Atnaujintas 2003 m. vasario 21 d.
Nr.15
(1119)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Neužmirštama toji diena

Tiek eilinis, tiek ir žymesnis žmogus retai kada pamiršta svarbesniąsias savo asmeninio gyvenimo datas. Tuo labiau tokios datos įsimena ir įsirėžia į tautos atmintį. Viena iš tokių - Lietuvos Nepriklausomybės - Vasario 16-osios  diena. Per kraują ir didžiules pastangas šimtmečiais engta, uita, svetimųjų prislėgta tauta, nors daugelio priešų apsupta, dar nespėjusi atsikratyti priespaudos jungo ir baimės, pagaliau prieš 85-erius metus pajuto, kad gali pradėti savarankiškai tvarkytis. Pakilo mažieji, suskato didieji išvien kurti kultūrą, meną, mokslą. Per dvidešimt metų tauta atsistojo ant tvirtų pamatų, kuriuos netrukus vėl sujudino nelaimės, kaimynų savivalė, prievarta ir smurtas. Per vokiškąjį laikotarpį ganėtinai išmaudyta kraujuose, dar labiau  įmurkdyta į skausmą, ašaras ir baimę, po kalėjimus ir gulagus ištaškyta per penkiasdešimtmetį, pagaliau paskutinį XX a. dešimtmetį, suėjusi į Vingio parką, į miestų ir bažnytkaimių aikštes, nieko geresnio daugiau negalėjo ištarti, kaip tik žodį „Lie -  tu - va, Lie - tu - va“. Tas žodis skambėjo jauno, mažo ir seno lūpose. Tas žodis buvo brangesnis už auksą, už apgaulingo socializmo ir komunizmo šūkius, už duoną ir drabužį. Už jį žuvo atmintiną sausio 13-ąją mūsų ištikimiausieji, kurių vardais pavadintos gatvės, aikštės, mokyklos. Už jį kentė dešimtys ir šimtai tūkstančių gulaguose, krito tundrose ir taigose, partizanų bunkeriuose. Todėl šią dieną, sveikindami vieni kitus, prisiminkime, kokia kaina ji, toji laisvė ir nepriklausomybė, laimėta, iškovota, pasiekta. Ši diena tebūna mūsų priesaikų peržiūrėjimas, mūsų ištikimybės Dievui, Bažnyčiai, savo tautos tradicijoms, papročiams, lietuvių kalbai ir kultūrai patikrinimas, mūsų vienybės, mūsų geros, doros, kantrios ir vaišingos tautos tauriųjų bruožų atnaujinimas, mūsų, Marijos žemės, ir jos vaikų lietuviškųjų principų pagalandinimas, nuo nesantaikos ir keršto, vaidų ir nesutarimų atsiradusių plyšių užglaistymas, kur ne kur iširusių mūsų tautos pamatų užcementavimas. Kam tada mes giedojome ir tebegiedame: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia - ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“.

 Kun. Kazimieras Ambrasas
Čikaga, JAV

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija