Mokymo procesas be tautinio ugdymo

Lyginant prieškarinės Lietuvos švietimo dokumentais, dabar svarstomasis turi vieną esminį trūkumą: jame nebėra lietuvio, kaip savo krašto patrioto, ugdymo pabrėžimo. Su žiburiu reikia ieškoti tokių sąvokų kaip Tėvynės meilė, patriotizmas ir pan., kurios anuomet būdavo pabrėžiamos. Visa tai dabar tik paminima, bet neišryškinama. Mokymo procesas nebekreipiamas tautinio ugdymo linkme.
Ar dabar tai jau nebeaktualu? Labai aktualu! Gerai pamenu, nes pats išgyvenau, kaip 1940 metais bolševikai, okupavę Lietuvą, pirmiausia sugriovė tautinį moksleivių auklėjimą. Nuo to pradėjo bolševikinę švietimo pertvarką. Rodos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, reikėjo pradėti nuo to, ką bolševikai buvo sugriovę: atkurti tautinį auklėjimą. Bet tai nebuvo padaryta. Beveik neatsižvelgta į prieškario Lietuvos patirtį.
Iš pradžių, dar 1988 metais, buvo iškelta tautinės mokyklos koncepcija. Paskui nuo jos nutolta. Dabar svarstomose „Švietimo gairėse“ ji nebeatgaivinama. „Gairių“ tikslas – nužymėti švietimo politikos prioritetus, tikslus ir uždavinius. Tarp prioritetų tautinio ugdymo nematyti. Dėl to nenuostabu, kad švietimo darbuotojus ir ypač mokinius galima išgirsti sakant: „Kam mums reikalinga ta nepriklausomybė?“
Tautinis auklėjimas pakeičiamas pilietiniu auklėjimu. Bet tai ne tas pats. Tauta – įgimtas fenomenas, o pilietybė – dirbtinis dalykas, susijęs su valstybe, kuri irgi yra dirbtinis fenomenas. Lietuvos pilietis gali būti ir nelietuvis, net antilietuviško nusiteikimo žmogus, sakysim, koks nors Burokevičius ar liūdno atminimo Valerka Ivanovas. Pastarasis, atlikęs bausmę, dirbo mokykloje, net dėstė istoriją – didesnio kuriozo ir būti negali! Kadangi pagrindiniuose švietimo dokumentuose tautinis auklėjimas nedeklaruojamas, tai jis paliekamas savieigai, taigi elgiamasi kaip sovietmečiu. Netgi apibūdinant sovietmečio švietimą, dabar stengiamasi nutylėti tautinio auklėjimo sugriovimo faktą. Antai reprezentaciniame leidinyje „Švietimas ir mokslas Lietuvoje“ (2002), skyriuje apie švietimą okupacijos metais, nė žodžiu nepaminimas tautinio auklėjimo sugriovimas.
Vietoje tautiškumo dabar iškeliamas kosmopolitizmas. Žvalgomasi į Ameriką. Bet užmirštama, kad JAV – tai emigrantų šalis, tautų mišinys. Šiuo atžvilgiu mums jos pavyzdys visai netinka.
Švietimo sistemoje kalbos apie lietuvybę apšaukiamos politikavimu, o mokyklose politikuoti uždrausta, mokykla depolitizuota. Tokio auklėjimo rezultatas: 55 proc. jaunosios kartos neigiamai vertina lietuvybę! Tai Broniaus Kuzmicko ir Lilijanos Astros tyrimo duomenys, paskelbti knygoje „Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė“.
Kosmopolitiška švietimo koncepcija traukia atgal ministro Algirdo Monkevičiaus gerai vykdomą švietimo reformą. Tai viena iš svarbių jos „buksavimo“ priežasčių.
Dabartiniuose švietimo politikos dokumentuose daugiau kalbama apie tautinių mažumų tapatybės išlaikymą, negu apie lietuvių lietuvybės ugdymą. Rezultatai akivaizdūs. Prieš porą metų pavažinėjau po mokyklas, norėjau pažiūrėti, kaip minima Vasario 16-oji. Įspūdis pribloškiantis. Jūs nepatikėsite: tikrai nuoširdžiai minėjo tik labiausiai nutautusių Vilniaus ir Šalčininkų rajonų mokyklos! Ten atėjo mokiniai su tėvais (kurių dauguma lietuviškai nesupranta), dainavo tautines lietuvių dainas, šoko lietuviškus šokius. Lietuviški vaikų darželiai minėjo kartu su lenkiškais: lietuviukai ir lenkiukai, susikibę rankomis, traukė „Ąžuolai žaliuos…“. Nieko panašaus nemačiau kitur – viskas dirbtina, valdiška.
Neretai girdime pasiaiškinant: einame į Europą, o ten tautiškumo nereikės! Esą tai senamadiškas reliktas. Anaiptol! Europos Sąjungos nuostatuose tautiškumas kaip tik pabrėžiamas, net Mastricho sutartyje. Mes Europai esame įdomūs būtent savo tautiškumu, labai sena tautine kultūra. Mūsų kosmopolitizmu jie visai nesidomi.
Dar vienas dalykas. Dabar svarstomos „Gairės“ buvo sunkiai gaunamos, lyg įslaptintos. Ir aš gavau, kaip sakoma, „per blatą“.
Suvažiavimo dalyviams įteikė tik „Gairių“ santrumpas (prieš pat posėdį, perskaityti nebespėjo), anksčiau, matyt, svarstytojai jų nė nematė. Taigi svarstoma sovietiškai, neskaičius svarstomo dokumento!

Prof. Zigmas ZINKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"