„Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20,35)
Savo laiške 2003 metų Gavėniai popiežius Jonas Paulius II primena, kad artimo meilės darbai turi būti esminė krikščioniško gyvenimo dalis

„Gavėnia, ypatingas maldos, pasninko ir rūpinimosi vargstančiaisiais metas, visiems krikščionims teikia galimybę pasirengti Velykų šventei, rūpestingai peržiūrint savo gyvenimą, ypatingu būdu sugretinant jį su Dievo Žodžiu, apšviečiančiu kasdienį tikinčiųjų kelią“, - rašo Šventasis Tėvas savo laiške šių metų Gavėniai, kuri prasidėjo kovo 5 dieną, Pelenų trečiadienį. Gavėnios mąstymų tema siūlydamas Jėzaus pasakytus žodžius „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20,35), jis pažymi, kad meilės darbai ir auka, siekiant pagelbėti kitiems nelaimėje atsidūrusiems žmonėms, yra svarbūs kiekvieno krikščionio gyvenimo elementai. Be to, kadangi „polinkis duoti įrašytas pačioje žmogaus gelmėje“, tai, atsiliepdamas į šią geradarystės paskatą, „tikintysis išgyvena didelį vidinį pasitenkinimą“.

Kad solidarumas netaptų bizniu

Vasario pradžioje Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje pristatydamas Popiežiaus laišką Gavėniai, Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas vokietis arkivyskupas Paulius Jozefas Kordesas pripažino, kad dėl minėtų Jėzaus žodžių dabar egzistuoja „visuotinis konsensusas“ ir „davimas yra tapęs tiesiog mėgstamu užsiėmimu“. Iš tikrųjų dabar vyksta gausybė labdaringų renginių, kuriuose dalyvauja žymūs artistai, sportininkai, visuomenės veikėjai ir politikai, o surinktos lėšos skiriamos įvairiems paramos projektams. Valstybių vyriausybės su pasididžiavimu skelbia, kokia didelė jų biudžetų dalis skiriama socialinės rūpybos reikmėms. Kaip dažnai kompanijos ant savo prekių uždeda etiketes su priminimu, kad dalis gauto pelno bus nukreipta įvairiems silpnųjų gerove ar gamtos apsauga besirūpinantiems fondams.
Arkivyskupas P.Kordesas, kurio vadovaujama Vatikano dikasterija kaip tik koordinuoja Bažnyčios karitatyvinių organizacijų veiklą, priminė pavyzdį iš asmeninio patyrimo, kaip jam skrendant vienos kompanijos lėktuvu buvo pranešta, kad ši bendrovė remia paramos našlaičiams fondą, ir keleiviai skrydžio metu buvo kviečiami aukoti. Nusileidus oro uoste, keleivius pasitiko kiti raginimai skirti lėšas kitiems paramos projektams. „Ar tokia išsiplėtojusi gerų darbų akcija iš tikrųjų patvirtina, kad Jėzaus kreipimasis įgavo globalinį pripažinimą? – klausė ganytojas. – Tačiau nuodugniau ištyrus mes pastebime, kad tiek davėjai, tiek ir gavėjai gali turėti tikslų, kurie yra tolimi nuo tikrosios labdaros intencijos“.
Jis priminė kitą Jėzaus nurodymą tikintiesiems, kad jie, duodami išmaldą, neturi leisti, jog „kairioji ranka žinotų, ką daro dešinioji“. Deja, šiuo metu susidariusi „filantropijos atmosfera“ padarė įmanoma, kad „netgi solidarumas gali tapti bizniu“. Juk neretai labdaros akcija yra skiriama kompanijos ar asmens įvaizdžiui pagerinti, populiarumui ir garbės siekimui. Be to, dėl korupcijos ir doros stokos nemažą dalį suaukotų lėšų kartais pasiglemžia savo reikmėms patys labdaros akcijos iniciatoriai. Arkivyskupas P.Kordesas nurodė tokį atvejį, kai vienoje „socialistinėje“ šalyje vietos „Caritas“ norėjo realizuoti paramos projektą už vieną milijoną eurų, bet vyriausybė iš tos sumos pareikalavo sau 650 tūkst. eurų „personalo ir administracijos išlaidoms“. „Toks akivaizdus valstybės plėšikavimas tik patvirtina labai menką teisingumo supratimą“, - sakė jis.
Tačiau Jėzaus žodžiai, kad „palaimingiau duoti negu imti“, nurodo krikščionims tokį vienintelį teisingą labdaros principą – duoti ir aukotis, meilės darbuose nelaukiant ir nesitikinti jokio atlygio, taip sekant paties Išganytojo pavyzdžiu, kuris visą save atidavė. Tokiu būdu krikščioniškoji labdara turi platesnę prasmę: tai ne tik finansinės ir materialinės paramos suteikimas vargšams ir kenčiantiems, bet tai kartu ir išganymo Kristuje skelbimas, aiškino arkivyskupas P.Kordesas. Būtent šiuo dosnumo principu vadovaujasi Popiežiaus laiške minimi gausybė misionierių ir karitatyvinių judėjimų savanorių, padedantys visiems, kurie patiria nelaimę, ir patys tampantys „dovana kitiems, trykštančia iš Dievo malonės“.
Kaip tokio krikščioniškojo altruizmo ir tikro karitatyvinio nesavanaudiškumo pavyzdį arkivyskupas P.Kordesas nurodė taip pat spaudos konferencijoje dalyvavusio italo kunigo Orestės Bendzio įkurtą Jono XXIII asociaciją, kuri nuo 1968 metų padeda sunkioje padėtyje atsidūrusiems jauniems žmonėms. Visame pasaulyje veikiančiuose 186 asociacijos centruose teikiama pagalba vadinamosioms nenormalioms šeimoms, buvusioms prostitutėms, narkomanams ir alkoholikams, o taip pat fiziniams bei mentaliniams invalidams. Arkivyskupas apibūdino kunigą O.Bendzį kaip „paprastą žmogų, kuris keičia pasaulį 180 laipsnių“, savo veikloje vadovaudamasis moto: „jauniesiems reikia ne ko nors, bet to, kas juos artimai užjaustų, sustiprintų“.
Kunigas O.Bendzis kalbėjo, kad rūpinimasis stokojančiaisiais apima ne tik konkrečių darbų atlikimą ir valdininkams būdingas kalbas, kad po to viskas bus gerai. Iš tikrųjų reikia šalinti pačias marginalizacijos ir neteisingumo priežastis. „Mes turime ne tik pagelbėti aukoms, bet ir stengtis, kad jos netaptų aukomis…“ Labdara neturi tik sušvelninti problemų, bet ir jas pašalinti iš pagrindų. Mes neturime vien tik lieti ašaras dėl bado, bet turime parodyti, kas yra atsakingas už badą. Negalima vien tik kovoti prieš teroristus veiksmais, bet turime keisti pačią sanklodą, kuri gimdo terorizmą, sakė kunigas. Jis pažymėjo, kad „Bažnyčia pati yra teisingumas ir, atskleisdama šį savo tapatumo bruožą, ji dar labiau patraukia žmones“. Nuolat skelbiančio teisingumą popiežiaus Jono Pauliaus II neginčytinas autoritetas yra geriausias to įrodymas.

Dievo meilė – tikrosios geradarystės šaltinis

Gavėnios proga kreipdamasis į milijardą pasaulio katalikų, Šventasis Tėvas laiško pradžioje konstatuoja: „mūsų laikotarpis, deja, yra paveiktas mentaliteto, ypač imlaus egoizmui, kuris nuolat tyko žmogaus širdyje. Visuomeninėje plotmėje, taip pat žiniasklaidoje žmogus neretai užverčiamas informacija, kuri nuolat atvirai ar paslapčia aukština trumpalaikio įspūdžio ir hedonizmo kultūrą“. Žinoma, čia netrūksta dėmesio kariniams konfliktams ar gamtos katastrofoms, tuo skatinant troškimą padėti sunkumus patiriantiems žmonėms.
Tačiau iš esmės darbas plėtoti „solidarumo kultūrą“ nėra lengvas, nes „pasaulio dvasia silpnina vidinį potraukį nesavanaudiškai aukotis dėl kitų ir skatina tenkinti tik savo dalinius interesus“. Taip pat yra kurstomas troškimas kaupti turtą, žemiškąsias gėrybes, pastebi Popiežius. Jis pripažįsta, jog yra „natūralu ir teisinga, kad kiekvienas savo asmeniniais talentais ir darbu stengiasi įgyti tai, ko jam reikia gyvenimui, tačiau perdėtas troškimas turėti trukdo žmogui atsiverti Kūrėjui ir savo artimui“.
Priminęs apaštalo Pauliaus mokymą, kad „visų blogybių šaltinis yra meilė pinigams“, ir tokias godumo pasekmes, kaip abejingumą artimo kentėjimams bei moralės normų laužymą, Šventasis Tėvas tvirtina, „jog pelno siekimas bet kokia kaina ir veiklaus bei atsakingo dėmesio bendrajam gėriui stygius lemia didelės išteklių dalies sutelkimą kelių asmenų rankose, likusiai žmonijai kenčiant vargą…“. Tokiomis aplinkybėmis Popiežiaus raginimas tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms yra labai aiškus: „būtina rūpintis ne tik nedidelių privilegijuotų sluoksnių gerove, bet stengtis pagerinti visų gyvenimo sąlygas. Tiktai ant tokio pamato įmanoma statydinti visų trokštamą tarptautinę tvarką, kurią ženklintų teisingumas ir solidarumas“.
Krikščionių geri darbai nėra paprasta filantropija, nes jiems „jėgų teikia nepakartojamas ir neišsemiamas meilės lobis, kuris yra visiškas Jėzaus atsidavimas Tėvui“. Būtent todėl „krikščionis neturėtų savęs apgaudinėti, jog galėsiąs siekti tikrojo gėrio savo broliams ir seserims negyvendamas Kristaus meile, - pažymi Jonas Paulius II. – Net jeigu jam ir pavyktų pakeisti svarbius neigiamus socialinio arba politinio gyvenimo aspektus, be meilės tai liktų tik trumpalaikis rezultatas“.
„Šių dienų žmogui, dažnai nepatenkintam tuščia ir paviršutiniška egzistencija ir ieškančiam autentiško džiaugsmo bei meilės, Kristus siūlo savo pavyzdį, kviesdamas Juo sekti“, - rašo Šventasis Tėvas. O tas Išganytojo nesavanaudiškos ir tobulos meilės pavyzdys yra visiškas pasiaukojimas už žmoniją iki mirties ant kryžiaus. „Nuo Kalvarijos iškalbingai sklinda trinitarinės meilės dvasia visų laikų ir visų kraštų žmonėms“. Todėl iš šio gyvojo ryšio su Dievu krikščionys semiasi stiprybės pasiaukojamai artimo meilei ir gailestingumui. „Gebėjimas atsiduoti kitiems yra dovana, trykštanti iš Dievo malonės“, - pažymi Popiežius.
Jis taip pat pripažįsta, jog „kartais mūsų pastangas padėti kitam motyvuoja ne krikščioniškas meilės įsakymas, bet natūrali atjauta. Tačiau net ir tada tas, kuris padeda vargstančiajam, susilaukia Dievo palankumo“. Pagaliau ir netikintiems žmonėms „tarnavimas vargstantiesiems gali būti Apvaizdos parengtas kelias į susitikimą su Kristumi, nes Viešpats apsčiai atlygina už kiekvieną dovaną artimui“.
Baigdamas savo kreipimąsi Šventasis tėvas linki, „kad Gavėnia tikintiesiems būtų vaisingas laikas visur skleisti ir liudyti meilės Evangeliją, nes pašaukimas artimo meilei sudaro tikrąją evangelizacijos šerdį“.

Gavėnios rekolekcijose – dėmesys Dievo Motinai

Kartu su gerais darbais, parama vargšams, ypatingo dosnumo rodymu parapijų aukų rinkliavose, svarbiu Gavėnios elementu taip pat yra katalikų bažnyčios rengiamos rekolekcijos. Vatikane šiam pamaldžiam susikaupimui ir maldai skiriamas ypatingas dėmesys. Gavėnios rekolekcijų savaitę pasikeičia visas dikasterijų darbo ritmas, atšaukiamos įprastos Šventojo Tėvo audiencijos ir kiti susitikimai. Kasmet Šventojo Sosto bendradarbių rekolekcijoms pravesti Popiežius pakviečia išgarsėjusį pamokslininką, žymų Bažnyčios hierarchą, kuriam šis kvietimas reiškia ypatingą pripažinimą ir pagarbą.
Kadangi šie metai yra Dievo Motinos Rožinio metai, tai Jonas Paulius II kovo 9-15 dienomis Vatikane vyksiančioms Gavėnios rekolekcijoms vadovauti pakvietė pagrindinės Italijoje Švč.Mergelės Marijos šventovės kustodą Loreto arkivyskupą Andželą Komastrį. Šis 59 metų ganytojas vadovauja specialiai teritorinei prelatūrai, į kurią įeina Loreto Šventasis namelis. Pagal pasakojimą, Šventasis namas – tai Nazarete stovėjęs Švč.Mergelės Marijos namas, kurį į Italiją per Viduržemio jūrą perkėlė angelai.
Arkivyskupas A.Komastris yra žinomas savo homilijomis pamaldumo Dievo Motinos tematika, jo straipsniai pasirodo Italijos katalikų spaudoje, ypač Lorete leidžiamame žurnale „Šventojo namo žinia“. Neseniai šiame leidinyje publikuotame rašinyje arkivyskupas nagrinėja tuos kriterijus, pagal kuriuos Švč. Mergelė Marija pasirenka asmenis, kuriems perduoda motiniškus nurodymus per vykstančius apsireiškimus apie būtinumą žmonėms grįžti prie Evangelijos, maldos ir atgailos.
Arkivyskupas A.Komastris pažymėjo, kad Dievo Motinos apsireiškimai neduoda nieko naujo Evangelijos mokymui, „bet tik primena mums kai kuriuos aspektus, kuriuos galėjome pamiršti“. Iš esmės apsireiškimų metu Marija visuose pamokymuose tarsi pakartoja tai, ką buvo sakiusi Kanos vestuvėse: „Darykite tai, ką Jis jums palieps“. Kitas būdingas apsireiškimų bruožas – Dievo Motina savąjį mokymą patiki paprastiems ir nuolankiems žmonėms, kurie „nėra paženklinti puikybės“. Ji pati buvo nuolankiausia Dievo valios priėmėja iš visų šioje žemėje pasirodžiusių žmogiškųjų būtybių.
Pastaruoju metu arkivyskupas A.Komastris savo straipsniuose apžvelgė rožinio maldos prasmę, primindamas Šventojo Tėvo paraginimą rožinio malda, lydint Dievo Motinai, sekti Jėzaus gyvenimo pėdomis. Jis taip pat pažymėjo maldos reikšmę pačiam Išganytojui, kuri buvo Jo žodžių ir veiksmų stiprybės šaltinis.

Laukiama enciklikos apie Eucharistiją

Kaip nurodo Vatikano šaltiniai, svarbiu šių metų Gavėnios įvykiu būtų naujos popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos, skirtos Eucharistijai, pasirodymas, kuri gali būti paskelbta Didįjį ketvirtadienį, balandžio 17 dieną, kada Bažnyčia mini Švč. Sakramento įsteigimą Pakutinės vakarienės metu. Pastaraisiais metais Eucharistijos mokymui Šventasis Tėvas skiria ypatingą vietą savo pastoraciniuose pasisakymuose. 2000 šventaisiais metais teologiniams svarstymams apie Švč. Sakramentą, kaip realų Kristaus buvimą konsekruotoje duonoje ir vyne, buvo skirtos kelios Popiežiaus kassavaitinės bendrosios trečiadienio audiencijos.
Sausio mėnesį, susitikęs su ad limina vizitui atvykusia Brazilijos vyskupų grupe, savo kalboje Jonas Paulius II Euchristiją pavadino „Bažnyčios aukščiausiu dvasiniu gėriu“ ir sakė, kad iš jos „dvasinės stiprybės“ reikia semtis evangelizacijos, katechezės ir artimo meilės darbuose. Taip pat sausį Šventasis Tėvas drąsino sutuoktinių poras „neišvengiamų sunkumų šeimos gyvenime akivaizdoje“ Eucharistijoje ieškoti paguodos ir pastiprinimo. Neseniai susitikęs su Popiežiškosios pasauliečių tarybos nariais, Popiežius priminė, kad Eucharistijos šventimas turi būti ir šių dienų parapinio gyvenimo centras.
Vienas pagalbininkų, Šventajam Tėvui rengiant dokumentą, be abejonės, buvo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris. Praėjusią vasarą kalbėdamas Italijoje vykusiame Eucharistiniame kongrese, kardinolas J.Ratcingeris pabrėžė, kad į Eucharistiją reikia žiūrėti „kaip į perkeitimo sakramentą“. Jis paaiškino, kad savo auka Jėzus Kristus perkeitė kryžių – mirties simbolį – į gyvenimo simbolį. Taip pat ir Eucharistija yra duona ir vynas, kurie per auką perkeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują, o prie altoriaus susibūrę tikintieji perkeičiami į vieną kūną – Bažnyčią.
Pagaliau reikia aptarti tam tikrą dabar išryškėjusią Eucharistijos „desakralizacijos“ tendenciją, kada Komunija priimama be Atgailos sakramento. Pasitaiko piktnaudžiavimų, modifikuojant konsekracijos žodžius, taip pat neteisingai suprantant vadinamąją interkomuniją ekumeniniame bendravime su protestantais. Pagaliau, kaip yra nurodęs Liturgijos ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Džiovanis Batista Rė, šiuolaikinė kultūra ir švietimas skatina žmones tikėti tik konkrečia realybe, tik tuo, ką galima fiziškai pajusti ir pažinti. Dėl to ir tarp katalikų menkėja tikėjimo į Eucharistiją, kaip „mistinę realybę“, kaip į realų Kristaus buvimą šiame pavidale, lygis.
Štai kodėl iškilo poreikis dar kartą priminti Eucharistijos doktrinos pagrindus ir aktualumą šių dienų katalikybei, nes, kaip yra pažymėjęs Popiežius, tam, kad Eucharistijos auka atskleistų visą savo pajėgumą, „šio slėpinio šventimas turi atitikti Bažnyčios doktrinos nuorodų reikalavimus“. Tuomet Eucharistinis Kristus tampa tikrąja Duona numalšinti mūsų alkiui, kuris yra ne tik maisto, bet ir tiesos, teisingumo, solidarumo, laisvės ir meilės alkis.
Būsimoji enciklika (dokumentas apie Eucharistiją gali būti paskelbtas ir kita forma) turėtų būti jau keturioliktoji per 25 metų popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą. Iki šiol paskutinioji enciklika „Fides et Ratio“ buvo paskelbta 1998 metais.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"