Čečėnija
ir Lietuva: moralinė, politinė ir humanitarinė pagalba
Tikiu, kad čia, Mokslų akademijos
salėje, šiandien susirinko tie žmonės, abiejų šalių piliečiai,
kurie supranta okupuojamos, kolonizuojamos Ičkerijos Respublikos
ir rytinio Baltijos kranto valstybių lemties bendrumą. Ir tarpusavio
solidarumo būtinybę.
Mus siejantis bendrumas, viršijantis daugelį skirtybių religijos,
tradicijų, geografijos, kalbos yra ne vien paviršiniai istorinio
kelio, tų pačių tironiškų režimų prieš mūsų tautas vykdyto genocido
faktų sutapimai; ne vien tai, kad prieš mūsų tautas kariavo tos
pačios NKVD baudžiamosios divizijos, kad abiejų tautų identitetui
ir žmonėms naikinti naudotos karo nusikaltimams prilygintinos
masinės tremtys, o teisėtas tiek čečėnų, tiek lietuvių pasipriešinimas
terorui oficialiuose baudėjų dokumentuose vadintas bandformuotėmis,
rezistentai - teroristais. Mums tai - praeities košmaras, sustingęs
praeities prisiminimuose ir istorikų knygose, beje, grėsmės šešėliu
teberymantis virš mūsų tėvynės niauriuose Maskvos pagrūmojimuose,
Karaliaučiaus tranzito pinklėse, keistuose pseudodemokratinių
rinkimų procesuose.
Čečėnijoje šiandien tai - kasdienybė, kai okupacinės kariaunos
beribė savivalė prieš civilius gyventojus, jų kankinimas ir žudymas
Hitlerio nacionalsocialistų terminologija pavadinamas neutraliu
buitiniu žodžiu valymas (začistka).