Atnaujintas 2003 m. kovo 14 d.
Nr.21
(1125)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kaip atpažinti ženklus

Brolis Arūnas Peškaitis, OFM

Gyvo tikėjimo žmogus niekada nesusivilios specialiomis galiomis ir magija, įsitikinęs brolis pranciškonas Arūnas PEŠKAITIS, OFM, – vienas geriausių naujųjų religinių judėjimų žinovų Lietuvoje. Interviu “XXI amžiui” jis aiškina gruzinės aiškiaregės Lenos Lolišvili fenomeną bei jo populiarumo priežastis.

Su prezidento Rolando Pakso inauguracija į viešumą iškilęs pranašautojos Lenos Lolišvili fenomenas yra daug platesnio reiškinio, gan plačiai įleidusio šaknis Lietuvoje ir visame pasaulyje, dalis. Kaip jūs įvardytumėte šį reiškinį?
Tas “reiškinys”, kaip pavadinote, mano supratimu, pirmiausia yra ieškojimas egzotiškų patirčių, magijos, stebuklų, aiškiaregysčių, labai dažnai pasireiškiantis būtent tada, kai žmonės, žmonių grupės ar visuomenė jaučiasi esantys krizėje. Tuos dalykus per žmonijos istoriją matėme įvairiose šalyse: kada ateina krizių, persilaužimo metas, tada iškyla į paviršių visokie gydantys kristalai, aiškiaregiai, spiritistai, pranašai, hipnotizuotojai ir daugybė įvairiausių žmonių ar fenomenų, kurie pretenduoja duoti atsakymus ne tik į sveikatos, bet ir į gyvenimo, ateities ir būties klausimus. Ta pretenzija dažnai išeina už bet kokios teologinės ar religinės sistemos rėmų, ir ta pretenzija remiasi įvairiausiomis galiomis, kosminėmis energijomis arba tiesioginiu ryšiu su Dievu ar kosminiu protu, kurie niekaip nėra patikrinami, niekaip nepagrindžiami.
Kita šio reiškinio pusė ta, kad Vakarų šalyse, Vakarų kultūroje maždaug nuo XX a. 6-7-ojo dešimtmečių neįprastai stipriai sugrįžo susidomėjimas magija, burtininkavimu, įvairiomis pagoniškomis šamanavimo technikomis. Tas susidomėjimas sustiprėjo dėl kelių priežasčių. Vakarų visuomenė vis labiau linko į vartojimą. O vartotojiškai visuomenei religinė sistema tampa tarsi “neefektyvi” – reikia to, kas pakankamai greitai duoda rezultatą. Ir tas rezultatas dažniausiai suprantamas kaip tam tikrų magiškų veiksmų pasekmė: “Aš noriu pagyti ar pamatyti ateitį, sumoku tam tikrus pinigus ir gaunu norimą paslaugą”.
Toks vartotojiškas mentalitetas skatina kurti “individualų” Dievą, kuris atitiktų konkretaus žmogaus poreikius. Tada nebe Dievas kelia žmogui reikalavimus, tam tikras vertybes ir prioritetus, bet žmogus duoda užsakymą, koks turi būti Dievas, ir kiekvienam užsakymui atsiranda vykdytojas. Jeigu panagrinėsime į vadinamąjį “New Age”, visą burtininkų, raganų ar šamanų spektrą, surasime pačius įvairiausius žmogaus ir Dievo santykius. Dievas pritaikomas prie poreikių – kaip “Colgate” dantų pasta.
Kaip šiame kontekste vertintinas L.Lolišvili fenomenas?
Galiu komentuoti tik tai, ką perteikia žiniasklaida, kiek pati L.Lolišvili šnekėjo TV ekrane, kiek rodėsi įvairiuose renginiuose Prezidentūroje ir šalia jos.
Asmeniškai jos nepažįstu, negaliu nei neigti, nei teigti, ką ji mano apie savo tikėjimą. Galbūt ji tikrai laiko save krikščione – tai jos savimonės reikalas. Bet kaip fenomenas L.Lolišvili turi tas savybes, kurias minėjau. Viena vertus, ryškus noras vartoti kažkokias palengvintas formules, kurios padėtų prieiti prie Dievo. Esu dažnai patyręs, kaip žiniasklaida netiksliai perteikia pasakytą mintį, bet, kiek galima spręsti iš L.Lolišvili duotų interviu, ji vengia minėti Kristaus vardą, apie Dievą kalba abstrakčiai. Apie savo priklausomybę apibrėžtai bendruomenei iš viso nekalba,- sako, kad jai bet kuri Bažnyčia tinka. O jos kalbėjimą, kokį perteikia žiniasklaida, galima įvertinti kaip labai egocentrišką. Apeliuojama į vienareikšmiškai suprastą ryšį su Dievu, kada Dievas pasako, Dievas kažką padiktuoja, o ji tik tai pakartoja.
Biblijos pranašai visada priklausė kokiai nors bendruomenei, buvo susiję ja. Tie pranašai kalbėdavo apie tendencijas, kurios laukia išrinktosios tautos arba Bažnyčios. Šiuo atveju kalbama apie labai konkrečius žmones, įvardijamos jų pavardės, rinkimų rezultatai. Labai iškalbingas L.Lolišvili pasakojimas, kaip ji išgirdusi Dievo balsą, kuris perspėjo prieš Rugsėjo 11-ąją neskristi į Niujorką. Balsas pasakęs: “Dukrele, nevažiuok tenai. Amerikos laukia nelaimė”, todėl ji ir nevažiavusi, nors jau turėjo lėktuvo bilietą.
Keista, kad Dievas neįspėjo nė vieno iš trijų tūkstančių žmonių, žuvusių po Pasaulinio prekybos centro griuvėsiais, ir neliepė L.Lolišvili įspėti, kad ir juos ištiks nelaimė. Tie žmonės žuvo, o L.Lolišvili neskrido į Niujorką… Šis pasakojimas akivaizdžiausiai parodo, kaip ji visą savo dėmesį sutelkia į save. Kaip ir pasakymai: “Bus laiminga ta šalis, kurioje gyvena Lenuška”; “Lietuva gali sulaukti to paties, ko sulaukė Gruzija, kai manęs nesuprato ir atstūmė, - skaudžių nelaimių”; “Dabar aš verkiu, bet kai manęs neteksite, galite pradėti verkti jūs”. Bent jau taip perduoda žiniasklaida.
Kitas dalykas, kad šio fenomeno eskalavimas didina visuomenės prietaringumą, siekimą priklausyti, atsiduoti kažkam, nusimesti atsakomybę. Lietuvos dabartį galime suvokti kaip tam tikrą krizės laikotarpį, krypties, kur Lietuva eis, pasirinkimą. Pakankamai ryškus didelis visuomenės diferencijavimasis, skirtumai tarp skurdo ir turto,- visa tai žmonės nelengvai pakelia, ir tai gali juos pastūmėti bėgti nuo atsakomybės. Šiuo atveju L.Lolišvili fenomeno eskalavimas, viešas kalbėjimas, kad ji išpranašavo ateitį, pasakė, kas bus Prezidentas, jau žino, kas bus kitas Prezidentas, jos pristatymas kaip artimiausio Prezidento aplinkos žmogaus labai sustiprina bėgimo nuo atsakomybės nuotaikas. Nežinau, ką ji pati galvoja, bet jos dalyvavimas Prezidento inauguracijos renginiuose labai iškalbingas.
Suprantu, kad buvo vadinamieji įvaizdžio kūrėjai, kurie labai noriai eksploatavo jos pranašystes rinkimų metu, nes, be jokios abejonės, jeigu gerbiamas Prezidentas nebūtų išrinktas, L.Lolišvili būtų labai greitai užmiršta. Bet Rolandas Paksas išrinktas, taigi “išsipildžiusios pranašystės” sustiprina tikėjimą, kad jis remiasi ir kažkokiomis nežemiškomis galiomis, kuriomis galima pasitikėti ir kurios peržengia socialinius procesus ir tai, kas vyksta visuomenėje.
L.Lolišvili pabrėžia, kad jos galios skirtos tik Dievo išrinktiesiems, kad ją supranta tik ypatingi žmonės. Tas išrinktųjų akcentavimas kažką primena, religijotyrininkams tai žinomas fenomenas, ar ne?
Tai tam tikras elito, kuris buriasi aplink pranašą, formavimas. Beje, L.Lolišvili prisipažinimai, kad ji priimanti tik gerus žmones, o blogiems atsakanti, labai priešingi Evangelijos dvasiai, nes Kristus prisiliesdavo prie visų: prie nusidėjėlės, prie to, kuris sako “tikiu, padėk mano netikėjimui”, prie pagonio, kuris nepriklauso jo tautai. Kristaus gydanti ranka neskirstė žmonių. Žinoma, galima priminti Evangelijos puslapius, kur Jėzus sako nepadaręs daug stebuklų dėl netikėjimo. Bet būtent jis neatsisakydavo padėti. Tie, kurie jo nepriimdavo, negaudavo pagalbos. Bet į žmogaus šauksmą, sielvartą, ilgesį Jėzus visada atsiliepdavo.
Viename interviu perteikiami maždaug tokie L.Lolišvili žodžiai: man Dievas pasakė šiais metais nieko negydyti, ir aš negydau. Arba: vos artyn prieina blogas žmogus, man tampa negera, pasidaro silpna, rankos akimirksniu atšąla ir turiu atsakyti. Kristus sutikdavo blogus žmones, ir jie pasikeisdavo, jie išeidavo perkeisti. Žinome šimtus tokių istorijų ne tik Evangelijoje, bet ir Bažnyčios istorijoje. Jeigu tai, ką perduoda žiniasklaida, yra tiesa, L.Lolišvili principai nėra krikščioniški.
Žurnalistų primygtinai prašomas, L.Lolišvili fenomeną komentavo ir Lietuvoje viešėjęs Šventojo Sosto diplomatijos vadovas arkivyskupas Žanas Luji Toranas. Jis sakė maždaug taip: krikščionys nelaukia kito Apreiškimo; turime tokią Evangeliją, kokią suformavo Bažnyčia, ir joje ieškome atsakymų į savo klausimus; o per Kristų Dievas pasakė viską.
L.Lolišvili dažnai kartoja: “Taip man Dievas pasakė”, “Girdžiu Dievo balsą”, “Dievo balsas man liepia” … Ar tikrai neįmanoma, kad Dievas jai galėtų kalbėti tiesiogiai ir asmeniškai? Ar jos pareiškimai - akivaizdi spekuliacija, pretenzija? Kaip tai atpažinti?
Reikėtų skirti du dalykus. Viena, be abejo, Apreiškimas jau yra duotas, ir mes neturime laukti naujo. Kitas dalykas, kad kiekvienas žmogus ir kiekviena žmonių karta tą Apreiškimą naujai įsisavina. Kitaip sakant, tam tikra prasme Apreiškimas nėra užbaigtas, jis atviras kiekvienai žmonių kartai, ir Bažnyčia, vedama Šventosios Dvasios, įžvelgia vis gilesnes Apreiškimo gelmes. Tą, pavyzdžiui, rodo visuotiniai Bažnyčios susirinkimai.
Bet, noriu pabrėžti, Apreiškimas turi bendruomeninį pobūdį. Biblija nebuvo kažkam padiktuota į ausį. Biblijos knygas užrašė žmonės, kurie turėjo bendruomenės patirtį. Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentai yra bendruomenės patirtis, užrašyta įkvėptųjų autorių, ir paskui tos bendruomenės atpažinta kaip Šventasis Raštas, t.y. kaip Dievo žodis. Dangaus karalystė, Dievo žodis, pats Dievas atpažįstamas įvykiuose, patirtyje, santykyje su kitais žmonėmis. Be bendruomenės nėra Dievo pažinimo.
Antras klausimas, ar gali Dievas kalbėti žmogui šiandien. Atsakymas vienareikšmis – gali. Svarbi bendruomeninė patirtis, bet svarbi ir asmeniška žmogaus ir Dievo patirtis. Be bendruomenės patirties, mes kiekvienas turime turėti asmeninį santykį su Kristumi. Tačiau iš tos Dievo kalbos negalime daryti naujo Apreiškimo, kuris jau yra perduotas ir saugomas tradicijos, duotas Bažnyčiai, jos skaitomas ir atpažįstamas. Mes asmeninę patirtį deriname su visos bendruomenės patirtimi. Bendruomenė koreguoja mūsų patirtį, kuri kartais gali išklysti. Mūsų įsivaizdavimu išgirstas Dievo balsas gali būti visai ne Dievo balsas. Ir tas Dievo balsas - tai žinome iš šventųjų patirties - labai retai bus aiškus, girdimas balsas, sakantis tekstus, duodantis instrukcijas. Tai veikiau išimtis. Dievas kalba per žmones, per bendruomenę, per gyvenimo įvykius. Taip jis visada kalbėjo su kiekvienu žmogumi – per patirtį, per maldą, per tylą, per įsiklausymą. Išgirsti Dievą yra vienas svarbiausių dalykų – Dievas kalba žmogui! Bet tas kalbėjimas – tai to paties Apreiškimo įsigyvenimas vis naujoje kartoje.
Todėl gali kilti abejonių, kai L.Lolišvili tiek daug ir taip dažnai kalba apie tiesioginį Dievo kalbėjimą, Dievą, kuris kartu duoda instrukcijas, kažkokius nurodymus, kuriuos reikia vykdyti, kuriems reikia paklusti. Be to, tas tiesioginis kalbėjimas priešpriešinamas bendruomenės patirčiai. L.Lolišvili save supranta kaip unikalų kanalą, unikalų įrankį Dievo valiai realizuoti Lietuvoje. Ypač kai ji kalba, kad neišvažiuos iš Lietuvos, kad bus šalia jo (Prezidento) ir saugos jį nuo piktų kėslų kaip mama. Toks savęs sureikšminimas gana pavojingas ir primena okultinius dalykus. Tai panašu į Vangos ar Džunos fenomenus.
Primena ir Grigorijų Rasputiną…
Labai mažai apie jį žinau, bet kažkas panašaus yra. Iš viso labai keista, bet totalitarinėse valstybėse labai dažnai šalia vadovo atsidurdavo koks nors pranašas ar aiškiaregis, kuris turėdavo vadovui tarsi patvirtinti jo kilmės dieviškumą ar išskirtinę Dievo paramą jam.
L.Lolišvili kalboje ryškūs evangelijos įvaizdžiai, žinoma, savotiškai perteikiami. Ji negers vyno, kol žemėje nepasirodys Kristus. Jai gaila senų žmonių, jiems dalija pinigus. Prieš Dievą jai visi lygūs – ir prezidentai, ir premjerai, ir šlavėjai. Jos maldų knyga – Biblija, ją ji dažnai rekomenduoja savo pacientams. Žmonės atsiverčia jos įtakoje, įžvelgia joje tikrą Dievo žmogų. Kai kam ji atrodo netgi labai simpatiška krikščionė.
Reikėtų labai atidžiai tokius posakius vertinti ir žiūrėti, kiek jie yra kristocentriški. Galima kalbėti ir apie Bibliją, ir apie Dievą, bet užmiršimas paties Kristaus ar nesuteikimas jam to, ką jis reiškia, ir netgi aiškus nesusivokimas tikėjimo dalykuose turėtų kelti susirūpinimą. Kiekviename žmoguje gali būti labai daug mišraus, neišgryninto tikėjimo. Iš tikrųjų didžiausias pavojus, kai tikintys žmonės, pajutę kažkokias galias, pradeda save laikyti išskirtiniais. Juk šėtono darbas yra mus parodyti pasaulio centru. Mes iš tiesų Dievui esame išskirtiniai, kiekvieno mūsų sielos išganymas Dievui svarbesnis už visą pasaulį. Esame mylimi, kad perduotume meilę. Meilę, o ne kažkokius egzotiškus patyrimus.
L.Lolišvili save pateikia kaip įrankį, kuriuo mums nurodomas kelias. Tai labai pavojinga elgsena, sukurianti arogantišką nuostatą kitų atžvilgiu. Tikintis žmogus pirmiausia turėtų išsiaiškinti, iš kur kyla tos galios, kurias jaučia savyje, ar balsai, kuriuos girdi. Žmogus turėtų kreiptis į bendruomenę, į savo ganytoją, į dvasios tėvus, į vadovus. Jis pirmiausia turi suaugti su Kristumi ir jo Bažnyčia. Ir tada galbūt tuos, kurie yra Bažnyčioje, Dievas gali naudoti, bet visiškai kitu būdu. O kai atsiranda toks individualistinis santykis, ir galios bei tariamos dovanos yra sumišusios su neaiškiu tikėjimo turiniu, kurio net nesistengiama išgryninti, priešingai, tą balsą stengiamasi nuolat transliuoti kitiems, tą balsą neabejotinai laikant Dievo balsu, atsiranda labai dideli pavojai. Toks žmogus gali sukurti didžiules kitų žmonių priklausomybes nuo savęs. Žmonės, kurie neturi pakankamai kritiško mąstymo arba pakankamai aiškaus, skaidraus tikėjimo, labai lengvai pasiduoda tokiai sugestijai: “Štai tas žmogus, kuriam balsas pasakė ir tai išsipildė, jis daug gali ir mane apsaugos bei sustiprins, atves pas Dievą”.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis apie L.Lolišvili fenomeną pasakė tiesiai: “Man aiškus ženklas – čia yra šėtono darbas”. Vis dėlto su tuo šėtonu nėra taip paprasta. Dievas mums yra realus, mes jį lyg ir pažįstame. Tuo tarpu nuoroda į šėtoną dažnai sukelia pašaipą – kokie čia gali būti velniai XXI amžiuje! Kitiems priešingai – visur vaidenasi piktasis. Iš tikrųjų šėtono sąvoka kažkokia išplaukusi. Ar yra kokie jo atpažinimo ženklai?
Prie Dievo mes tarsi priprantame nuo mažens, mes kalbame apie Dievą, nors kartais labai neskaidriai, nesuprantamai. Kaip Dievą galime pažinti, kodėl jis mums toks savas? Dėl Kristaus! Dėl Įsikūnijimo. Dėl Kristaus likimo - dėl to, kad jis prisiėmė mūsų mirtį, mūsų nuodėmę, mūsų gyvenimą. Dievą pažįstame per Kristų, ne kitaip. O Jėzaus gyvenimo kelyje, jo ėjime į Golgotą, jo patirtyje buvo ir demonai, kurie, beje, pirmieji Evangelijoje išpažino jį esant Dievo Sūnumi ir bėgo nuo jo. Ir buvo jo nugalėti. Ir Jėzus visą laiką pabrėžė, kad turi valdžią piktajai dvasiai. Taigi šėtonas yra Dievo valdžioje, kaip ir visi kiti kūriniai. Tačiau jis priešinasi Dievui, priešinasi Gerajai Naujienai, priešinasi Dangaus Karalystei. Šėtonas yra realybė – be abejonės! Galbūt dažnai mažai apie jį kalbama bijantis, kad ta realybė netaptų visaapimanti, siekiant, kad žmogus nukreiptų žvilgsnį į Viešpatį, į Švenčiausiąją Trejybę. Bet dėl to ta realybė nepraranda savo jėgos, ir mūsų nuodėmingumas, mūsų pažeistumas, be jokios abejonės, yra vartai, landa veikti šėtonui. Ir šėtonas, teologiniu supratimu, pirmiausia didina išdidumą ir egocentrizmą. Jis yra tas, kuris nori sumaišyti kortas ir tarsi neduoti Dievui daryti galutinių sprendimų – įteigti, kad galutinis sprendimas yra žmogaus rankose, kad jo gyvenimas priklauso tik nuo jo. Galbūt todėl labai dažnai ir ekstrasensai, ir visokiausi pranašai bei parapsichologai taip vengia įvardyti Jėzų Kristų, kuris, kartoju, savo gyvenime nurodinėjo demonams. Todėl visi raganų kultai, parapsichologai, ekstrasensai daugiausia laiko praleidžia kalbėdami apie žmogaus galių išlaisvinimą. Tame galios, arogancijos, savo nepriklausomumo, savo pajėgų pabrėžime galime įžvelgti šėtonišką mintį.
Gerai pažįstama situacija: žmogų užpuola nepagydoma liga, ir jis, nors praktikuojantis katalikas, eina pagalbos pas ekstrasensą, parapsichologą. Guodžiasi, kad pas tą nepaprastų galių gydytoją matęs Marijos paveikslą, vadinasi, jis “baltas” ar koks kitoks. Viskas lyg ir žmogiška, negali smerkti, kol pats to neišgyvenai.
Be abejo, tai žmogiška - žmogus ieško išgijimo ir kai neturi vilties, nori kabintis už šiaudo. Ir vis dėlto sutikčiau su kardinolu, sakančiu, kad tai silpnatikystė. Nekaltinu žmogaus - gali būti, kad jis neturėjo galimybės (kartais ir dėl Bažnyčios, krikščionių bendruomenės atsainaus požiūrio) ugdyti savo tikėjimą. Kartais žmogus nesusirūpina, kuo jis tiki.
Silpnatikystė dažniausiai pasireiškia, kai žmogus yra krizėje, kai jis silpnas. Kita vertus, silpną žmogų palaiko tikėjimas, žmogus kabinasi už tikėjimo, jis laukia iš Dievo to, ko pats negali, ir aktyviai veikia, kad Dievas atsilieptų, nes Dievas nėra pasyvaus stebėjimo Dievas. Tačiau jeigu tikėjimas silpnas, jeigu Dievas abstraktus, jeigu jame nėra Kristaus veido, jeigu tikėjimas, kaip sako psichologai ir sociologai, yra gyvenimo periferija, kai gyvenama tarsi be Dievo, kartą per savaitę nueinama į Bažnyčią, atliekamos pareigos,- tada tikėjimas “nesuveikia”. Tada ieškoma to, kas galėtų pasiūlyti stebuklingą receptą. Ir tuomet labai greitai surandami pranašai, kurie tą stebuklingą receptą su malonumu išrašo. Nesvarbu, kad po tokio “gydymo” gali būti tik laikinas pagerėjimas, kad iš viso gali nebūti jokio, bet žmogus džiaugiasi suradęs, kas už jį padarys darbą. Ta silpnatikystė iš tikrųjų kartais žmones, kurie sakosi esą katalikai (ir yra katalikai), atveda pas įvairius parapsichologus, ekstrasensus, kuriems užtenka pasikabinti šventą paveikslėlį ir pasakyti, kad magas yra žalias, raudonas ar baltas, ir tam katalikui to užtenka. Bet jeigu žmogus praktikuotų tikėjimą, jeigu jis gyventų krikščionišką gyvenimą, jeigu jis būtų susijungęs su Kristaus Kūnu – bendruomene, jeigu jis turėtų pasitikėjimą Kristumi, jeigu jo tikėjimas būtų gyvas - ne pareigos, o gyvas tikėjimas, persmelkiantis visą jo gyvenimą,- tokiam žmogui būtų labai lengva atpažinti ženklus, jis nesusiviliotų paveikslėliais ir jokiomis magijomis.
Be to, tie visi paveikslėliai ir magijos siekia įtikinti žmogų, jog yra galios, kurios jam šiuo atveju gali padėti, ir kad tos galios paklūsta tam magui. Bet jeigu mano santykis su Kristumi išgrynintas bendruomenėje, jeigu priimu Apreiškimą, priimu sakramentus, jeigu tikėjimas yra mano gyvenimo esminė dalis, aš neieškosiu specialių galių turinčio žmogaus. Kaip sako šv.Paulius, mano silpnume veikia Viešpats. Kam tada reikia specialių galių ir magijos?

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija