Atnaujintas 2003 m. vasario 19 d.
Nr.14
(1118)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir visuomenė
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Žvilgsnis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mums pasirinkti!

Kai laukiame visokeriopos žmogiškosios laimės (gerovės, pinigų, vilčių) išsipildymo, mus dažnai apima apgaulinga būsena - euforija. Susivienijusioje Europoje mes tikimės staigaus naujų galimybių ir perspektyvų pakilimo. Bet neapsirikime: didžiulėse perspektyvose dažniausiai glūdi ir didžiulė atsakomybė. Dviguba atsakomybė už savo šeimos, vaikų ir vaikaičių ateitį. O ar „eurikai“ (šis terminas neturi nieko bendra su įžymiuoju Archimedo šūksniu!) prisiima kokią nors atsakomybę už taip išplėtotos (už svetimus pinigus, bet savo) veiklos rezultatus?
Kas galėtų paneigti, kad bet kokia unija Lietuvai atnešė tik grėsmę nutautėti, didžiulius teorijos, medžiaginių išteklių, brangiausio šalies turto - jos gyventojų netektį? Keista, bet visada atsirasdavo saujelė įtakingų išdavikų, įstumdavusių Lietuvą į tokias istorinių aplinkybių paspęstas žabangas… Dar keisčiau dabar, kai tomis istorijos pamokomis begėdiškai spekuliuojama arba jas visai norima nutylėti!
XXI amžiaus gyvensenos ypatybės lemia, kad susivienijimas grynai išorinėje plotmėje (kompiuteriai, mada, drabužiai, buities daiktavardynas), susivienijimas subtilioje plotmėje (tautinė savastis, religija, mišrių šeimų gausa) ir susivienijimas energetinėje plotmėje gali būti ne mažiau pavojingi, negu kelių šimtmečių sukelti ir negrįžtamo pobūdžio padariniai Lietuvai.
Nedovanotina yra tai, kad mes daug ko nežinome tame hipnotizuojančiame plaukime pasroviui į suvienytąją Europą. Pavyzdžiui, kad ir Europos Sąjungos teisinės atsakomybės už tolesnę nacionalinių kalbų raidą.O ar mes esame pasirengę, prisitaikę (tik nebijokime šio žodžio gal mūsų tautai lemtingo virsmo akivaizdoje!) prie tokių „europizavimo“ pagreičių, kuriuos mums nori primesti? Kaip primetama ir pati referendumo data (gegužės 11-oji, tretij den pobiedy“)! O kodėl mes negalime tokiu svarbiu mūsų valstybei ir visai tautai klausimu apsispręsti būtent Valstybės dieną - liepos 6-ąją, švęsdami Lietuvos valstybingumo 750-ąsias metines (gal jau ir paskutinį tokį jubiliejų)?
Marga žmonijos istorija rodo, kad civilizacijų, valstybių, tautų atskirumas, jų izoliavimasis gal ir sulėtindavo jų plėtrą, bet iš esmės ir padėdavo išlikti gyvybingoms bei tęsti istorinį savo kelią. Kokia tikimybė mums, dar prieš kelis tūkstantmečius apsigyvenusiųjų Senojo žemyno centre ainiams, išlikti savitiems bei nepriklausomiems istorinių kryžkelių žemėje ir tęsti Baltosios Vyties skrydį?
Mums pasirinkti: išlikti - čia ir dabar.

Vladas BURAGAS
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija