Atnaujintas 2003 m. vasario 28 d.
Nr.17
(1121)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Rinka
Aktualijos
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tebūna namuose ir maldaknygė, ir katalikiškas laikraštis

Nemažai Lietuvos skaitytojų prie krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio „XXI amžius“ taip priprato, kad pirmiausia jo ir griebiasi. O kai kas netgi atsisakė vadinamųjų reprezentacinių leidinukų, kurie, norėdami „sugundyti“ skaitytojus ir kuo daugiau lengvabūdžių patraukti savo pusėn, spausdina bulvarinį šlamštą, žalodami žmonių sąmonę spalvotais „rojaus“ paveikslėliais ir „pikantiškais“ rašinėliais. „XXI amžius“ šito nepripažįsta, todėl (anų nelaimei) mūsų katalikiškas laikraštis darosi vis populiaresnis ir vis labiau skaitytojų mėgstamas. Neabejotina, jog ateis toks laikas, kai „XXI amžius“ taps vienu reprezentacinių mūsų šalies laikraščių, o gal net ir dienraščiu, nes „saldūs“ ir „pikantiški“ dalykėliai greitai nusibosta ir vėliau ar anksčiau jie yra „išspjaunami“…
Būtent tokios nuomonės laikosi „XXI amžiaus“ skaitytojai.


Vasario 16-oji mano vaikystėje

Gyvenau Vaičionių kaime (Kamajų vals. Rokiškio aps.). 1939 metais kasdien vaikščiojau keturis kilometrus į Kamajų pradžios mokyklą. Labai laukdavome Vasario 16-osios. Mums, vaikams, patiko šventinis pasirengimas, išpuošimai, renginiai. Iš ryto bažnyčioje už Lietuvos laisvę žuvusius savanorius buvo aukojamos šv. Mišios. Viduryje miestelio esančioje aikštėje (kur yra kun. A.Strazdelio paminklas) ant stiebo buvo pakeliama trispalvė Lietuvos vėliava. Ji mums atrodė tokia graži, kokios nėra pasaulyje: jos tokios skaisčios, gamtinės, natūralios spalvos. Mes vis kartodavome: „Geltona, žalia, raudona - tautinė vėliava ir mūsų Respublikos prezidentas Antanas Smetona“. Kai orkestras užgrodavo Tautos himną ir visi giedojo, mes kartojome iš paskos ir norėjome kuo tiksliau įsiminti žodžius. Labai man įsmigo žodžiai: „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės, tegul dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei“. Kada didžiulė vėliava išsiskleisdavo visu plotu ir plazdendavo net plakdamasi jau pačiame stiebo viršuje, mes, galvas užvertę, į ją žiūrėjome ir su džiaugsmu plojome šaukdami: „Lietuva!“ Išsirikiavę čia stovėjo miestelio viršininkai, tarnautojai, būrys šaulių naujomis gražiomis uniformomis, jaunalietuviai. Visi turėjo iškėlę savo vėliavas. Prakalbas sakė viršaitis, mokytojai Petras Blauzdžiūnas, Antanas Starkus, Tylas. Mokiniai deklamavo V.Kudirkos, Maironio, P.Vaičaičio eilėraščius.


Didžiuojuosi Lietuva!

Džiaugiuosi, kad esu lietuvis ir didžiuojuosi tėvyne Lietuva, jos garbinga, didvyriška senove, kai lietuviai labiau vertino laisvę nei gyvybę: Pilėnuose nutarė verčiau, būdami laisvi, gyvi susideginti, negu patekti į vergovę. Panašiai elgėsi ir pokario partizanai. Nepalūžo Lietuva lenkinama, rusinama. Atsilaikė, kai carizmo laikais buvo uždraustas lietuviškas spausdintas žodis, kurį klaidžiais miškų takeliais knygnešiai nešė iš Prūsijos. Už tai patekdavo į Sibirą, bet ir ten didžiuliai šalčiai neatšaldė meilės tėvynei, lietuvių kalbai, noro laisvai gyventi. Carinės priespaudos metais šiaudinėse, dūminėse trobelėse motinos sekė pasakas, dainavo dainas. Jas, taip pat smulkiąją tautosaką, raudas perdavė vaikučiams. O lietuviai, išvykę už Atlanto, nors ir dusdami anglies kasyklose, trokšdami džiunglėse, išsaugojo motinų išmokytą lietuvišką žodį.


Kai namuose nelieka Dievo

Dabar daug kas stebisi, kad Lietuvoje klesti paleistuvystė, smurtas, girtuoklytės, žmogžudystės, narkomanija. Bet ko norėti - juk dažni namai likę be Dievo, be švenčių, be palaimos, ir kunigai kalėdodami ne visus namus aplanko, nes jie nepageidaujami, nelaukiami.
Žinau moterų, kurios, laukdamos kalėdojančio kunigo, bėga pas kaimynes skolintis kryželio. Sako, kam čia pirkti, jei per metus tik vieną kartą jo reikia. Išėjus kunigui, kryželį vėl išneša iš namų. Sienos tuščios, be jokio švento paveikslo. Bažnyčios nereikia, maldos nereikia. Kai kurie žmonės sako: „Kam eiti į bažnyčią, juk iš to nėra jokios naudos“. Daug žinau pavyzdžių, kai į tokius namus atslenka nelaimės: besaikis gėrimas, keiksmai, muštynės, paleistuvystė. Taip elgiasi tėvai, jų pėdomis seka vaikai.


Pradėjau kitaip žiūrėti į gyvenimą

Gyvenime aš padariau daug klaidų, už kurias dabar brangiai moku. Seniai jau buvo laikas sustoti, bet nebuvo nei valios, nei tikėjimo.
Mane privertė susimąstyti apie gyvenimo prasmę Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios kunigas Petras Purlys. Paveikė jo nuoširdus pokalbis su manimi, materialinė pagalba per Kalėdas ir Velykas. Aš pradėjau žiūrėti kitomis akimis į gyvenimą.


Tiesa yra viena

Kiekvieną dieną, kurią Jūs nepapildėte savo išsilavinimo, laikykite veltui ir nesugrąžinamai dingusia. Tik viena gamta didelius dalykus kuria veltui, o žmonija ją naikina gan sparčiai. Nieko nėra pavojingesnio naujai tiesai, kaip sena klaidinga nuomonė. Svarbiausia - išmokyti žmones mąstyti. Patirtis ir stebėjimai - tai didžiausi išminties šaltiniai, kurie yra prieinami kiekvienam žmogui. Žmonės dažnai iš labai teisingų principų padaro labai klaidingas išvadas. Ir geri argumentai turi nusileisti geresniems.