XXI amžius

Šv. Kazimierai, padėk mums įprasminti Gavėnią!

Pelenų dieną bažnyčiose ant galvų barstomų pelenų apeigos metu kunigai sako:”Atsiverskite ir tikėkite Evangelija” arba: “Dulkė esi, ir dulke pavirsi”. Pastaroji formuluotė primena žmogaus trapumą.
Būtų gerai, kad kunigo tariami žodžiai, kviečiantys atsiversti, paskatintų virptelėti žmogaus širdį. Juk tai gali būti pirmas impulsas, kad žmogus pradėtų mąstyti ne vien apie tai, jog yra panašus į pilkšvą pelenų dulkę, bet kad jis pagaliau suvoktų esąs Dievo meilės žėrinti dulkė, kurios nuodėmių juodumas jau numazgotas Golgotoje Nukryžiuotojo krauju.
Gavėnia dėl to mums ir duota, kad, dažniau prisimindami Jėzaus kančią, pavyzdžiui, Kryžiaus kelių apmąstyme, labiau suprastume, kad Jo kentėjimai, nors ir nėra mūsų galutinis tikslas, - niekuo kitu nepakeičiami Jėzumi sekimo būdai, padedantys mums išsilaisvinti iš savo kalčių kryžiaus tempimo, kad su drąsesniu tikėjimu paimtume Viešpaties mums siūlomą asmeninį kryžių, kurį neštume tvirtai, ramiai ir džiugiai, idant laikų pilnatvėje galėtume ,,apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai” (Apr 19, 8).
Tarp jų, pasipuošusių teisumo ir meilės darbų drabužiu, amžinos palaimos šviesa spindi šv. Kazimieras. Nors mus nuo jo gyvenamo laikotarpio skiria daugiau nei 500 metų, tačiau šio šventojo dorybės, laikui bėgant, nesensta, bet ,,jaunėja”, nes visi susipratę tautiečiai ne tik brangina pirmąjį Lietuvos Globėją, bet ir mėgina sekti juo.
Išties XXI amžiuje sekimas karalaičio šv. Kazimiero dorybėmis - darbštumu, inteligentiškumu (beje, XV a. pabaigoje jis visoje Europoje jau buvo žinomas kaip brandus valstybininkas ir labai išsilavinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto paveldėtojas), meile teisingumui (jis dažnai kartodavęs: ,,Po Dievo daugiausia reikia mylėti teisingumą ir tiesą”), nenuilstamu rūpinimusi vargšais, besąlygišku krikščioniškos moralės principų laikymusi (pavyzdžiui, šv. Kazimierui, sergančiam džiova ir todėl daugiau patyrusiam lytinio juslingumo pagundų, buvo primygtinai siūloma sugulovė, - dėl tuomet vyravusios klaidingos nuomonės, neva tada pasveiktų, - jis, šventai pasipiktinęs, griežtai atmetė šį pasiūlymą) yra tikintiesiems ne ,,pelėsiais” apaugusi viduramžių moralinių normų atgyvena, bet galimybė sumaterialėjusiai mūsų visuomenei mesti iššūkį – kasdien stengtis prisitaikyti tas šventųjų dorybes, kurios visados ir visiems turėtų būti aktualios.
Tačiau kai vis labiau mūsų visuomenėje įsigali hedonistinis gyvenimo būdas, kurį ypač formuoja sensacijų besivaikanti lėkštoji žiniasklaida, tuomet žmonių protai ir širdys užgriozdinami įvairiausiu informaciniu šlamštu ir užblokuojami bet kokiam maldos pasireiškimui. Bulvarinė žiniasklaida, dažnai su rafinuotu skonėjimusi skelbdama, pavyzdžiui, populiarių popmuzikos atlikėjų intymius užkulisius, taip atbukino daugelio tautiečių atmintį ir dvasinių vertybių ieškojimo poreikį, kad šv. Kazimieras, deja, didelės dalies tėvynainių nėra suprantamas ir priimamas kaip rinktinis Viešpaties įrankis (plg. Apd 9, 15), kuris, savo malda užtardamas Lietuvą, galbūt dabar nuo mūsų atitolina įvairias negandas ir dėl to daro ne tik antgamtinę įtaką mūsų krašto istorijos raidai, bet ir mūsų visų egzistencijos ateičiai.
Labai svarbu, kad tikintieji sąmoningi suvoktų, jog nuo jų užsiangažavimo krikščioniškoms vertybėms priklauso šv. Kazimiero ir kitų šventųjų pažinimo reikšmė ir jų įtaka visuomenėje. Juk jei katalikai ne vien žavisi šventųjų gyvenimais, bet ir malda dažnai kreipiasi į juos, tada jie supranta, kad šventieji - ne dievaičiai, su kuriais paprastiems žmonėms nėra ko ir lygintis, bet kad jie – tai pirmiausia Viešpaties Jėzaus meile degantys fakelai, iš kurių sklindanti krikščioniška šiluma ir šviesa tiktai padrąsina ir palengvina tikinčiųjų žemiškąją piligrimystę, žengiant Jėzaus pėdomis. Visais laikais išlieka aktualus šv. apaštalo Pauliaus kvietimas:,,Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!” (1 Kor 11, 1).
Tikintieji, brangindami šventuosius, jų gyvenimo pavyzdžių nekopijuoja, bet juos asimiliuoja, tai yra jie į savo dvasinį gyvenimą įtraukia kurio nors jų širdžiai artimo šventojo dorybes, kad, Dievo malonei padedant, savaip jas pritaikydami, galėtų kaskart daugiau turėti Kristaus būdo bruožų panašumo.
Čia verta prisiminti neseniai vykusias Prezidento inauguracijos iškilmes, kuriose naujojo šalies vadovo išsakyti pasižadėjimai rūpintis visų tėvynainių dvasine ir medžiagine gerovėmis, viena vertus, galėtų būti lengviau realizuojami, jei linkėsime jam iš karalaičio šv. Kazimiero nors trumpo, tačiau labai pamokomo gyvenimo pasisemti krikščioniškos stiprybės (jos niekada nebus per daug), o, antra vertus, tikintieji turėtų ir toliau, netgi su didesniu sąmoningumu, Prezidentą (ir kitas mūsų valdžios vadovus) maldomis remti, nes tokia yra Aukščiausiojo valia. Juk ne veltui parašyta: “Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą” (1 Tim 2, 1 – 2).
Beje, kai apaštalas Paulius sako, jog turėtume “tyliai gyventi”, tai dar nereiškia, kad krikščionys tarsi pelės po šluota visada turi tylėti. Taip, tyla yra gera byla tada, kai ji iškalbesnė už žodžių sakymą, nes yra laikas tylėti ir laikas kalbėti (plg. Koh 3, 7). Tačiau tikinčiųjų meldimasis įvairiomis intencijomis tik tada laiduoja ramybę ir taiką, kai jį lydi tikėjimo inspiruojami darbai. Kartą Viešpats per Mozę kalbėjo: ,,Laikykitės mano įstatų ir vykdykite mano įsakus, kad galėtumėte krašte saugiai gyventi” (Kun 25, 18).
Manau, kad svarbu prisiminti Šventąjį Tėvą, kuris dar prieš Gavėnią kvietė tikinčiuosius į solidarumo akciją, tai yra savo maldas ir pasninką, kaip atgailą ir auką, skirti už taiką visame pasaulyje, ypač Artimuosiuose Rytuose ir Irake.
Taigi šv. Kazimiero neblėstantis gyvenimo pavyzdys teskatina dvasinių vertybių ieškančiuosius (šiuo malonės metu – Gavėnios laiku) plačiau pažinti šventųjų biografijas, kurių skaitymas tegul formuoja ir pasiryžimą sekti jais, nes, anot rašytojo Adrienne’o von Speyro, šventieji yra krikščioniško gyvenimo galimybės įrodymas, todėl jie – lyg kelrodės žvaigždės kelyje į Dievo malonę, kuri kitaip atrodo nepasiekiama.

Kun.Vytenis VAŠKELIS