Atnaujintas 2003 m. vasario 26 d.
Nr.16
(1120)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Susitikimai
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Politikos užkulisiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Po penkiasdešimties metų

Kova dėl valdžios SSKP viršūnėse vyko oficialiai Stalinui dar gyvam esant. Šis „ypač slaptas“ pranešimas apie būsimą „viršūnių“ posėdį,
reiškė valdžios postų pasidalijimą

Rusijos komunistai sujudo rengdamiesi paminėti „tautų tėvo ir mokytojo“ Josifo Stalino 50-ąsias mirties metines. Užsimota Volgogradą vėl pervadinti Stalingradu. Komunistams ėmus triukšmauti, kad miestui prie Volgos būtų grąžintas Stalino vardas, prezidentas V.Putinas leido suprasti, kad jis būtų nieko prieš, tačiau gali būti neteisingai suprastas ir tam, jo nuomone, dar neatėjo laikas. Be to, anot V.Putino, Stalingrado vardo grąžinimas Volgogradui yra ne jo, o vietinės valdžios, na, gal dar Valstybės Dūmos reikalas. Žinant, kad vietinė Volgogrado valdžia – komunistų rankose, galima laukti, kad Rusijos žemėlapyje vėl atsiras Stalingradas.
Kaip žinoma, pagal oficialią versiją, kuri įrašyta ir visose sovietinėse enciklopedijose bei istorijos vadovėliuose, „vadą ir mokytoją“ 1953 m. kovo 1 d. užmiesčio rezidencijoje Volynskojėje ištiko širdies smūgis, nuo kurio Stalinas ir mirė praėjus keturioms dienoms, 1953 m. kovo 5 d.


Puolimo data nukeliama

Atrodo, kad Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas sumanė tapti Biblijos bebaimiu Dovydu, metusiu iššūkį galingajam Galijotui - Vašingtonui. Prieštaraudamas prieš galimą Irako puolimą, Ž.Širakas demonstruoja energingą pacifizmą, tačiau tai ne rūpestis pasaulio taika, o siekimas maksimaliai susilpninti JAV įtaką pasaulyje bei sustiprinti savąją arabų valstybėse. Kitas dalykas - Prancūzijoje dabar gyvena apie šeši milijonai musulmonų, todėl bijomasi jų reakcijos, jeigu Paryžius paremtų Vašingtoną Irako klausimu.
Bet Ž.Širakui vargu ar pavyks paveikti JAV prezidentą Džordžą Bušą atsisakyti „Bagdado vagies“ puolimo. Dauguma apžvalgininkų Prancūzijoje pripažįsta, kad jau per vėlu sustabdyti JAV ir jų sąjungininkų pasirengimą Irako puolimui. Praktiškai nebeįmanoma sustabdyti paleistą mašiną. Į JAV ir sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų išdėstymą Persijos įlankos regione jau įdėta tokia gausybė materialinių išteklių, ginkluotės, tankų ir raketų, jau nekalbant apie milžiniškas finansines lėšas, jog ginkluotos atakos prieš Iraką atšaukimas darosi beveik neįmanomas. Kitas dalykas, Vakarų demokratinių valstybių ir JAV finansinės sistemos yra pakankamai „peršviečiamos“, taip pat ir karinių išlaidų srityje. O dėl tų išlaidų panaudojimo efektyvumo, anksčiau ar vėliau teks atsiskaityti rinkėjams. Kita vertus, JAV ir Didžiosios Britanijos visuomenė vargu ar atleistų Dž.Bušui ir T.Bleirui, jeigu jie kapituliuotų prieš Irako diktatorių S.Huseiną. Anot Rusijos laikraščio „Nezavisimaja gazeta“, karas tapo neišvengiamas, o diskusijos dėl galimo konflikto sprendimo vyksta tik dėl akių. Pagaliau tą suvokia, arba bent jau privalėtų suvokti, pirmiausia Paryžiaus ir Berlyno „pacifistai“. Konfliktą išspręsti taikiai buvo galima anksčiau, bet tik pritariant S.Huseinui. Tačiau šis nenorėjo nusileisti.