Negyva valstybė

Tokia ji pasirodė per vieną Vasario 16-osios minėjimo dalių – įprasto žmonių susiėjimo prie Signatarų namų Pilies gatvėje, Vilniuje. Pasirodė, kad nėra kam iš gyvų žmonių prabilti susirinkusiems šių dienų lietuviams. Aktorius perskaitė Bernardo Brazdžionio eilėraštį, kitas aktorius – Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir to meto signatarų vardus. Po to buvo pasiūlyta žmonėms paklausyti smuiku griežiamo himno, padainuoti kelias patriotiškas dainas ir skirstytis laimingiems.
Gal ir toks renginys, ir pokalbis su niekada nemirštančiais mirusiaisiais būtų žmones patenkinęs, jeigu jie nebūtų kitaip įpratę ir laukę kitokio. Jie įpratę, kad kiekvienais metais iš Signatarų namų balkono kalbėtų Vytautas Landsbergis. Ar kas sutrukdė, ar valdžiai besikeičiant jo nepakvietė, aišku, dauge-liui ten susirinkusiųjų liko mįslė.
Kodėl V.Landsbergis, jis nėra dabartinės valdžios atstovas? Bet vis tiek artimesnės laiko požiūriu valdžios negu 1918 metų signatarai. Pagaliau ir tradicija. Prisimintina, kad renginys prie Signatarų namų buvo pradėtas Sąjūdžio ir visą laiką jo organizuojamas vyko. Prieš trejus metus, antrą kartą Seime įsivyravus komunistams, jis perimtas Vyriausybės žinion. Tačiau dvejus metus jie vis tiek kviesdavo V.Landsbergį kalbėti, tik dar pridėdavo ir vieną savo atstovą. Pirmus metus – Artūrą Paulauską, kitus metus – kažką iš pavaduotojų pavaduotojų. Matyt, jiems nelabai malonu būdavo, kai prof. V.Landsbergį žmonės entuziastingai sveikindavo, o kitam kalbėtojui – nedaug dėmesio. Jie negalvojo, kad renginys ir skirtas tiems, kurie susirenka, ir kalbėti turi tie, kuriuos susirinkusieji sveikina. Ne susirinkusieji rengėjams svarbūs, tad gal dabar V.Landsbergio ir nekvietė, o to kito – neatsirado, ir išėjo negyvųjų renginys.
Galėtų vėl grąžinti renginį Sąjūdžiui – Sąjūdis rastų, kam kalbėti. Žinotų ir ką kalbėti.
Negali sakyti, kad žmonės laukė ateinančio kalbėti tik V.Landsbergio, nors ir įpratę. Nugirsti pokalbiai belaukiant: Gal bus Prezidentas? Kita moteris pertarė: Prezidentas bus vakare. Kitas žmogus, jau vyriškis, pagrasino: Jeigu bus kas nors svetimas, paleisiu… neatsimenu, kuo, rodos, ne plyta – ne A.Juozaitis.
O kai jau nieko nebuvo, skirstantis taip buvo kalbama: Niekas nekalbėjo… Tai nė V.Landsbergis neatėjo…
Žmonės įpranta, žmonės nori kalbėtis su gyvaisiais. Anuos gyvuosius prisiminti, gerbti ir pagerbti, bet valstybė tikra, reali, ir ne aktoriams jos buvimą vaidinti.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003 "XXI amžius"