Lietuvių godos (1)
Žurnalisto Balio Urbono pokalbis su rašytoju Jonu Mikelinsku

B.Urbonas. Prabėgo dar vienas šventinis sekmadienis. Šventa diena. Mums, lietuviams, ypatingas sekmadienis, nes tai – Vasario-16-oji. Istorinė diena. Juk po katališkosios Mindaugo Lietuvos ir po Vytauto Didžiojo istorinės epochos reikėjo ilgai laukti, kol 1918 metais įtvirtinome savo valstybę, turime į ją prigimtinę teisę; galime joje laisvai gyventi, dirbti, kurti ir išmintingai ją valdyti.
Taigi per tuos dvidešimt metų (nuo 1918-ųjų iki 1940-ųjų) rodėme pasiaukojimo, atkaklumo ir susikaupimo pavyzdžius, kuriais stebėjosi daugelis, tuo labiau – kaimynai. Turbūt ne šiaip sau mūsų vyresnieji sakė: jei ne karas, ne okupacija (ypač bolševikinė!), Lietuva būtų aplenkusi tuo metu smarkiai progresavusią, tankiai apgyvendintą Olandiją. Lietuvių darbštumas, geras gimstamumas ir didesnis šalies plotas teikė realų pagrindą tokiai minčiai. Ir jeigu dabar Olandijoje gyvena per 14 mln. gyventojų, tai Lietuva iki šiol, būdama laisva, matyt, būtų pasiekusi aukštą gyvenimo lygį, ir jos gyventojų skaičius būtų daug didesnis, nei tie, mūsų amžini, 3,5 milijono. Juk šalies didžiausias turtas – žmonės! Ir norisi teigti, kad mokslo, meno, kultūros, pramonės, žemės ūkio bei kitų sričių sferose iš tų (dabar jau tik įsivaizduojamų) milijonų būtų radęsis ne vienas genialus lietuvis ir savo Tėvynę ženkliau įrašęs ne tik į Europos, bet ir į pasaulio pažangiųjų tautų bendrijos žemėlapį.
Taigi, gerbiamas rašytojau, šiandien ir norėčiau jūsų klausti, ar prisimenate 1918 metų Nepriklausomą Lietuvą? Augote, brendote kartu su ja. Kas įkvėpė anuos mūsų žmones tam dvidešimties metų šuoliui? Nejaugi buvo būtinas to vargo maratonas (baudžiava su carine priespauda, kovos dėl baudžiavos panaikinimo, spaudos draudimas, savos raidės ir žodžio gelbėjimas, pagaliau kovos dėl Nepriklausomybės), kad Lietuva prisikeltų?! Reikėjo šimtmečių, kad tauta įkūnytų ateities viziją, Laisvės viziją? Ir vis dėlto tie 20 metų - mūsų visų žmogiškųjų vertybių paliudijimas. Tikriausiai taip?
J.Mikelinskas. Iš tikrųjų 1918 metų Lietuva buvo retas fenomenas ne tik mūsų šalies atmintyje, bet ir visos Europos istoriografijoje. Tiek metų nešusi svetimųjų jungą, baudžiavų ir revoliucijų išvarginta, ilgą laiką neturėjusi spaudos laisvės, mažai kam žinoma agrarinė šalis staiga atgimė ir prisikėlė. Ir ne tik pasiskelbė esanti nepriklausoma, bet kai iškilo nepriklausomybei pavojus, atsiliepdami į Mykolo Sleževičiaus suformuotos vyriausybės atsišaukimą, per trumpą laikotarpį 1919 metų pradžioje pakilo apie dešimt tūkstančių savanorių su ginklu rankose ginti savo Tėvynės. Ir nepriklausomybė buvo apginta. Vėliau, per stebėtinai trumpą laiką, Lietuva išsigydė okupacijų ir karo padarytas žaizdas ir įrodė pasauliui, kuris nesiteikė jos pripažinti, kad jos žmonės sugeba tvarkytis, dirbti, laisvai gyventi ir sėkmingai mokytis.
Kas lietuvius įkvėpė tokiam žygiui? Nejaugi tik, anot jūsų, nelaimių maratonas? Nelaimės, vargas Lietuvą užgrūdino, o žygdarbiui įkvėpė knygnešiai, ,,daraktoriai”, didieji jos vyrai ir moterys. Ypač tos pasišventusios mamos, močiutės ir tetos, kurios prie ratelio, toje „vargo mokykloje“, savo vaikams ir vaikaičiams įdiegė ne tik Dievo žodį, bet ir pasaulietiškos gramatikos pradmenis.
Ką mums byloja tokie šviesuoliai kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis? O Petras Vileišis, apie kurį mes kur kas mažiau žinome, bet kurio nuopelnai nė kiek ne mažesni? Gal net didesni. Juk tai jis plėšte išplėšė iš caro rūmų ir kanceliarijų patį reikalingiausią tuo metu dalyką - spaudos laisvę. Ir to dar neužteko – P.Vileišis visą savo didžiulį turtą, įsigytą statant tiltus carinės Rusijos platybėse, sudėjo ant tėvynės aukuro. Ar galima ką nors panašaus įsivaizduoti dabartinėje biurokratų nualintoje Lietuvoje, kai lietuviai vienas per kitą veržiasi į Seimą, Prezidentūrą ar Vyriausybę, norėdami tik prisipildyti nuosavas kišenes?
Ir tai dar ne viskas. P.Vileišis 1921 metais savo iniciatyva ir savo lėšomis išskubėjo į Paryžių, kad galėtų prancūzų kalba išleisti savo parengtos knygelės ,,Le conflit Polono-Lituanien”, demaskuojančios lenkų klastą bei grobuonišką politiką Vilniaus ir visos Lietuvos atžvilgiu. Jis savo pasiekė – knygelę išleido. Ir pranešė prancūzų kalba, kurią suprato ar kalbėjo kone pusė to meto Europos humanitarinės inteligentijos, kokią skriaudą daro Lietuvai Lenkijos imperialistai. O ką daro dabar mūsų valdžia, kai lietuviai jau daugelį metų slavų kontroliuojamoje pasaulio spaudoje šmeižiami ir prakeikiami kaip žydšaudžių tauta? Tyli ausis suglaudusi.
Didžiulį auklėjamąjį darbą atliko Katalikų Bažnyčia. Tapusi lietuviška, ji ne tik nusigręžė nuo lenkinimo politikos, bet ir davė mūsų kultūrai ir menui tokius švyturius kaip Maironis, Vienažindys, Vaižgantas. O kiek žmonių ištraukė iš alkoholizmo liūno M.Valančius! Štai kokie žmonės kūrė Lietuvos įvaizdį ir viziją!
B.Urbonas. Jūs čia konstatavote žmogiškąsias vertybes, kurios ir lėmė lietuvių, kaip tautos, moralinę kokybę. Taip, bet kokia žmonių veikla be tikro ir tvirto dorinio pagrindo nevisavertė. Gal mūsų gėris turi gerą perspektyvą, nes jis visą laiką įvairiausio blogio dirginamas, veikiamas (nebūtinai vidinio, bet ir išorinio). Taigi mes - kaip tas žirnis prie kelio: kas nori, tas skina! Ir vėl turime ataugti, žydėti, sužaliuoti, bręsti... Nenorėčiau sutikti su vertinimu, kad esą tokia mūsų geografinė vieta žemėlapyje ir istorinė – laike. Tai taip... Bet juk daugelis tautų visada turi savų problemų, ne tik mes.
Ar jūs, gerbiamas rašytojau, sutiktumėte su manimi, kad mes, pragyvenę dvylika šios nepriklausomybės metų, dabar supratome, jog kiekvieną dieną patiriame vis stipresnį ir stipresnį tautinės psichologijos gniuždymą, savotišką mūsų vertybių skalės apdorojimą, ištrinant ją iš žmonių sąmonės. Žiniasklaida (laikraščiai, radijas, visos televizijos, visokie ,,šou”, visoks antihumoras),laikosi apgalvoto – visaapimančio scenarijaus (beje, to scenarijaus projektą ar projektus ir bendrą kryptį kuria, gal ir nurodo, kaip vykdyti, daugelis žmonių, sėdinčių, tarkime, kokioje ,,motulėje” Maskvoje ar kur kitur...) O tie mūsų vietiniai vykdytojai, net susiriesdami bruka žmonėms nihilizmą, baimę ir nepasitikėjimą (naudodamiesi prasta jų socialine padėtimi), kad netikėtų pačios nepriklausomybės idėja. Viskas atrodo kaip kokiame kreivame veidrodyje. Na, gal aš perlenkiu lazdą?
J.Mikelinskas. Taip, gniuždymą mes patiriame. Tik gal ne tiek, kaip jūs sakote, tautinės psichologijos, kiek tautinės savimonės, tautinės tapatybės smukdymą. O dėl, anot jūsų, vertybių skalės apdorojimo, tai drįstu manyti, kad mes šiandien išgyvename ne tik tą vertybių apdorojimą, bet ir atsisakymą nuo tų įprastų gyvenimo aprobuotų vertybių, netgi visišką jų paneigimą. Kas dėl to kaltas? Pirmiausia, žinoma, mes patys, kurie atlapa širdimi priimame visa, kas pas mus ateina iš užsienio, ypač iš užjūrio. O kartu su kultūra ateina ir purvas bei šlamštas. Beje, yra faktų, jog negalima ignoruoti ir sąmoningo kenkimo, ateinančio iš svetur.
Pats kalčiausias yra vienpusiškai suvoktas postmodernizmas, kuris užvaldo didelės dalies mūsų inteligentijos sąmonę. Tuo naudojasi ir net tam užkratui vadovauja kai kurie mūsų televizijos kanalai ir bulvarinė žiniasklaida, kuri, vaikydamasi pelno, pasirengusi atlikti bet kokį juodą darbą. Užtat susidarė netoleruotina padėtis. Dar 1996 metais aš ją įvertinau tokiais žodžiais: ,,Pasakytum, kad nūnai daugeliui išmintingiausių galvų svarbiausias yra uždavinys kuo greičiau ir įžūliau viską supainioti, sujaukti, sugriauti, apdergti ar sukarikatūrinti amžiais kurtas ir amžiais tikrintas dvasines vertybes, o ant tų griuvėsių kurti erzacinę, desakralizuotą, dekanonizuotą, drastišką, postmodernistinę-falocentristinę kontrkultūrą. Kultūrą be iliuzijų, be mistikos, be politikos, be idealų... Kultūrą be tradicijų, be ateities, be praeities. Juk nėra ir negali būti nei filosofijos, nei pažinimo, nei pažangos, o yra tik žodžių kombinacijos, žaismės poreikis. Yra tik menas, liudijantis masių išprotėjimo laipsnį”.
B.Urbonas. Tikėkime – gėris nugalės! Bet aš norėčiau išgirsti, o ir laikraščio ,,XXI amžius” skaitytojai maloniai perskaitys, jeigu Lietuvos rašytojas J.Mikelinskas įvertins keletą Nobelio premijos laureato Meksikos rašytojo Oktavijaus Pazo minčių, pasakytų jam kalbant 1990 metais Stokholme. ,,Visuomenė, apimta paklaikusio noro gaminti daugiau, kad galėtų daugiau vartoti, linksta nuvertinti idėjas, jausmus, meną, meilę, draugystę ir patį žmogų. Viskas tampa daiktu, kurį galima nusipirkti, pasinaudoti ir išmesti į šiukšlyną. Nė viena visuomenė negamino tiek atliekų kaip mūsiškė – materialinių ir moralinių atliekų”, – šitaip sakė Nobelio premijos laureatas. Ar jis buvo teisus?
J. Mikelinskas. Taip, O.Pazas teisus – gaminimo ir vartojimo manija yra užvaldžiusi didelę žmonijos dalį ir ypač labiausiai išsivysčiusias šalis. Tai veda ne tik prie besaikio žmonių apsirijimo, įvairių to pasekmėje atsirandančių ligų, bet ir išsigimimo. Juk kiek galima sutikti piliečių, kurie per savo pilvus nebeįžvelgia, kas po jų kojomis, kas guli ant žemės. O kur dar žemės, vandens ir oro užterštumas, klimato atšilimas (šiltnamio efektas), Šiaurės ir Pietų ašigalių ledynų tirpimas, visokios ekologinės katastrofos... Ir praėjusiais metais ne vieną Europos šalį nusiaubę dar negirdėti potvyniai ir baisios sausros, specialistų nuomone, yra susiję su besaikiu gamybos didinimu, idant patenkintų besočių vartotojų apetitus.
O grįžtant prie visuomenės polinkio ,,nuvertinti idėjas, jausmus, meną, meilę, draugystę ir patį žmogų”, reikėtų pabrėžti ir net akcentuoti, kad toji visuomenė linkusi ne tik nuvertinti, bet ir viską sukomercinti. Sukomercinti viską, kas tik patenka į jos liguistos vaizduotės akiratį ir ką galima pirkti bei parduoti. Netgi ir tai, kas turėtų būti normaliam žmogui neliečiama ar net šventa, pavyzdžiui, - holokaustą (žr. Normano G.Finkelšteino knygą ,,Holokaustas – industrija”).
Taigi O.Pazas ne tik teisus, bet dar ir kuklus, o gal tik nesuspėjęs iki Nobelio premijos gavimo surasti dar baisesnės kaltinamosios medžiagos, skirtos dabartinei visuomenei, kuriai toną dabar duoda įsisiautėjęs globalizmas.
B.Urbonas. Gerbiamas rašytojau, noriu paliesti dar vieną jums jautrią temą. Daugelį metų jūs paskyrėte pedagoginei veiklai. Kokia jūsų nuomonė apie mūsų vidurinių mokyklų, gimnazijų mokymo programas (ne apie tas, kurios Švietimo ministerijos popieriuose surašytos), apie praktinį darbą, kad tas darbas duotų apčiuopiamesnių rezultatų auklėjant jauną žmogų patriotiškumo ir pilietiškumo požiūriais? (Man atrodo, kad per mažai pedagogai kviečiasi į talką rašytojus, poetus, menininkus ir dvasininkus, kurie, savaip modeliuodami mano paminėtas labai svarbias dorovines sritis, galėtų daug padėti mokytojams.)
Nors... Iš kur paimti tų intelektualų? Savos tautos, savos valstybės idėjomis persmelktų, šventai nacionalinėms idėjoms atsidavusių? Dauguma susigūžę, tyli. Gal marksizmo-leninizmo uodega juos prislėgusi? Juk kokia gausi buvo Rašytojų sąjunga, Kompozitorių sąjunga, Bažnyčia, kad ir smaugiama, - gyvavo. Tai ir kunigai – jėga! Kur jų ta kova, visais frontais pasklidusi? Nejaugi ne jų priedermė padėti statyti savo valstybę? Turbūt viena baisiausių išsilavinusio žmogaus blogybių - abejingumas. Ar ne todėl vagys ir vidutinybės mus kaip kokie skėriai ir apsėdo?
Gal atsakydami į šį klausimą ir sukoncentruokite savo mintis apie viskuo abejingą intelektualą (šiuolaikinį!), prisimenant anos (1918 m.) Nepriklausomos Lietuvos inteligentą mokytoją. Gal dabar nė nėra tų tikrų inteligentiškų intelektualų? Juk ne tas auksas, kas iš viršaus blizga.
J. Mikelinskas. Su pedagoginiu darbu aš susidūriau ir jį pamėgau gana anksti. Teko dirbti ir paprastu mokytoju, ir mokymo dalies vedėju. Ir inspektoriumi rajono švietimo skyriuje bei Švietimo ministerijos mokyklų valdyboje, ir Tautinės mokyklos koncepcijos kūrimo komisijoje. Žodžiu, šios srities veikloje nesu naujokas. Tačiau šiuo metu esu jau gerokai nuo mokyklos atitrūkęs. Net nebesuspėju bent kiek sistemingiau peržiūrėti mokyklai skirtą spaudą. Ir vis dėlto žinau, kad šiuo metu mūsų mokykla išgyvena ne patį lengviausią metą ir yra kur kas daugiau orientuota į kosmopolitizmą negu į tautiškumą, kaip buvo tikėtasi nepriklausomybės pradžioje. Ypač joje apleistas dorovinis bei patriotinis auklėjimas. Nelabai noriai ji įsileidžia į savo klases ir dvasininkus. Kai kuriose mokyklose ir tikyba, kiek žinau, nebedėstoma. Ją pakeitė etika.
Prieškario Lietuvoje aš mokiausi Pasvalio gimnazijoje ir gerai žinau, kokią didžiulę įtaką mokinių auklėjimui turėjo tikybos pamokos, o kapelionas, kuris ateidavo į klasę tik vieną kartą per savaitę, buvo pats autoritetingiausias iš visų pedagogų. Ir bene vienintelis, kuris neturėjo žeminančios pravardės. Todėl, būdamas vienas Tautinės mokyklos kūrimo koncepcijos narių, daug nedvejodamas pasiūliau, kad į nūdienę mokyklą būtų sugrąžintas tikybos mokymas. Savo siūlymą motyvavau tuo, kad pati demokratija, kuri garantuoja žmogui pasirinkimo teisę, to reikalauja. Juk, jeigu mokinys nebus supažindintas su religinėmis tiesomis, jis neturės iš ko rinktis. Be to, pabrėžiau, kad tokie žymūs mūsų tautos auklėtojai kaip S.Šalkauskis, Vydūnas, A.Maceina buvo tos nuomonės, jog negalima išugdyti visaverčio piliečio, jaučiančio atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus, be tikybos pamokų. Deja, šis mano siūlymas tąsyk nebuvo priimtas. Ir tik dėl kai kurių įtakingų komisijos narių prieštaravimo.
Sutinku su jumis, kad pedagogai į pagalbą turėtų dažniau kviestis rašytojus, poetus, menininkus ir dvasininkus, kurie pagilintų ir pagyvintų pedagogo darbą ir veiksmingiau prisidėtų prie mokinio asmenybės kūrimo dar mokyklos suole. Tada daugiau būtų susirūpinta ir moraliniu bei patriotiniu auklėjimu, kurie šiuo metu mokyklose gana apleisti. Pavyzdžiui, aš esu įsitikinęs, jeigu kas nors paklaustų bet kurios gimnazijos ar kitokios mokyklos abiturientą, kas padėjo Lietuvai iškęsti pusę šimtmečio trukusią baisingą okupaciją ir po to dar iškovoti nepriklausomybę, vargu ar kuris jų teisingai atsakytų, kad tam lemiamos įtakos bei reikšmės turėjo prieškario mokyklos išugdytas žmogus. Žmogus, kurį kartu ugdė mokykla ir Bažnyčia. Žodžiu, jeigu ne patriotinis auklėjimas prieškario Lietuvoje, nebūtų buvę nei Sąjūdžio, nei Atgimimo, nei nepriklausomybės.
Sutinku su jumis ir su tuo, kad viena baisiausių blogybių yra išsilavinusio žmogaus abejingumas. Jeigu ne tasai abejingumas, vargu ar būtų pas mus į valdžią grįžę aukšti komunistų partijos pareigūnai. Dabar tą abejingumą ryškiai liudija ir ką tik pasibaigę Prezidento rinkimai. Juk sunku net patikėti, kad Lietuvoje pusė jos gyventojų nenori turėti jokių reikalų su valstybės valdymu. Ir didelę jų dalį sudaro jaunimas. O studentų pasyvumas tiesiog nusikalstamas. Nejaugi tokią didelę įtaką jiems daro plačiai paplitęs anglosaksų šalyse posakis, jog patriotizmas yra paskutinė niekšo priebėga? Arba tie plačiai žinomi vyrai, kurie leidžia sau teigti: ,,patriotas-idiotas” arba Vytautą, Didįjį Lietuvos kunigaikštį, pavadinti ,,šunsnukiu”. Nejaugi čia pasireiškia kosmopolitizmo užkratas? Betgi tie, kurie jau atsisveikino su patriotizmu, turėtų bent žinoti, kad jei negerbsi pats savęs, negerbs tavęs ir kiti. O dėl kosmopolitizmo, tai jau J.Fichtė žinojo, jog, „kiekvienas žmogus, kuris savo tautoje yra veikliausias patriotas, yra ir geriausias pasaulio pilietis”.
Suprantama, kad abejingumas – ypač intelektualų – dezorientuoja žmones. Daugelis net apsipranta su mintimi – jeigu jau intelektualai tyli, tai, matyt, taip ir turi būti. Netgi tokia tvarka, kai didieji biurokratai be paliovos kelia sau atlyginimus, o valstybės iždas papildomas pensininkų sąskaita, kai valdžia seniai apsiprato su mintimi, kad išvogti bankai – ne jos reikalas, kai pati demokratija vis planingiau paverčiama plutokratijos priedanga, kai net kalinys gali būti Seimo narys...
B.Urbonas. Ir dar į mano paširdžius įstrigęs daiktas... Pažvelgus į bolševikmečiu paliktą mūsų partizanų poetinę ir dainų kūrybą – verkti norisi. Nors dainas partizanai kūrė ne todėl, kad žmonės verktų... Beje, dainų žanrą gerai pažįstu. Pats nuo vaikystės dainomis gyvenau. Vėliau Meno akademijoje nuo paprastučio vokalo ligi sudėtingos arijos prieita. Tai sudėtingas menas. Norėdamas tuo menu veikti žmones, turi jį pažinti iš pačių pašaknų. Taigi daina, labai trumpai apibūdinus, - žmogaus jausmų ir minčių raiška dainininko balso pagalba. Partizanų dainose - ir jausmas, ir mintis, ir visų pamėgtų melodijų motyvai. Turbūt sutiksite, rašytojau, kad tauta, kuri daug dainuoja savo taurių dainų, – ilgaamžė? Tačiau neatrodo, kad mūsų partizanų daina, praėjusio amžiaus, to mūsų tragiškojo dešimtmečio, geriausia liudytoja, teigtų šitos nepriklausomybės, taigi ir laisvės, ilgaamžiškumą. Partizanų dainų nedainuoja net ir tokiose TV vakaronėse kaip ,,Duokim garo” (jeigu ir kyštelėja kokią melodiją, tai būtinai ,,gražintą-pagražintą naujais originaliais” žodžiais!), tai ką jau sakyti apie kitus renginius. Negirdėjau, kad įkvėptas tų dainų koks nors rimtas kompozitorius parašytų kokią oratoriją, kokį kitą stambesnį vokalinį kūrinį ar paprasčiausiai jas harmonizuotų solistams, ansambliams, chorams... Gal jau parengta tų dainų kokia nors rimta antologija, parašytas jaudinantis dramos kūrinys scenai?
Nesistebėkime, jei ima ir ,,blykstelėja” tarsi kokiais tragiško juokdario išvirkščiais kailiniais apsimuturiavęs M.Ivaškevičius...
Kaip jūs, gerbiamas rašytojau, žvelgtumėte į tą pokario partizanų kovinį (ir ne tik kovinį) žodį jų dainose ir poezijoje? Ir gal apie tos paprastutės melodijos sąlytį su tuo jautriu koviniu ir lyrišku žodžiu?
Kaip mes atrodysime vėl po kokių 50-ies metų, dabar būdami kurti - savo amžinam varpui – partizanų paliktai dainuojamajai ir žodinei kūrybai?
J. Mikelinskas. Nesu muzikos, vokalo žinovas, bet klausytis dainų, oratorijų bei simfonijų mėgstu. Ir pats neatsisakau užplėšti dainą. Ypač dainuodavau, kai jaunesnis buvau. Ir dabartinė mūsų nepriklausomybė daug skolinga dainai. Na, ir pats pirmasis vis dar per kažkokį nesusipratimą ar pavydą neįvardytas Prezidentas iki šiol vis dar vadinamas muzikantu. O mūsų Sąjūdis visiškai teisėtai gavo dainuojančios revoliucijos pavadinimą.
Visiškai su jumis sutinku, kad partizanų dainų populiarinimas yra, jeigu ir ne visai užmirštas, tai ganėtinai apleistas, vangus. O juk jos, tos partizanų dainos, kovoje už laisvę vaidino didžiulį vaidmenį. Klausydavaisi ir ašarą braukdavai. Ir žodžiai jų prasmingi. Tai ne kokie nuolat ritmiškai pasikartojantys šūkaliojimai kaip dabartinių popsų ar rokų... (,,Palinko liepa šalia kelio / Pravirko motina sena / Sūneli, tėvynė tave šaukia / Ir vėl bus laisva Lietuva.../“.)
Kaip aš žvelgiu į partizanų žodį jų dainose ir poezijoje? Galiu tik patikslinti tai, ką jau pasakiau: tasai jų žodis jų kovoje, ypač keliant kovos dvasią, suvaidino ne ką mažesnį vaidmenį negu pats ginklas.
Gaila, kad nepopuliari ir partizanų poezija. Netgi tokia talentinga kaip Broniaus Krivicko, padėjusio galvą kovoje už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Toji poezija, kuri yra autentiškiausias paliudijimas apie žmogaus svajotojo dvasinę tvirtybę ir meilę Tėvynei.
Būdami kurti savo kovotojų už visų mūsų laisvę ir nepriklausomybę dainoms bei žodinei kūrybai, būsime kurti ir jų darbams bei žygiams.
B.Urbonas. Ir paskutinis šiame pokalbyje mano samprotavimas. Mes, vyresniosios kartos žmonės, suvokiame savo trispalvės prasmę. Mums tai daugiau nei simbolis. Himną kartojame kaip maldą, dainuojame kaip šventenybę. Dabar tas spalvas, tuos žodžius, lydimus, atrodo, mums per amžius skambėsiančia melodija, irgi labai gudriai jau savieji ,,patriotai” stengiasi ištrinti iš šiuolaikinio žmogaus sąmonės. Tai kas, jei, prasidedant dienai, Lietuvos nežadina himno garsai, tai kas, jei ne prie kiekvieno namo, net ir iškiliausiųjų valstybės švenčių proga, neplevėsuoja Trispalvė... Tegul pripras jaunimėlis ir prie vėliavos, ir prie himno, kaip prie kažkokios paprasčiausios atributikos ir... bus gerai? Tačiau kam nuo to bus geriau? Turbūt tik Tėvynės priešui – abejingumui ir materialiniam savanaudiškumui! Šitai meistriškai peršama dabar per abu galus visiems! O apgailėtinos pilkos asmenybės, tarnaujančios tik pinigams, bet ne šventiems Tėvynės idealams!
Taigi... mūsų plunksnos meistre, kas jums trispalvė, himnas? Kas tie dalykai buvo 1918 metų Nepriklausomybės tėvams?
J. Mikelinskas. Man mūsų trispalvė ir himnas yra būtini savarankiškos valstybės simboliai, liudijantys, kad ji dar gyva, nepriklausoma ir atsakinga už save bei savo piliečius. O 1918 metų Nepriklausomybės tėvams tie dalykai arba simboliai buvo ne kas kita kaip Lietuvos savarankiškumo bei valstybingumo įsikūnijimo idėja, kurią reikia branginti, garsinti ir išsaugoti.
B.Urbonas. Nuoširdžiai dėkoju, gerbiamas rašytojau, už jūsų mintis savo ir ,,XXI amžiaus” laikraščio skaitytojų vardu. Kūrybinės sėkmės.

© 2003 "XXI amžius"