Atnaujintas 2003 m. kovo 12 d.
Nr.20
(1124)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Parodos
Švietimas
Žvilgsnis
Atmintis
Lietuvių spaudos puslapiuose
Pasaulis
Pozicija


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kur yra pirmojo Lietuvos kariuomenės vado kapas?

Pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas

Pernai rudenį Kauno karininkų ramovėje gražiai, iškilmingai buvo paminėtos Lietuvos kariuomenės pirmojo vado generolo Silvestro Žukausko 65-osios mirties metinės. Susirinko Lietuvos karininkai, bajorai, partizanai, Vietinės rinktinės veteranai, jaunimas. Už nuopelnus Lietuvai generolas S.Žukauskas buvo apdovanotas (vienintelis Lietuvoje) visų laipsnių Vyčio kryžiaus ordinais, taip pat latvių, čekų ordinais, Amerikos lietuvių Aukso kardu. Pranešimą apie generolo S.Žukausko įspūdingą biografiją ir indėlį į Lietuvos kariuomenės pergalę Nepriklausomybės kovose perskaitė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Arvydas Pociūnas.
Deja, sovietmečiu, kai buvo naikinamos Kaune, Vytauto prospekte esančios miesto kapinės, nuo žemės paviršiaus nušluotas ir generolo S.Žukausko kapo kauburėlis, buvęs Kauno evangelikų kapinėse, šalia musulmonų sektoriaus. Istorikas A.Pociūnas sakė, kad kapo buvo intensyviai ieškota 1990 metais. Ieškant generolo S.Žukausko kapo, darbus sunkino ta aplinkybė, kad evangelikų koplyčia, kuri buvo greta musulmonų kapų sektoriaus, yra nugriauta. Senų medžių, kurie buvo aplink kapą, nebeliko. Sovietinė valdžia po 1956-1957 metais per Vėlines šiose kapinėse vykusių mitingų nutarė jas panaikinti. Su buldozeriu buvo nugriauti visi paminklai ir sustumti į išraustą didelę duobę. Žemė užlyginta.Nutiesti nauji keliukai, jie išasfaltuoti. Žodžiu, įkurta poilsio zona, „parkas“.
Senųjų kapų projektų (brėžinių) neišliko, jų nėra, o pagal 1964-1965 metais sudarytą schemą kapų pažymėjimo jau nebėra. Liudytojai, kurie 1990 metais dar buvo gyvi, - jau mirę. Pagal jų pasakojimus, yra apytikriai nustatyta kapavietės vieta. Tai dviejų arų plotas. Rasti nugriautos evangelikų koplyčios pamatai. Kauniečiai kraštotyrininkai surado liniją tarp protestantų ir katalikų kapų.
Rašytiniuose šaltiniuose aiškiai pasakyta, kad generolas buvo palaidotas šalia katalikų kapų, o 1940 metais turėjo būti palaidotas E.Ožeškienės gatvėje baigtoje statyti evangelikų reformatų bažnyčioje. Į ją turėjo būti perkelti generolo palaikai. Ant jo kapo nebuvo jokio išskirtinio akcento – paminklo. Buvo laikinojo palaidojimo ženklas.
Buvo aiškintasi, kaip tas kapas atrodė. Vėliau pasisekė surasti moterį, kuri parodė maždaug tą vietą, kur palaidotas gen. S.Žukauskas. Ji gerai atsiminė, kad generolo karstą lydėjo jo mylimas žirgas. Tad ši moteris nedvejodama nurodė palaidojimo vietą. Deja, praėjus savaitei po šio pokalbio, ši moteris mirė.
Toje vietoje, į kurią parodyta, neiškasti aštuoni devyni kapai. Gal trečdalis visų kapų perkelta į kitas kapines, o visi kiti žmonių palaikai likę. Pasak istoriko A.Pociūno, generolo S.Žukausko kapo niekas neiškasė. Neliko giminių. Apie brolį, seserį nieko nebuvo žinoma. Iš tiesų evangelikų kapų mažai kas iškasė.
1992 metais su Lietuvos šaulių sąjungos Kauno rinktinės vyrais, pasitelkus naujausią aparatūrą, buvo bandyta ieškoti. Prietaisai rodė metalą. Jau nuėmus 50 cm žemės sluoksnį, rastos tvoros, vainikų vielos ir t.t., sakė A.Pociūnas. Tad su metalo detektoriumi aptikti kapavietės neįmanoma.
Vienintelis būdas – kasimas žvalgybiniu grioveliu, zondavimas metaliniu, plieniniu strypu. Pirma, nereikės atidengti karstų. Svarbiausia tai, kad generolas buvo palaidotas metaliniame (variniame) sarkofage, su vienintele Lietuvos ulonų generolo uniforma. 1937 metais buvo įrašytas į Ulonų pulko garbės vadų gretas. Jo testamente buvo prašymas – palaidoti su šia uniforma.
„Mes dabar, - sako A.Pociūnas, - kad ir dvylikai metų praėjus, kai atgavome Lietuvos nepriklausomybę, privalome kreiptis į Lietuvos Prezidentą, Krašto apsaugos ministeriją, kad leistų surengti zondavimo darbus, įvardyti tikslią palaidojimo vietą, surasti karstą su palaikais. Privalome atiduoti deramą pagarbą pirmajam Lietuvos kariuomenės vadui ir pastatyti jam paminklą, kad nereikėtų atiduoti pagarbos tik prie biusto, esančio Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Valstybinių švenčių metu galėtume tinkamai pagerbti ir šį narsų Lietuvos vyrą“.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija