Knygnešystės gadynę prisimenant

Kareiviai aname kare buvo visa lietuvių tauta, o karžygiai – tie, kurie dėl to karo nukentėjo.

Prof. Vaclovas BIRŽIŠKA

Kas gi toji knygnešystės gadynė, kurią mūsų tauta su ypatinga pagarba prisimena? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išsiaiškinti priežastis, sąlygojusias knygnešystės fenomeno – kultūrinio, pilietinio ir politinio – atsiradimą bei knygnešystės gadynės reikšmę tautos istorijoje.
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 metais lietuvių etninės žemės atiteko carinei Rusijai. Rusijos nacionalinė politika visada buvo agresyvi, tokia ji išliko ir mūsų dienomis – kraujuojančios Čečėnijos pavyzdys tą patvirtina. Patekus carinės imperijos priklausomybėn, Lietuva buvo pavadinta imperijos Šiaurės vakarų sritimi, kurią valdyti buvo pavesta Vilniaus generalgubernatoriui. 1864 m. gegužės 19 d. pati reakcingiausia carinės administracijos institucija – Vakarų komitetas, dirbęs Peterburge, savo nutarimu oficialiai Lietuvą pripažino nuo seno esant rusų žeme. Šis sprendimas motyvuotas tuo, kad LDK raštvedyba buvo vedama gudų kalba. Strateginis carinės administracijos politikos tikslas buvo kolonizuoti Lietuvą, surusinti ir supravoslavinti mūsų tautą, ir tokiu būdu lietuvių gyvenamas žemes paversti „iskonno russkimi“. Tam tikslui pasiekti rimta kliūtimi buvo Vilniaus universitetas, kuriame nuo Vyriausiosios Vilniaus mokyklos laikų buvo gyva antirusiška dvasia (universiteto statusą šiai mokyklai 1803 m. balandžio 16 d. suteikė caras Aleksandras I). Nors universitete buvo dėstoma lotynų, prancūzų, lenkų, vėliau ir rusų kalbomis, tarp profesorių ir studentų buvo gyva LDK laikų dvasia, idealizavusi didingą Lietuvos praeitį. Universiteto auklėtiniai, tapę žymiais rašytojais, poetais, visuomenės veikėjais, savo kūryboje skleidė meilę Lietuvai, jos didingai praeičiai, garbingai lietuvių tautos istorijai. Iš mūsų tautiečių paminėtini S.Daukantas, M.Valančius, S.Stanevičius, K.Nezabitauskis, J.Pliateris ir kt. Vilniaus universitetą yra baigę ir didieji lenkų poetai bei rašytojai A.Mickevičius, J.Slovackis, J.Kraševskis ir kt. Jie lietuvių kalbos nemokėjo, rašė lenkiškai, laikė save „gente Lituani, natione Poloni“. Visi jie daug rašė apie mūsų tautos praeitį, jų kūryboje Lietuvos vardas minimas su ypatinga pagarba.
Proga likviduoti lietuvišką dvasią skleidžiantį lenkiškąjį židinį buvo 1831 metų sukilimas. „Maištingasis“ universitetas buvo uždarytas 1832 m. gegužės 1 d.
1831 metais perimdamas Gardino gubernatūrą, M.Muravjovas, būsimasis korikas, į sukviestus valdininkus, pavergtų tautų atstovus, kreipėsi jo „inteligencijai“ būdingu stiliumi: „Ponai, advokatai, kunigai ir kiti niekšai…“ Todėl nenuostabu, kad šis panslavizmo apologetas nepajėgė suprasti, kodėl maža lietuvių tautelė, anot Rusijos „istorijos mokslo korifėjų“, morališkai išsigimusi, nenori būti didžiosios ir šlovingosios rusų tautos dalimi. Kad atvestų „netikėlius“ į protą, jis suformulavo carui pasiūlymus, ką nedelsiant reikia daryti: 1) suteikti neribotus įgaliojimus generalgubernatoriams; 2) krašto administracijoje leisti dirbti tik rusams, mokant jiems didesnius atlyginimus nei Rusijoje; 3) suspenduoti Lietuvos Statuto veikimą; 4) uždaryti Vilniaus universitetą, o jo turtą išvežti į Rusiją; 5) ekonomiškai ir juridiškai suvaržyti Katalikų Bažnyčią; 6) tautiškai susipratusius bajorus ir inteligentus ištremti į Rusijos gilumą; 7) kraštą intensyviai kolonizuoti. Šis planas pradėtas vykdyti ir užbaigtas po nuslopinto 1863 metų sukilimo. Vienas fanatiškiausių šio plano vykdytojų buvo Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios metropolitas Josifas Semaška. Jam didžiausia rakštis Šiaurės vakarų krašte buvo katalikybė. Todėl jis be perstojo kvietė į kryžiaus žygį prieš Katalikų Bažnyčią.
Nuslopinus 1831 metų sukilimą, prasidėjo žiaurios represijos, sukilėlių tremtys, bajorų dvarų konfiskavimas, krašto kolonizavimas. Bažnyčios ir vienuolynai pradėti uždarinėti arba perduodami stačiatikiams, statomos cerkvės, 1840 metais panaikintas Lietuvos Statutas ir įvesti rusiškieji įstatymai, prasideda uolus krašto rusinimas. Nuo 1852 metų lietuviai bajorai verčiami tarnauti rusų kariuomenėje, intensyvėja rekrūtų gaudymas.
Tuo nykiu metu tautiškos veiklos baruose pradėjo aktyviai reikštis S.Daukantas, M.Valančius, M.Akelaitis, L.Ivinskis, A.Baranauskas, A.Vienažindis, A.Tatarė, K.Praniauskaitė, K.Nezabitauskis ir kiti inteligentai. Tautiškos veiklos mecenatai buvo kunigaikštis I.Oginskis, grafas E.Tiškevičius, dvarininkai P.Karpis, P.Smuglevičius, Šemeta ir kt. Lietuvybės dvasia buvo gyva, tačiau tik siaurame entuziastų ratelyje. Tarpusavio santykius jie palaikydavo atsitiktiniais susitikimais, idėjomis, pasidalydavo laiškais. Inteligentus organizuoti produktyvesnei veiklai galėjo laikraštis, bet jo nebuvo. Apie laikraščio leidimą galvojo vysk. M.Valančius ir M.Akelaitis, tačiau leidimo jam leisti negavo.
Nepasitenkinimas carinės santvarkos despotizmu augo tarp Rusijos inteligentų bei rusų išeivių Vakaruose. Juos smarkiai veikė 1848-aisiais prasidėjęs revoliucinis judėjimas Vakarų Europoje. Po pralaimėto Krymo karo carinė administracija bijojo neramumų Rusijoje. Norėdamas apraminti liaudį, caras Aleksandras II 1861 metais visoje Rusijos imperijoje panaikino baudžiavą.
Nors lenkai savo krašte turėjo daugiau laisvės nei lietuviai, Anglijos ir Prancūzijos remiami, jie drąsiai jautėsi ir reikalavo sau daugiau teisių. Lenkija sekė įvykius Rusijoje, tikėjosi ten revoliucijos ir pati jai rengėsi. Revoliucinė dvasia persidavė ir į Lietuvą. 1861 m. rugpjūčio 7 d. Vilniuje vyko masinės demonstracijos, kurios buvo kruvinai numalšintos. Vilniaus generalgubernatorius V.Nazimovas Kauno gubernijoje ir Vilniuje įvedė karo padėtį, kuri galiojo iki lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Įvedus karo padėtį, kraštas buvo valdomas remiantis „Laikinosiomis taisyklėmis“, kurios leido generalgubernatoriui be teismo tremti žmones, konfiskuoti jų turtą, atleisti iš darbo valdininkus, bausti piniginėmis baudomis ir kitaip savivaliauti.
1863 metų sausį Lenkijoje prasidėjo sukilimas, kuris tuoj pat persimetė į Lietuvą. Dėl daugelio priežasčių, tarp jų ir dėl nesulauktos žadėtos Vakarų paramos, sukilimas buvo žiauriai nuslopintas. Paskutinis sukilėlių vadas Kostas Kalinauskas pakartas Lukiškių aikštėje 1864 m. kovo 19 d.
Sukilimui malšinti į Vilnių buvo atsiųstas generalgubernatorius M.Muravjovas. Išvykdamas į Lietuvą, jis carui pasakė: „Būdu ir įsitikinimu esu žiaurus, tad padarysiu kraujo dėmę Jūsų Šviesybės viešpatavime“. Į Vilnių M.Muravjovas atvyko 1863 m. gegužės 26 d. ir tuoj pat pradėjo savo kruvinąją veiklą. Kol statė kartuves Lukiškių aikštėje, jis įsakė sušaudyti tris sukilimo dalyvius. Pagal paties M.Muravjovo raportą, jo valdymo metu buvo: nubausti mirtimi 128 asmenys; išvežti katorgon – 972; ištremti į Sibirą – 1424 ir į Rusijos gilumą – 1529; perkelti gyventi į Rusiją, suteikiant jiems žemės – 4096; pagauti į rekrūtus – 345; užmušta ir sužeista sukilėlių kovose – 1300 žmonių; konfiskuota dvarų ir perduoda kolonistams – 1791.
1863 metais aršus rusofilas Hilferdingas pasiūlė vietoje lotyniško šrifto lietuviškuose raštuose naudoti rusiškus rašmenis – kirilicą. Toji priemonė turėjo palengvinti rusifikaciją. Pasiūlymas M.Muravjovui patiko, ir jis įsakė Vilniaus gubernijos pradžios mokykloms parengti lietuviškus elementorius rusiškomis raidėmis. Šią klastą ne visi ano meto mūsų inteligentai tuoj pat perprato, atsirado netgi tam pritariančiųjų. Bene pirmasis rusifikatorių kėslus suprato vyskupas M.Valančius ir uždraudė į rankas imti „graždanka rašytus raštus“. Prasidėjo kova už lietuviškąjį raštą.
M.Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Kaufmanas šį draudimą išplėtė ir Suvalkų gubernijai, kuri tada priklausė Varšuvos generalgubernatūrai.
Apeidami šiuos potvarkius, mūsų inteligentai pabandė lietuviškus raštus spausdinti Rusijoje. Tada Rusijos vidaus reikalų ministras P.Valujevas 1865 m. rugsėjo 25 d. paskelbė bendrą visai Rusijai aplinkraštį, draudžiantį lotyniškomis raidėmis spausdinti lietuvių bei žemaičių tarmėmis parašytus raštus. Carinė administracija savo iniciatyva 1864-1865 metais pradėjo rusišku raidynu spausdinti lietuviškas religinio ir pasaulietinio turinio knygas. Tačiau tos knygos sulaukė totalinio mūsų tautos boikoto.
Po abiejų nepavykusių ir žiauriai nuslopintų sukilimų bei skausmingų represijų, mūsų tautos išlikimui buvo iškilusi didžiulė grėsmė. Štai ką rašė danas Benediktsenas, anuo metu lankęsis Lietuvoje: „Šitie trys milijonai lietuvių, savitos ir paprastos tautos, kuri neturi savo šviesuolių, neturi savo kalbėtojų ir užtarėjų prieš skriaudėjus, kuri neturi pakankamai stipriai šaukiančio balso, kad galėtų būti išgirsta už jos sienų apie tai, kas vyksta jos žemėje, – šita tauta yra bejėgė savo išnaudotojų galioje. Ji neturi nė vieno bičiulio, kuris gintų jos tautines teises“ (V.Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija, 1956, 841 p.). Tokia buvo rūsti realybė. Vargu ar anuo metu buvo bent vienas svajotojas, kuris patikėtų, kad išnykimui pasmerkta tauta per tuos 150 metų net du kartus išsivaduos iš dvigalvio erelio mirtinų gniaužtų ir atgaus laisvę! O sakoma, kad stebuklų nebūna…
Tuo lemtingu tautai metu į kovą pakilo, anot knygnešystės metraštininko Petro Rusecko, „(…) vyskupas didvyris, tikras tiems laikams tautos vadas, lygus didiesiems Lietuvos kunigaikščiams Motiejus Valančius“. Šiandien visa nelegalios lietuviškos spaudos istoriografija vieningai pripažįsta, kad vyskupas M.Valančius buvo knygnešystės pradininkas. Anot knygnešystės istoriko prof. V.Merkio, vyskupo iniciatyva 1867-1870 metais buvo suorganizuota pirmoji knygų spausdinimo ir platinimo organizacija. Jos veiklai vyskupas išleido apie aštuonis tūkstančius rublių (jo metinė alga buvo penki tūkstančiai rublių). M.Valančius pats parašė ir Tilžėje išspausdino kelias pirmąsias anticarines politines brošiūras. Vyskupo talkininkais, organizuojant spaudos platinimą, buvo jo auklėtiniai jauni kunigai, kuriuos buvo paskyręs dirbti bažnyčiose pasienyje nuo Jurbarko iki pajūrio. Organizacija buvo išduota, ją likviduoti padėjo Prūsijos pareigūnai. Carinė administracija sudarė pirmą knygnešių politinę bylą, kurioje buvo septyniolika kaltinamųjų.
Knygnešių organizacijos kūrėsi visoje Lietuvoje. 1885-1904 metais jų buvo per 20. Iš jų paminėtinos: Garšvių knygnešių draugija (Panevėžio aps., 1885-1895); „Atgajos“ draugija (Šiaulių aps., 1889-1895); „Sietynas“ (Marijampolės aps., 1894-1897); „Žvaigždės“ draugija (Zarasų aps., 1900-1902); „Artojų draugija“ (Marijampolės aps., 1901-1905). Šios ir kitos organizacijos atliko didžiulį tautos žadinimo ir švietimo darbą, brandino ją kovai prieš pavergėjus dėl savo prigimtinės teisės į laisvę.
Lietuviškoji spauda buvo leidžiama Prūsijoje: Karaliaučiuje, Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose. Per 40 spaudos draudimo metų buvo išspausdinta apie 5,5 mln. egzempliorių lietuviškų raštų, kurių didžiulė dalis (konfiskuotų ir kitaip pražudytų galėjo būti iki 10 proc.) pasklido po Lietuvą. Toji spauda pakėlė tautą kovai už gimtąjį žodį ir raštą, paniekintas pilietines ir politines teises, skatino priešintis ne tik rusifikacijai, bet ir polonizacijai, kvietė mokytis šviestis, skaityti ir platinti uždraustą spaudą, rengtis tautiniam atgimimui. Didžiulis nuopelnas tautos gaivinimo darbe priklauso aušrininkams ir varpininkams. Tautiniam sąmonėjimui buvo reikalinga periodinė spauda. „Aušra“ pradėjo periodinės spaudos erą, paskatino daugelio periodinių leidinių atsiradimą. „Aušros“ paveikti, į tautinio atgimimo veiklą įsitraukė daug iki tol nuošalyje buvusių inteligentų, tarp jų – aistringiausias tautinio atgimimo šauklys Vincas Kudirka. „Varpo“ šauksmas „kelkite, kelkite, kelkite!“ pakėlė tautą audringam tautiniam atgimimui, apvainikuotam istorine 1918 m. vasario 16-osios pergale.
Carinė administracija, supratusi, kad jai nepavyko palaužti mažos, bet ryžtingos tautos pasipriešinimo rusifikacijai ir asimiliacijai, 1904 m. gegužės 7 d. anuliavo lietuviškos spaudos draudimą. Panaikinus tą draudimą, buvo leista kurti lietuviškas mokyklas, organizuoti kultūrines draugijas, leisti lietuviškus laikraščius, buvo sumažinti Katalikų Bažnyčios suvaržymai, leista politinių partijų veikla.
Balanos gadynėje prie motulės ratelio iš knygnešių atgabento elementoriaus meilės tėvynei, pagarbos jos garbingai istorijai ir tėvų bei protėvių papročiams sėmėsi jaunoji laisvės kovotojų karta, kuri, po spaudos draudimo panaikinimo, sumaniai pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis ir atvedė tautą į išsvajotąją laisvę. Būtent už tai tauta amžinai liks dėkinga knygnešystės gadynės pilkiesiems didvyriams, „knygomis apgynusiems nuo caro Tėvynę“.

Kazys BLAŽEVIČIUS,
Knygnešio draugijos Kauno skyriaus pirmininkas

© 2003 "XXI amžius"