Visą laiką tikėjau, kad Lietuva bus laisva
(Pokalbio su rezistencijos dalyve Jadvyga Bieliauskiene pabaiga. Pradžia „XXI amžius“ Nr. 14)

Pirmąjį pokalbį užbaigėte žodžiais: „Visiems atleidžiu ir neturiu pykčio kankintojams ir pati prašau atleidimo už klaidas, ypač už dvylikos metų bedievystę ir neigiamą įtaką kitiems“. Jus pažįstame kaip tvirto tikėjimo moterį ir patriotinės veiklos pavyzdį okupacijos metais ir dabar. Taigi šis sakinys gerokai suglumino skaitytojus. Prašytume plačiau pakomentuoti, ką turėjote galvoje taip sakydama.
Kalbėdama apie dvylikos metų bedievystę ir neigiamą įtaką kitiems, galvoje turėjau save pačią. Nuo pat vaikystės iš visų mūsų gausios šeimos vaikų buvau pati dievobaimingiausia. Kai man buvo apie dešimt metų, dar esant gyvai motinai, Kretingos bažnyčioje klausiausi pamokslo. Kunigas kalbėjo apie tai, kad kitatikiai, juodaodžiai garbina ne Dievą, bet velnią. Jie niekada nepateks į Dangaus karalystę. Mano širdyje atsirado nuostaba: įsivaizdavau save gimusią juodaodžių šeimoje. Argi aš dėl to būčiau kalta? Negi gerasis, teisingasis Dievas už tai mane taip žiauriai galėtų pasmerkti? Šis skausmas giliai įsirėžė į širdį ir atmintį. 1953 metais, jau po Stalino mirties, lageryje skaitydama Romeno Rolano „Žaną Kristofą“, pamačiau knygos herojų Žaną, kuris ėjo per gyvenimą ieškodamas tiesos. Patyręs, kad visur vyrauja melas, skaudžiai išgyveno. Susitapatinau. Staiga manyje atgijo vaikystėje patirtas skausmas klausant kunigo pamokslo, taip stipriai, kad jis nutraukė ryšį su Dievu. Praradau tikėjimą, tikinčius draugus, atsidūriau nuo tikėjimo atitrūkusių žmonių grupėje. Tai dar labiau pagilino mano būties dramatiškumą. Sunku gyventi, kai tikėjimo malonė tave visai apleidžia. Vėliau mąstydama suvokiau, kad visa tai buvo būtina Kūrėjui mane gydant nuo teisuolio antspaudo. Patirtis rodo, kad teisuoliai prie savęs žmonių netraukia.
Prašome papasakoti, kaip tikėjimo malonė vėl jus aplankė.
Grįžę iš lagerio, apsigyvenome Garliavoje. Gimus sūnui, motinystės jausmas nevalingai mane vertė vaiką mokyti melstis. Gyvenimas bėgo, jaučiau, kad dvasia skursta, kad darome neigiamą poveikį savo artimiems žmonėms. Pradėjau stebėti žmones, šeimas, vaikų auklėjimą. Pastebėjau, kad religingose, praktikuojančiose šeimose vaikų auklėjimo sunkumai sprendžiami daug sėkmingiau ir lengviau. Su vyru nutarėme savo sūnų auklėti religiškai, pasiūlėme jam vyskupo Kazimiero Paltaroko „Katekizmą“. Aštuonerių metų sūnus jį sąmoningai išmoko, buvo giliai įsijautęs, susirūpinęs. Išgirdau jį tarsi kalbantis su savimi: „Viskas būtų nesunku ir gerai. Tačiau kam reikalinga žmogų žeminanti išpažintis? Jeigu tai būtų reikalinga Lietuvos laisvei, tada man būtų visai lengva“. Jo nuoširdus vaikiškas mąstymas man suteikė daug džiaugsmo, ir aš paaiškinau jam, kad tikėjimas daro mus gerus, o laisvę Lietuvai atneš geri žmonės.
Šventadieniui atėjus, jis mane ragindavo rengtis šv. Mišioms, nes be priežasties jas praleisti yra nuodėmė. Ėjome visada kartu. Aš vis kreipdavausi į neegzistuojantį man Dievą: „Dieve, jeigu esi, padėk mūsų vaikeliui užaugti doru žmogumi ir grąžink Lietuvai laisvę!“.
Sunkiai, pamažu man grįžo tikėjimo malonė. Buvo rimta atgaila.
Į pogrindžio darbą įsitraukėte tada, kai nebuvo užaugęs sūnus. Juk žinojote, kuo rizikuojate. Prašytume prisiminti tuos laikus.
Į pogrindžio darbą mane įtraukė susiklosčiusios aplinkybės. 1970 metais kartu su sūnumi gydžiausi sanatorijoje Birštone. Grupė pažįstamų žmonių organizavo kelionę pas tėvą Stanislovą. Susitikimas padarė didelį įspūdį. Pradėjome pas jį lankytis. Kartą gavau A.Solženicyno knygą „Pirmas ratas“ originalo (rusų) kalba. Organizavau vertimą į lietuvių kalbą. Keliasdešimt mašinėle spausdintų egzempliorių paleidau į žmones. Užsimezgė pažintis su pogrindyje dirbusiais žmonėmis. Buvau kviečiama į susiėjimus, renginius. Padauginau apie penkiasdešimt egzempliorių A.Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ ir Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“. Pati irgi spausdinau „Kroniką“ ir kt.
Kartą pas tėvą Stanislovą sūnus susipažino su vienu berniuku, kuris jį pakvietė dalyvauti Petrašiūnų parapijos religinio teatro grupėje. Per Motinos dieną vyko vaidinimas (šv. Teresėlės gyvenimas) – priverkiau visą nosinę. Susipažinau su Petrašiūnų jaunimo grupe, jos vadove vienuole Aldona Raižyte. Ir mane kviesdavo važiuoti kartu į kitus miestus su vaidinimu, padėti vadovei. Tai truko gal porą metų.
Paragintas Garliavos bažnytinis jaunimas susibūrė į du Gyvojo rožinio ratelius. Susiorganizavome užsakyti šv. Mišias už dvasinius pašaukimus ir Lietuvos jaunimą. Pakvietėme pogrindžio kun. Petrą Našlėną rekolekcijoms ir šv. Mišių aukai. Petrašiūnų jaunimas po šv. Mišių parodė kelis religinius vaidybinius vaizdelius, ir pakilo didelė entuziazmo banga: tautinis religinis atgimimas tarsi audra pakėlė Garliavos parapiją. Greitai susidarė septyni Gyvojo rožinio rateliai - 105 nariai. Tarp jų buvo daug gabių vaikų. Mūsų namuose vykdavo repeticijos. Pirmą scenarijų atvežė vienuolė sesuo Loreta (mūsų namuose ji dėstė mokiniams geresnį Dievo pažinimą ir Lietuvos istoriją). Paskui parašiau pati: „Prikelkim ir išaukštinkim Lietuvą“, kuriame buvo panaudota daug B.Brazdžionio eilėraščių. Kun. P.Našlėnas sakė, kad su šiuo vaidinimu turime apvažiuoti visą Lietuvą. Visi vaikai labai norėjo vaidinti: aukuras, fakelai su gyva ugnimi, vaidila, vaidilutės, Lietuva – jiems tai darė didelį įspūdį. Kiti scenarijai buvo daugiau montažai su B.Brazdžionio, Maironio ir kitų poetų eilėmis.
Per Jonines Punios šile pagal mano parašytą scenarijų suvaidinome Margirio susideginimą. Pati siuvau drabužius, padariau šarvus… Garliavos klebonas kun. Andrius Gustaitis mus rėmė, globojo mūsų veiklą. Jis prašydavo parengti poetinius montažus Kalėdoms, Motinos, Tėvo dienoms, Maironio jubiliejui paminėti.
Saugumo buvau įspėta liautis. Tačiau sustoti negalėjau - vaikai norėjo veiklos. 1982 m. spalio 1 d. mūsų namuose buvo padaryta krata, 29 dieną mane suėmė. „Gavau“ ketverius metus lagerio ir trejus metus tremties. Mūsų dešimt Sovietų Sąjungos moterų griežtojo režimo politinių kalinių lagerio moterų pasveikino JAV prezidentą Ronaldą Reiganą su perrinkimu kitai kadencijai. Tai buvo tarsi antausis Sovietų Sąjungai, kuri skelbėsi neturinti politinių kalinių, o tik ypač sunkius valstybinius nusikaltėlius. Buvo išsiaiškinta, kad tai mano iniciatyva ir organizavimas. Gindamasi nuo provokacijų, metus nekalbėjau. Buvau labai nusilpusi, vos gyva. Lageryje praleidusi ketverius metus, buvau paleista į laisvę. Matyt, bijojo, kad tremtyje nenumirčiau. Pareikalavo pasižadėjimo, kad „išėjusi į laisvę nepažeisiu teisingumo“. „Dirbsiu tai, ką ir dirbau, kiek jėgos leis“, – toks buvo mano atsakymas.
Vėl grįžkime prie pirmojo pokalbio. Tuomet ketinome apie Palangos apylinkėse veikusius partizanus žinias pateikti lentelėje ir ją jau parengėte. Gal ką daugiau apie juos galėtumėte pasakyti?
Manau, kad šią lentelę įdėsite teksto gale (lentelę spausdiname ketvirtajame puslapyje).
Daug mąsčiau, bandžiau prisiminti detales, kalbėjausi su savo jaunesnėmis seserimis Terese, Kristina, Milda, taip pat su Zinaida Kiauleikyte–Beitiene–Dubysa, Jadvyga Žibinskaite–Padavičiene–Vilnele. Paaiškėjo įdomus dalykas. Aną 1948 m. vasario 15-16 d. naktį mano jaunesnės seserys prisimena geriau negu mes. Gal dėl to, kad mes buvome labai išvargę, dvi naktis nemiegoję: piešėme plakatus. Tą naktį kalbėjo Zinaida Kiauleikytė, partizanų vadai. Kalbos buvo įdomios, išsamios ir prasmingos, nors liūdnos. Partizanų vadai tvirtai tikėjo, kad Lietuva bus laisva, bet žinojo, kad jie tų dienų nesulauks – sudegs ant tėvynės laisvės aukuro. Steponas Skersys–Kovas, „Nerimanto“ kuopos vadas, labai išgyvendavo dėl kiekvieno areštuoto žmogaus, dėl kiekvieno žuvusio partizano. Jis skleidė tokią gaivią patriotizmo šviesą, kad žmonėms atrodė tarsi gyva legenda, o jam legendiniai buvo Montė, Vaidila, Audra. Už jo, gyvo ar mirusio galvą, buvo pažadėti šeši tūkstančiai rublių. Išdavikų neatsirado.
Ar žinote Stepono Skersio–Kovo mirties aplinkybes?
Jis buvo apsistojęs Lazdininkų kaime pas Petrę Grabytę. Apsupo kariuomenė. Įvyko susišaudymas. Kovas buvo sunkiai sužeistas, sužalota galva. Jį be sąmonės nuvežė į Kretingos ligoninę, pastatė sargybą. Kai atgaudavo sąmonę, skrebai pakviesdavo tardytoją. Kovas spjaudavo jam į veidą ir plėšė nuo žaizdų tvarsčius. Prirakino. Niekas nežino nei Kovo, nei kitų jo būrio partizanų kapų. Tiksliau, tie, kurie žino, tyli, o tylėti nereikėtų. Nebūta perlaidojimų. Noriu kreiptis į visus, kurie pažinojo Žemaičių apygardos „Kardo“ rinktinės Palangos „Nerimanto“ kuopos partizanus, kurie turi jų nuotraukų. Norėtume kitų metų Vasario 16-ajai išleisti atsiminimų knygelę. Atsiminimus, nuotraukas ar kitokią su jais susijusią medžiagą prašome siųsti Kristinai Šimkienei, Vytauto g. 138-8, LT-5720 Palanga, tel. (8460) 52063 arba Sausio 13-osios brolijai, Gedimino pr. 64, LT-2001 Vilnius. (8–5) 2496476.
Visiems iš anksto dėkojame. Reikalaujant nuotraukos bus grąžinamos.
Mes dėkojame už įdomų pokalbį.

Kalbėjosi
Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"