėjime aš labai už juos meldžiausi. Dievas
visus išsaugojo, jie laimingai išsislapstė ir liko Lietuvoje.
Į namus galėjo sugrįžti po to, kai vyresnis brolis išėjo į kariuomenę,
tačiau netrukus namai buvo sudeginti.
Ką dar galite papasakoti iš nelaisvės metų?
Po teismo mes - devynios ateitininkės - atsidūrėme Klaipėdos kalėjime.
Ten vienoje kameroje praleidome keturis mėnesius. Gimė pirmas
spontaniškas koncertas: dainavome, deklamavome, šokome tautinius
šokius. Vaidindavome vestuves, rengdavome teminius literatūrinius
vakarus. Iš namų buvome gavę šiltų drabužių kelionei į Šiaurę.
Iš Klaipėdos mus išvežė 1949 metų vasario pabaigoje. Koncertų
idėją nusivežėme pakeliui į Leningradą, paskui į lagerį. Prisimenu,
lageryje vaidindavome pasaką Laisvės ragas. Tai didelis keturių
veiksmų vaidinimas. Paskui lagerio valdžia įsteigė dramos ir operos
aktorių grupę, pavadintą agitbrigada.
Visą nelaisvės laiką tikėjome Lietuvos laisve. Tuo tikėjo ir partizanai.
Eiti kryžiaus kelią nebuvo sunku. Juk sąmoningai kaip fakelą nešėme
pasipriešinimo okupacijai idėją. Enkavėdistų karininkai lietuviai
stebėjosi išsiskiriančiu Intos lagerio lietuvių vieningumu. Visiems
atleidžiu ir neturiu pykčio kankintojams ir pati prašau atleidimo
už klaidas, ypač už dvylikos metų bedievystę ir neigiamą įtaką
kitiems.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"