Visas jėgas – karui išvengti

Kardinolas Rožeras Ečegerajus susitinka su Irako prezidentu Sadamu Huseinu

Prieš karą agituojanti katalikų vienuolė uždegė žvakutes prie vienos iš bažnyčių Filipinų sostinėje Maniloje EPA-ELTA nuotrauka

popiežius Jonas Paulius II ir Irako vicepremjeras Tarikas Azizas

Vatikanas – diplomatinių pastangų centre

Vasario mėnesį tarp diplomatinių pastangų, sprendžiant Irako krizę, ypač išsiskyrė popiežiaus Jono Pauliaus II ir Vatikano atstovų veikla, pagrįsta aiškiomis moralinėmis nuostatomis. Per kelias savaites Šventasis Tėvas susitiko su Vatikane apsilankiusiais Vokietijos užsienio reikalų ministru Joška Fišeriu, kuris iki kovo pradžios pirmininkavo lemtingiems Saugumo Tarybos posėdžiams, su vieninteliu krikščionių atstovu Irako vadovybėje vicepremjeru Tariku Azizu, su Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniu sekretoriumi Kofiu Ananu ir pagaliau su ištikimiausiu Jungtinių Valstijų administracijos sąjungininku Di-džiosios Britanijos premjeru Toniu Bleiru. Tomis dienomis Irake lankėsi Popiežiaus asmeninis pasiuntinys prancūzų kardinolas Rožeras Ečegerajus, kuris perdavė raginimus Irako vadovams, - be jokių atsikalbinėjimų įgyvendinti saugumo Tarybos rezoliucijas dėl nusiginklavimo.
Visi minėti Jono Pauliaus II susitikimai su politikos lyderiais buvo privatūs, o oficialūs komunikatai apie jų eigą – trumpi bei apibendrinti. Tačiau, kaip vėliau spaudos atstovams nurodė jų dalyviai, pavyzdžiui, J.Fišeris, su Popiežiumi dėl reikalo esmės kalbėjosi „labai rimtai ir labai atvirai“. Šventojo Tėvo pabrėžtinai priešiškos nuostatos karui yra aiškios: „joks karas nėra neišvengiamas“, „kiekvienas karas yra pralaimėjimas žmonijai“, „karas visada turi būti paskutinė priemonė“. Tai jis ne kartą yra pareiškęs per pastarąsias savaites. Vatikano diplomatinės misijos remiasi nuostata, kad taikos siekimas yra krikščioniška pareiga ir kad karas yra blogis, nes jame žūsta ir kenčia žmonės. Konkrečiu Irako krizės atžvilgiu Bažnyčia yra susirūpinusi dėl pavojaus tolesniam tarpreliginiam dialogui su musulmonais ir dėl krikščionių mažumų padėties musulmoniškose šalyse, įskaitant ir Iraką, kur krikščionys sudaro apie 5 proc. iš 24 milijonų šalies gyventojų.

Susirūpinimas dėl Irako krikščionių likimo

Vatikano statistikos duomenys patvirtina, kodėl Popiežius ir visa Bažnyčia yra susirūpinę dėl naujo karo Irake. 1991 metų pradžioje, taigi prieš prasidedant pirmajam Persų įlankos karui, Irako sostinėje Bagdade gyveno apie 500 tūkst. krikščionių, daugiausia katalikų chaldėjų, kurie sudarė beveik penktadalį miesto gyventojų. Dabar, po dvylikos metų, ši viena didžiausių kompaktiškų krikščionių bendruomenių Artimuosiuose Rytuose yra sumažėjusi beveik dviem trečdaliais, tai yra iki 170 tūkst. Prasidėjus karui ir ypač jam užsitęsus, Irako krikščionių „egzodas“ galėtų dar labiau sustiprėti.
Prieš 1991 metų karą, kuriam taip pat prieštaravo popiežius Jonas Paulius II, bažnyčios atstovai buvo perspėję, kad konfliktas paskatins Irako krikščionis, kurių daugelis turi giminaičių užsienyje, „krautis lagaminus ir emigruoti“. Šias išvykimo nuostatas dar labiau sustiprino Jungtinių Tautų patvirtintos ekonominės sankcijos prieš Iraką, labai pabloginusios eilinių žmonių gyvenimo sąlygas. Ekspertų vertinimais, per pastaruosius aštuonerius metus į Europos šalis emigravo apie 65 tūkst. Irako krikščionių, taip pat daugiau kaip dešimt tūkstančių persikėlė į JAV. Naujas pabėgėlių srautas gali sudaryti nemažai apgyvendinimo problemų ir Europos šalių vyriausybėms.
Pastaruoju metu Irake taip pat išryškėjo kai kurie islamistinio ekstremizmo prieš krikščionis ženklai, ko anksčiau nėra buvę. Dėl S.Huseino diktatoriško režimo niekas neturi jokių iliuzijų, tačiau reikia pripažinti, kad bent iki praėjusio dešimtmečio pradžios (nuo 1968 metų) Iraką valdanti BAAS (arabų socialistinio atgimimo partija) buvo tvirtai nusistačiusi prieš islamiškąjį fundamentalizmą ir dėl to krikščionys galėjo palyginti laisvai išpažinti savo tikėjimą, statyti naujus maldos namus. Dabar islamiškajam ekstremizmui plečiantis visame pasaulyje, Irakas taip pat nebuvo aplenktas. Vietos chaldėjų vyskupai nurodė, kad ypač pastaraisiais mėnesiais padažnėjo išpuolių prieš šventoves, ko anksčiau beveik nebuvo pasitaikę.
Jungtinių Valstijų kariniai veiksmai prieš Iraką gali dar labiau radikalizuoti musulmonus, tuo labiau kad islamo ekstremistiniai sluoksniai be perstojo veda propagandą, jog būsimasis karas neva bus „kryžiaus žygis“ prieš musulmonus. Tuo tarpu kai kurie optimistiniai svarstymai, ypač tarp JAV prezidento Džordžo Bušo politikos rėmėjų, kad po „regime change“ Irake ir ten pravedus „de baasifikaciją“ (panašiai kaip po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje buvo pravesta „denacifikacija“, o Japonijoje – „demilitarizacija“) bus pradėta „šviesi“ demokratijos era, kelia dideles abejones.
Pirmiausia galima pastebėti, kad pokariu, ypač po 1968-ųjų revoliucijos, dėl perdėto laicizmo, moralinio reliatyvizmo ir korupcijos suvešėjimo demokratija netgi Vakaruose tapo gerokai išsigimusi ir reikalauja neatidėliotino atsinaujinimo. Štai Jungtinėse Valstijose vykstančiuose rinkimuose paprastai dalyvauja ne daugiau kaip trečdalis balso teisę turinčių piliečių, ir tai rodo ne tik jų suinteresuotumo, bet ir pasitikėjimo demokratinių institucijų veiksmingumu stoką. Pagaliau „demokratijos globalizavimo“ skatintojams būtina žinoti Artimųjų Rytų specifiką su savitomis ir konservatyviomis šimtmečių tradicijomis. Vargu ar šiame regione buvo suprastos tokios žmogaus teisių realizavimo apraiškos, kaip neseniai kai kuriose Vakarų šalyse vykę apsinuoginusių moterų piketai, protestuojant prieš galimą karą Irake: savąsias pasileidėles musulmonai dažniausiai apmėto akmenimis. Be to, nereikia pamiršti, prie kokios ekonominės ir moralinės krizės atvedė praėjusio dešimtmečio Rusijos ir Rytų Europos „dekomunizacijos“ pastangos, kurios tebuvo popierinės, ir tikrąja laimėtoja liko vakarykštė nomenklatūra. Koks bus dabartinės BAAS nomenklatūros likimas Irake, ir ar ji vėl nebus pirmoji, kai po karo vyks turtingųjų naftos verslovių privatizavimas ir dalybos?

Popiežiaus pasiuntinio taikos misija

Kada vasario 11-16 dienomis popiežius Jonas Paulius II pasiuntė kardinolą R.Ečegerajų taikos misijai į Bagdadą, žiniasklaidos dėmesys daugiausia buvo sutelktas į jo susitikimus su S.Huseinu bei kitais Irako pareigūnais. Tačiau Vatikanui esminė kardinolo R.Ečegerajaus misijos dalis – solidarumo parodymas vietinei krikščionių bendruomenei. Faktiškai didžiąją šio vizito dalį kardinolas praleido kalbėdamasis su Bažnyčios vadovais ir celebruodamas liturgiją Irako tikintiesiems, tuo užtikrindamas juos, kad irakiečiai krikščionys nėra užmiršti. Bagdado katalikų chaldėjų Šv. Juozapo katedroje kardinolas aukojo šv. Mišias drauge su šalies vyskupais, savo homilijoje išreiškė Šventojo Tėvo ir visos Bažnyčios artumą irakiečiams, neprarandantiems drąsos sunkių išbandymų akivaizdoje.
Po išsamaus pokalbio su S.Huseinu, popiežiaus Jono Pauliaus II pasiuntinys kardinolas R.Ečegerajus teigė, kad jis turi vilties, jog naujo karo gali būti išvengta ir kad Jungtinių Tautų ginklų inspektoriai galės tęsti darbą pasitikėjimo aplinkoje. Per vasario 15 dieną vykusį pusantros valandos susitikimą kardinolas Irako lyderiui perdavė Šventojo Tėvo laišką, kuriame, kaip nurodė Vatikano šaltiniai, Popiežius pabrėžė visiško Bagdado bendradarbiavimo su tarptautiniais inspektoriais poreikį, kad taip pasaulis būtų įtikintas, jog tikrai Irakas nori taikaus krizės sprendimo.
Po susitikimo kardinolas R.Ečegerajus sakė, kad, jo manymu, S.Huseinas priėmė tokius paraginimus. „Aš esu įsitikinęs, jog S.Huseinas tikrai nori išvengti karo. Jis, atrodo, rimtai suvokia visą atsakomybę, - kalbėjo kardinolas žurnalistams. – Aš jį raginau mąstyti, būti labiau atviresniam ir daryti viską, kad būtų išvengta karinio konflikto“.
Pokalbio su Irako diktatoriumi detalių kardinolas R.Ečegerajus nenorėjo atskleisti, gerbdamas Popiežiaus ir S.Huseino privatumą. Taip pat liko paslaptyje pati susitikimo vieta Bagdade, į kurią kardinolas buvo nuvežtas vyriausybiniu kortežu. Jis tik pažymėjo, kad buvo paliesti „konkretūs klausimai“ apie tarptautinę inspekciją, taip pat apie padėtį Irako žmonių, „kurie daug iškentė per keliolika metų trunkantį embargą“. Tai, kad S.Huseinas, pastaruoju metu beveik nesusitinkantis su užsienio valstybių atstovais, iš Vatikano atvykusį kardinolą priėmė ilgam, pusantros valandos trukusiam pokalbiui, rodo Popiežiaus pasaulinio moralinio autoriteto pripažinimą. „Kita vertus, sunku patikėti, kad viską gali pakeisti vienintelis pokalbis“, – pastebėjo kardinolas R.Ečegerajus, šio pokalbio Bagdade laukęs tris dienas.
Vertindamas Popiežiaus pasiuntinio vizitą, Bagdado lotynų katalikų arkivyskupas Žanas Benžaminas Sleimanas nurodė tą faktą, jog apie jį gana išsamiai informavo režimo kontroliuojama Irako žiniasklaida, ypač televizija. „Ji parodė žmonėms, kurių daugelis iš viso kardinolą matė pirmą kartą, jog katalikai organizavo pamaldas ir kitus renginius už taiką, - sakė Bagdado arkivyskupas, kuris, kaip ir kardinolas R.Ečegerajus, yra prancūzų kilmės baskas. – Šiaip Irako žiniasklaidoje mažai kalbama apie Šventojo Tėvo pastangas taikai pasiekti“.
Irako televizija, pranešdama apie Popiežiaus pasiuntinio susitikimą su S.Huseinu, kuris čia vadinamas raisu, tai yra šalies vadu, pažymėjo, kad jis neva nurodė į religinius motyvus, kuriais remiasi Jungtinės Valstijos, rengdamosi invazijai. S.Huseinas sakė kardinolui, kad JAV nori pradėti karą todėl, kad Irake gyvena musulmonai, o tai rodo diskriminacinę politiką religinėje plotmėje. S.Huseinas taip pat klausė, kodėl Irakas, kuris neturi masinio naikinimo ginklo, kaltinamas „neteisingais pretekstais“, tuo tarpu gerai žinoma, jog Izraelis turi tokį ginklą ir „žudo beginklius Palestinos arabus“. Jis paragino Popiežių tą faktą iškelti visiems krikščionims ir išnaudoti „istorinę galimybę“ neleisti kilti karui Irake, tokiu būdu įvykdant jam Viešpaties patikėtą garbingą misiją.

Bagdado režimo atstovo apsilankymas

Tuo metu, kai su taikos misija į Iraką buvo nuvykęs kardinolas R.Ečegerajus, Vatikane lankėsi Irako premjeras T.Azizas, kuris jo paties prašymu buvo priimtas privačioje popiežiaus Jono Pauliaus II audiencijoje. Tai, kad, būdamas ne musulmonas, bet chaldėjų katalikas, T.Azizas faktiškai yra antrasis Irako režimo rangų lentelėje, rodo jo turimą pasitikėjimą Bagdade. Beje, Irake, kaip būdinga totalitariniam režimui, visus aukščiausius valstybinius postus – premjero ir prezidento – užima valdančiosios BAAS partijos generalinis sekretorius S.Huseinas. Nors Irake formaliai veikia parlamentas, tačiau jis turi tik „patariamąją teisę“, o visa įstatymų leidžiamoji galia sutelkta Revoliucinės vadovybės taryboje, kurios pirmininkas yra S.Huseinas. Revoliucinės vadovybės tarybos narys yra T.Azizas, kuris, užimdamas tokias aukštas pareigas, be jokios abejonės, yra atsakingas už Irako režimo žmogaus teisių pažeidimus ir būsimajame tribunole (jeigu jis kada nors įvyks) turėtų sėdėti greta S.Huseino.
Tačiau T.Azizas, matyt, kol kas apie gresiantį tribunolą negalvoja. Atvirkščiai, jis netgi JAV prezidentą Dž.Bušą pavadino „naujuoju Hitleriu“. Prieš atvykstant į Romą interviu Italijos spaudai T.Azizas sakė, kad, jo įsitikinimu, Irakas tapo auka „po šaltojo karo Amerikos vykdomos naujosios ir arogantiškos dominavimo politikos“. Jis apkaltino prezidentą Dž.Bušą bandymu susilpninti Jungtinių Tautų Organizaciją, panašiai kaip ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijos nacių vyriausybė nesiskaitydama paniekino tuometę Tautų Sąjungą. „Dž.Bušas yra naujasis Hitleris. Jis nurodo JT Saugumo Tarybai tylėti ir paklusti“, - tvirtino Irako vicepremjeras. Tuo tarpu jis, jau lankydamasis Italijoje, S.Huseiną pavadino „savo tautos tėvu, kuri juo pasitiki“. Taip, T.Azizo nuomone, S.Huseinu turėtų pasitikėti ir visas pasaulis.
Vatikane vykusiuose T.Azizo susitikimuose popiežius Jonas Paulius II, valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas ir užsienio reikalų ministras arkivyskupas Žanas Luji Toranas paragino Iraką „konkrečiu nusistatymu“ rodyti pagarbą JT Saugumo Tarybos rezoliucijoms dėl nusiginklavimo. Vėliau paskelbtame komunikate pažymėta, kad vykę pokalbiai „įgalino apsikeisti plataus spektro nuomonėmis dėl galimos karinės intervencijos Irake keliamo pavojaus, ypač civiliams gyventojams, kurie jau ilgus metus kenčia dėl paskelbto embargo“. Tuo tarpu T.Azizas užtikrino Bažnyčios vadovus, kad „Irako vyriausybė yra pasirengusi bendradarbiauti su tarptautine bendruomene, ypač nusiginklavimo srityje“.
Per pastaruosius dvylika metų po pirmojo persų įlankos karo Saugumo Taryba priėmė daugiau nei tuziną rezoliucijų, reikalaujančių, kad Irakas sunaikintų savo masinio naikinimo ginklą, tačiau visas jas S.Huseino režimas sabotavo. Nors pastaruoju metu, ypač po 1441 rezoliucijos, priimtos sausio mėnesį, kalbama apie tam tikrą pažangą Irako bendradarbiavime su švedo Hanso Blikso vadovaujamais ginklų inspektoriais, tačiau visiško pasitikėjimo iki šiol nepasiekta, tęsiamas „katės ir pelės“ žaidimas. Neseniai S.Huseinas paskelbė Jungtinių Tautų reikalautą dekretą, draudžiantį šalyje gaminti atominį, cheminį ir biologinį ginklus ir jų elementus, tačiau, JAV žvalgybos duomenimis, nemažos jų ankstesnės sankaupos buvo nuslėptos ir gali patekti į teroristų rankas.
Būdinga, kad, po susitikimų Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje, T.Azizas perspėjo, jog negatyvi reakcija į karą Irake arabų pasaulyje gali „apnuodyti“ krikščionių ir musulmonų santykius. „Jeigu tradicinės krikščioniškos šalys Europoje palaikys Jungtinių Valstijų pusę, arabai ir musulmonai tai interpretuos kaip kryžiaus žygį prieš islamą“, - sakė T.Azizas. Tačiau daugelis konservatyvių musulmonų dvasinių lyderių sekuliaristinį S.Huseino režimą, kurio ideologija kai kuriais bruožais yra nacizmo ir komunizmo mišinys, laiko pavojingu tradiciniam islamui. Tuo metu, kai pastarosiomis savaitėmis kairiųjų pacifistų organizuotos apsinuoginusių ir apsirengusių asmenų taikos demonstracijos nuvilnijo per Vakarų miestus, arabų pasaulyje nebuvo beveik jokių protesto apraiškų.
T.Azizas aiškino, kad Europos tautos turi tvirtai pasipriešinti Jungtinių Valstijų „imperialistinėms ambicijoms“ ir jų tikrajam troškimui „kolonizuoti“ Iraką bei pertvarkyti visą Artimųjų Rytų regioną pagal savo interesus. Iš Romos Irako vicepremjeras buvo nuvykęs į Asyžių, prie šv. Pranciškaus kapo, pasimelsti už taiką. Čia iškilmingoje ceremonijoje Asyžiaus vyskupas Serdžijus Gozetis jam perdavė „taikos žibintą“, kartu pasmerkdamas ir viską niokojantį karą, ir globalinį terorizmą. Po to Asyžiaus Dievo Motinos bazilikos kustodas kunigas Vinčencas Kolis ir T.Azizas kartu palietė dramblio kaulo ragą, kurį 1219 metais šv. Pranciškui padovanojo Egipto sultonas Malikas el Kamilis. Tuomet, pačiame penktojo kryžiaus karo įkarštyje, šv. Pranciškus drąsiai perėjo mūšio liniją, kad taikiai pasikalbėtų su musulmonų karvedžiu.
Ne visiems italams patiko šiek tiek propagandinis T.Azizo pamaldumo demonstravimas Asyžiuje, „taikos apaštalo“ mieste. Grupė visuomenės veikėjų ta proga surengė tylią protesto akciją prie Asyžiuje palaidotų per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių amerikiečių ir britų kapų. „T.Azizas nėra nei didvyris, nei šventasis ir matyti jį klūpantį prie šv. Pranciškaus kapo nebuvo malonu tiems, kurie priešinasi S.Huseino despotizmui“, - sakė Italijos senatorius Mauricijus Ronkonis.

* * *

Reikšdamas didžiulį susirūpinimą dėl susidariusios padėties, popiežius Jonas Paulius II paskelbė Gavėnios pradžią ženklinantį Pelenų trečiadienį, kovo 5 dieną, Maldos ir pasninko už taiką, ypač Artimuosiuose Rytuose, diena. Apie šias Šventojo Tėvo intencijas, taip pat apie tolesnes Vatikano diplomatijos pastangas sprendžiant Irako krizę skaitykite trečiadienio numeryje.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"