Pusmetis be laisvės šauklio

Poetas Bernardas Brazdžionis mirė 2002 m. liepos 11 d., eidamas 96-uosius metus. Pirmą kartą jo gimtadienis, vasario 2-oji, praėjo anapus mūsų laiko.
Tauta savo poetą gražiai palydėjo, o Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo apklausoje (2002 12 13) „Dešimt XX a. lietuvių rašytojų“ jis buvo išrinktas į šimtmečio rašytojų dešimtuką. Žinant ir nepriekaištaujant, jog Lietuvos rašytojai neskuba išeivių iškelti prieš saviškius, toks B.Brazdžionio įvertinimas daug ką reiškia.
B.Brazdžionis pusę savo gyvenimo praleido Kalifornijoje. Turbūt kiekvienas Los Andželo lietuvis apie jį galėtų pasakyti savo nuomonę, nes beveik pusę šimtmečio jį galėjai sutikti visur: bažnyčioje, susirinkimuose, šventėse, literatūros vakaruose, antikomunistinėse demonstracijose, politiniuose svarstymuose. Buvo pažadėjęs dalyvauti ir 2002 metų politiniame savaitgalyje bei tarti žodį Lietuvai ir išeivijai apie išsilaisvinimą iš melo, bet liga sutrukdė.
Bažnyčion su žmona Aldona visada ateidavo ir išeidavo pro šonines duris. Ten dažniausiai jo laukdavo į Los Andželą atvykę svečiai susipažinti, nusifotografuoti. Su visais jis mielai bendraudavo, pakalbėdavo, pajuokaudavo. Nedaug buvo tokių, pro kuriuos stengdavosi praeiti pro šalį, tarsi nepastebėdamas. Kai kada, bet tai reti atvejai, ir artimiesiems jis atrodydavo keistokas, nedraugiškas, bet tai būdavo dėl artritinių skausmų, kurie jį persekiojo ypač prieš oro atmainas.
Kai Lietuva buvo okupuota, jis visada dalyvaudavo didžiosiose akcijose dėl Lietuvos laisvės: pasirašinėdavo peticijas JAV prezidentui, senatoriams ir kongresmenams, savo autoritetu rėmė Rezoliucijų komitetą ir Amerikos baltų laisvės lygą, vėliau - 1994-aisiais pasirašė prof. V.Landsbergio atsišaukimą dėl Lietuvos saugumo ir rusų karinio tranzito per Lietuvą ir 2002 metais - už „antrojo išsilaisvinimo“ programą.
Lietuvių bendruomenėje jis jautėsi savas tarp savų, todėl losandželiečiams ir šiandien dėl jo netekties sunku atgauti amą. Rašytoja Alė Rūta savo kūrybos popietėje (2002 12 01) poetiniu žodžiu nusilenkė poetui B.Brazdžioniui, nors į vakarą atėjo su nauju poezijos rinkiniu „Tyloj kalbėsi“. Poeto dukraitė Dalytė užrašinėja našlės Aldonos prisiminimus iš kartu praleistų ilgo neramaus gyvenimo metų ir rūpinasi Poeto turtingo archyvo ir bibliotekos perkėlimu į Lietuvą.
Pasižvalgius B.Brazdžionio „pogrindyje“, kur sukrautos knygos ir archyvinė medžiaga, negali nesistebėti jo rūpestingumu, kaupiant šiuos kultūros lobius. Susirašinėjimai su kolegomis rašytojais ir kitais asmenimis Lietuvoje ir išeivijoje sudėti atskiruose aplankuose, padarytos laiškų ir atsakymų kopijos, gausi spauda suskirstyta chronologiškai ir sudėta į dėžes, daugelio žurnalų surinkti visi komplektai. Yra ženklų, rodančių, kad Poetas rengė satyrinių ir humoristinių eilėraščių rinkinį. Ir vardą buvo parinkęs. Aštuntojo dešimtmečio viduryje „Lietuvių dienose“ buvo pradėjęs tuos eilėraščius skelbti A.Pagramančio slapyvardžiu.
Jau toli pasistūmėta ir su B.Brazdžionio prozos raštų rinkiniu, kuriame jis išsako savo rezistencinius nusistatymus, ypač vadinamųjų „kultūrinių ryšių“ su okupuota Lietuva klausimu.
Lietuvoje tuo tarpu naują eilėraščių rinkinį rengia Poeto bendradarbis, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, kuriam patikėjo savo rankraščius, o Maironio literatūros muziejus pasirengęs priimti B.Brazdžionio archyvą ir biblioteką. Šiam projektui palanki Lietuvos kultūros ministerija.
Laukdamas savo 100-ojo gimtadienio jubiliejaus anoje pusėje mūsų laiko, Poetas žino, kad nėra užmirštas ir šioje pusėje.

Juozas KOJELIS

© 2003 "XXI amžius"