XXI amžius

Keletas pastabų apie Lietuvos fotografiją

Dažnai tenka pasivartyti fotoalbumus, išleistus Fotomeninkų sąjungos jėgomis ir įvairių fondų lėšomis. Dažniausiai vieno fondo - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Fotoalbumai būna iš tikrųjų gražūs: kruopščiai atrinkta medžiaga, gražiai sumaketuoti, geros kokybės popierius ir aukštos kokybės spausdinimo darbai. Tik susimąsčius visada kyla klausimas, ar juose yra visa tiesa ar tik pusė. Paskaičius šių leidinių vertintojų recenzijas, jau ryškėja viena tik puse lūpų prasikišanti tendencija: yra viena tiesa kaip sovietmečiu buvo viena partija. O ta tiesa tokia: šiek tiek istorijos, šiek tiek praeities ir dabartis - žymiausi Lietuvos fotomeninkai, iš kurių yra tik kokie trys, na, keturi. O kur visi kiti: kur jų albumai, kodėl apie kai kuriuos yra uždrausta net prasitarti, visaip slopinama informacija apie jų kūrybą, užkertamas kelias parodoms ir net albumams, kodėl konkurencijos vardan kai kurie visai nutylimi?! Iš tų trijų ar keturių (keleto) žymiausiųjų metai iš metų, diena iš dienos vis tie patys: A. Sutkus, S. Žvirgždas, A. Kunčius... Na, dar, A. Aleksandravičius, šiek tiek A. Macijauskas ir A.Rakauskas. Dar keletas mirusių, kurie jau nuėjo į istoriją ir šiuo metu nebėra konkurentai. Dar vienas kitas savomis lėšomis išsileidęs albumą. O koks įvertinimas kitiems, kurie tam neturi lėšų arba priėjimo prie valstybės fondų?! Kyla klausimas, ar tik tiek įsirašys į fotografijos istoriją: trys ar keturi “patys tikrieji” ir keletas rimtai ne šios sąjungos įvertintų. Ar tas viskas daroma tik grupės draugų principu, vienas kitam ranką paglostant ir pasitariant, kaip save išsiaukštinti už nuosavo fondo – tiksliau, valstybės - lėšas išleistame albume, pasiskirti sau valstybės stipendijas ir t. t. O kitiems - prašykit neprašę, vis tiek negausit, nes mes pasirūpinsim, kad nebūtumėt garsūs ir sugebėtumėte tik šiaip taip pragyventi su amatininko etikete ir jokiu būdu nepatekti į jokius užsienyje leidžiamus albumus ar žinynus! Nebent tik tas užsienis netyčia pats pastebės ir įvertins kuklų žmogų. Mūsų valdžia, deja, to nepastebi ir tuo nesidomi, bent jau nelabai į tokius dalykus gilinasi. O visgi gal reikėtų?!
Visų tuo turėtų pasidomėti finansus ir fondų lėšas turinčios teisę tikrinti institucijos. Kitaip ir fotografijos istorija ateinančioms kartoms grupės draugų principu gali likti pateikta pusė lūpų, o to visai nesinorėtų.

Aldona JAŠKŪNAITĖ
Vilnius