Kaip padėti gaivinti tikėjimą

Gal jaunystės įprotis (dabar esu 72 metų) buvo visų šv. Mišių metu giedoti įvairiausias giesmes, kurios savo žodžiais ir melodija tarsi kėlė aukštyn sielą… „Ir melžiam Tave širdimi mes ir lūpom, suteik mums palaimos…“ - šie žodžiai taip atliepė širdies virptelėjimus. Arba po šv. Mišių giedama giesmių giesmė „Marija, Marija“. Viskas buvo taip žinoma mintinai, taip aišku, suprantama, taip bendra… Ir kilo giesmė - visų besimeldžiančiųjų visuotinė malda - aukštyn. Ar tai negerai? Kodėl dabar to nėra?
Dvasingumo pasisemdavome iš gero pamokslo ir iš gerųjų giesmių. Ir rezultatą patvirtino istorija. Dvasingumas lietuvius tvirtino ir gelbėjo visų negandų laikotarpiu.
Replikuoti išdrįsau išgirdusi per radiją kalbančius kunigus ta tema. Supratau, kad ne be pagrindo mane kankino panašios mintys. Dabar drąsiau galiu teigti, kad tikinčiųjų giedojimas per šv.Mišias yra ne tik dvasingumo, bet ir socialinis, tautinis-patriotinis, net ir politinis aktas, prašant palaiminti „mūs darbą, laukus ir namus“. Jei tai būtų mano valia, visų rinkimų ir referendumų dienos rytą siūlyčiau skambinti visų bažnyčių varpais. Tikrai daugiau tautiečių ateitų balsuoti - atlikti pilietinę pareigą, ypač todėl, kad dažnai žmonėms pakvietimai net neišnešiojami. Patikėkite, ir rezultatas būtų kitoks.
Tad leiskite mums ir giesme dalyvauti šv. Mišiose. Arba leiskite tai įvardytose bažnyčiose, arba visose bažnyčiose kurios nors valandos šv. Mišiose. Prisitaikytume. Manau, kad reikia atgavinti tikinčiųjų gerąjį patyrimą.
Beje, dabar skelbiama akcija „Atgaivink“. Tai ir gaivinkime. O darome priešingai. Mūsų bažnyčia dar labiau nusisuka nuo žmogaus - jis dar labiau suverginamas, neleidžiant susirinkusiems žmonėms giedoti, mokant naujų maldų (kurių daugelis ligšiol neišmoko), nurodant, kada stoti, sėsti ir pan. Tikintysis pats nuo seno žino tokius dalykus pagal savo dvasios būklę. Juk dvasios nepažabosi. Vienas iš pagarbos Aukai gali visą laiką prastovėti, o kitas iš nusižeminimo visą laiką praklūpoti (jei sveikata leidžia). Be to, bažnyčioje aš noriu melstis! O kada tai daryti, nenurodoma. Jei kalbu su Viešpačiu, man būtina klūpoti. Atsistoju Evangelijos ir „Tėve mūsų“ maldos metu.
Žmonės ir taip atšaldyti nuo bažnyčios. Tad nešaldykime dar labiau, o visi bendrai galvokime, kaip netrafaretiškai grąžinti tautą Bažnyčiai. Tauta dabar gerokai kitokia, net ir nevienoda. Su tuo reikia skaitytis, jei norima ko nors gero pasiekti.
Vasario 2 dieną vietoje pamokslo buvo skaitomas arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kreipimasis į parapijiečius - siūloma kiekvienoje parapijoje kurti pasauliečių grupes, galinčias padėti Antrajam Sinodui. Patiko arkivyskupo kreipinys: „Jūs patys esate bažnyčia“. Todėl jis nori išgirsti parapijiečių siūlymus. Šiame kreipinyje lyg ir radau pateisinimą šiam savo rašiniui.
Be to, ant suolų radome lapelius su maldomis Švč.M.Marijai, kurios kunigo buvo kalbamos po šv. Mišių. Dauguma parapijiečių jų nekalbėjo, nes arba nesuprato, ar neįskaitė ir pan. Ir čia pagalvojau, kad jeigu vietoj to giedama „Marija, Marija“, bažnyčia gaustų lyg dr. Vinco Kudirkos varpas. O gal vargonininkai nemoka senųjų giesmių? Gerai, kad yra geresni ar menkesni chorai. Jie turėtų giedoti tik per religinės muzikos koncertus ar atsakinėti kunigui, o senąsias žinomas giesmes (dvi tris) reikia giedoti visiems besimeldžiantiems bažnyčioje.
Koks džiaugsmas buvo išgirdus sausio 12-ąją per televiziją transliuojamas šv.Mišias, kai giedojo Himną ir „Apsaugok, Aukščiausiasis“.

Laima KAZAKEVIČIENĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"