Atnaujintas 2003 m. kovo 5 d.
Nr.18
(1122)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Atmintis
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis
Pozicija


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

A.Sniečkaus šmėkla sutelkė paltformininkus ir „savarankiškuosius“ komunistus

Neturiu tvirtos nuomonės dėl tikslingumo aptarinėti A. Sniečkaus „nuopelnus“ Lietuvai. Viena vertus, džiugina, kad nemažai žmonių protestavo prieš kolaborantų vado garbintojus. Antra vertus, sakoma, kad kiekvienas, net kritikos žodis yra reklama. Trečia, beskaitydamas rašinius apie Sniečkų pagalvojau, ar mes, senoji karta, be reikalo vienas kito neįtikinėjam, neįrodinėjam to, ką gerai žinome. Mūsų rašiniai prasmę turėtų, jeigu juos skaitytų jaunimas. Bet tuo abejoju.
Man atrodo, kad labai svarbu, jei ne svarbiausia – pabandyti pasiaiškinti, suvokti, kas atsitiko mūsų Lietuvai, jeigu tryliktais jos nepriklausomybės metais drįstama šlovinti motinos prakeiktą ir išsižadėtą žmogų. Pritariu G.Trimakaitės minčiai, kad „valstybę laikyti okupuota galima vien tada, kai didžiosios žmonių dalies sąmonė yra pavergta. Tai nauja, madingesnė pavergimo rūšis“ („XXI amžius“, 2002, Nr.24). Tik paskutinę jos mintį patikslinčiau: veiksmingesnė, pigesnė.


Iš Seimo, dar ne Seimelio

Maždaug prieš metus Seimo narys V. Uspaskich pareiškė, kad Lietuvą galima valdyti referendumais, reikia tik sukurti parašų rinkimo mechanizmą. Dabar mechanizmas jau sukurtas. Turtingiausias žmogus visame Seime, beveik teisingai vadinamas Kėdainių valdovu, jau turi pusantro tūkstančio samdinių parašams rinkti ir tikisi pakeisti dabartinę dar demokratinę valdžios sistemą. Jis tikisi pasinaudoti žmonių nepasitenkinimu ir laimėti referendumą, po kurio nė vienas Seimo narys, neįtikęs Kėdainių ponui, nebus ramus, ar tie samdiniai jau nepaleisti rinkti parašų jo atšaukimui. Kitaip sakant, klausysi - būsi mano Seime, o jei neklausysi - nebūsi. Čia yra V.Uspaskich siekio grėsmė ir esmė, o ne dešimties Seimo narių skaičiaus sumažinimas, jų algų “sutaupymas”. Išlaidų valstybei dėl nepertraukiamos sumaišties, nuolat rengiant išrinktųjų atšaukinėjimus ir naujus rinkimus, būtų tūkstantį kartų daugiau. Pelno, jei valstybės įstatymų leidimas su visa ir šiaip silpna teisėtvarka atsidurtų vieno piniguočiaus rankose, neturėtume kitokio, negu iš jo didžiųjų pelnų malonės. Be to, valdomas Seimas būtų ir bet kurios užsienio politikos keitimo įrankis. Ne be reikalo TV humoristinis veikėjas Zbignevas tokios valdomos demokratijos šauklius pavadino dermokratais.
“Į Kėdainių puikų dvarą/ nuo Mitriūnų ir Lenčių/ suvažiavę duoda garo/ daug bajorų, daug svečių” - gana smagi Lietuvos ateities Seimelio perspektyva. Už ją dabar renkami parašai, kad valdžioje vėl būtų viena partija, epochos protas, garbė ir sąžinė - būtent pinigų partija.