XXI amžius

Diplomatija yra efektyvesnė nei bombos, kai sprendžiama žmonijos ateitis

Kardinolas Pio Lagis

Vatikano ir Vašingtono polemika dėl Irako krizės

Pelenų trečiadienį, kovo 5 dieną, kai, pradėdami Gavėnią ir popiežiaus Jono Pauliaus II paraginti, pasaulio katalikai meldėsi ir pasninkavo už taiką, jo pasiuntinys, susitikęs su JAV prezidentu Džordžu Bušu, kvietė siekti Irako nusiginklavimo Jungtinių Tautų Organizacijos pastangomis, pabrėždamas, kad vienašališkai pradėtas karas būtų „nelegalus ir neteisingas“. Buvusio Vatikano nuncijaus Vašingtone aštuoniasdešimtmečio italo kardinolo Pio Lagio, kuris žinomas kaip Bušų šeimos draugas, apsilankymas Baltuosiuose rūmuose buvo dalis pastarojo meto aktyvių Šventojo Tėvo pastangų taikiai išspręsti Irako krizę. Šios pastangos yra populiarios Vakarų Europoje, tačiau Jungtinėse Valstijose dauguma gyventojų, tarp jų ir katalikai, remia savo vyriausybės nusistatymą pradėti karinius veiksmus prieš terorizmą remiantį ir masinio naikinimo ginklus gaminantį Sadamo Huseino režimą.
Kaip teigiama žiniasklaidos pranešimuose, Dž.Bušas, kuris rūpinasi gauti kuo daugiau katalikų balsų 2004 metais įvyksiančiuose prezidento rinkimuose ir likti JAV vadovu antrajai kadencijai, pagarbiai išklausė Popiežiaus pasiuntinio argumentus 45 minutes trukusiame susitikime, tačiau liko neįtikintas, jog kariniai veiksmai šiuo atveju nebūtų moralūs. „Prezidentas pareiškė, kad S.Huseino nuginklavimas padarytų pasaulį geresnį ir saugesnį, - sakė vienas administracijos pareigūnas. - Jis taip pat atkreipė dėmesį į savo atsakomybę garantuoti amerikiečių saugumą“. Dž.Bušas taip pat nepritarė kardinolo P.Lagio pareikštam susirūpinimui, jog karas Irake dar labiau supriešintų Vakarų ir musulmonų pasaulį.
ŠSiame susitikime dalyvavusi prezidento nacionalinio saugumo patarėja Kondoliza Rais kovo 3 dieną buvo pasikvietusi pokalbiui keturis JAV kardinolus - Vašingtono arkivyskupą kardinolą Teodorą Makariką, Niujorko arkivyskupą kardinolą Edvardą Iganą, Filadelfijos arkivyskupą kardinolą Antonį Bevilakvą ir Baltimorės arkivyskupą kardinolą Viljamą Kilerį. Šiame pokalbyje ganytojai priminė ankstesnius JAV vyskupų konferencijos pareiškimus, kad jie „neturi iliuzijų dėl Irako režimo intencijų ir elgesio pavojingumo“. Tačiau, būdami bendrystėje su popiežiumi Jonu Pauliumi II, negalėtų pateisinti „prevencinio karo“, kuris neatitinka Bažnyčios socialinio mokymo nuostatų, jog kariniai veiksmai galimi tik kaip savigynos atsakas į agresoriaus išpuolį ir kaip „paskutinė priemonė“.
Tačiau vasarį duotame interviu Italijos informaciniam savaitraščiui „Panorama“ K. Rais pripažino, kad ji nesupranta Vatikano argumentų dėl „prevencinio karo“ prieštaravimo moralei. „Aš nesuprantu, kaip galėtų būti nemoralu tokiu būdu veikiant prieš brutalų režimą apsaugoti nuo žūties dešimtis tūkstančių, galbūt šimtus tūkstančių, galbūt milijonus žmonių, veikiant prieš režimą, kuris ir taip jau yra atsakingas už šimtų tūkstančių žmonių mirtį“, - sakė K.Rais su jai būdingu emocionalumu. Priminusi 1938 metų įvykius, kai didžiosios valstybės bandė taikiai išspręsti problemas su tuomečiu Hitlerio režimu Vokietijoje, ji pažymėjo, kad „neveikimas kartais paskatina dar labiau nemoralius veiksmus“, ypač jeigu Irako turimas cheminis ar biologinis ginklai atsidurtų teroristų rankose“.
Konservatyviame Jungtinių Valstijų sostinės dienraštyje “The Washington Times“ kovo pradžioje paskelbtame komentare, be kita ko, pastebima, kad aiški Vatikano opozicija galimai ofenzyvai prieš Iraką „neina į porą“ su despotiško S.Huseino režimo pasmerkimo nebuvimu bei jo atkaklaus siekio turėti masinio naikinimo ginklą ir jo naudojimą netgi prieš savo šalies žmones. Straipsnyje primenama, kad Antrojo pasaulinio karo metais popiežius Pijus XII viešai nepasmerkė nacių vykdyto žydų genocido, teisindamasis, jog tai gali kelti grėsmę Vokietijos krikščionims. (Tuometis, Šventasis Tėvas, neslėpdamas savo nepalankumo naciams, kaip ir pačiam karui, teikė pirmenybę užkulisiniams diplomatiniams veiksmams, gelbėjant persekiojamus žydus.)
Pripažįstant laiko ir sąlygų skirtumas, Vašingtono laikraščio straipsnyje vis dėlto peršamos prielaidos, kad ir dabar dėl panašių priežasčių Vatikanas nesistengia atvirai pasmerkti S.Huseino režimo, baimindamasis dėl Irako krikščionių mažumos padėties. Čia primenamas neseniai pasirodęs Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Andželo Sodano pareiškimas, kuriame jis patarė amerikiečiams būti pragmatikams ir realistams. Kardinolas sakė, kad, netgi nekeliant klausimo dėl karo prieš Iraką moralumo, reikia pasvarstyti, kokia iš jo būtų nauda. „Ar verta erzinti milijardą musulmonų?“ - klausė jis, matyt, turėdamas omenyje islamo ekstremistų ir paties S.Huseino skleidžiamą melą, esą amerikiečiai neva rengiasi „kryžiaus žygiui“ prieš visus musulmonus. Pagaliau kardinolas A.Sodanas, pastebėdamas, kad „mes žinome, kaip pradėti karus, bet nenumanome, kaip jie pasibaigs“, kvietė prisiminti Vietnamo pamokas.

Nusikaltimas prieš taiką

Būdingas pastarojo meto Šventojo Sosto ir JAV vyriausybės polemikos Irako krizės akivaizdoje pavyzdys - Vatikano santykiams su valstybėmis sekretoriaus (užsienio reikalų ministro) arkivyskupo Žano Luji Torano griežtas komentaras ir Jungtinių Valstijų ambasadoriaus Vatikane Džimo Nikolsono atsakomosios pastabos. Viename vasario pabaigoje Romoje vykusiame susitikime arkivyskupas Ž.Toranas pažymėjo, kad JAV kariniai veiksmai prieš Iraką, siekiant S.Huseino režimo nuginklavimo negavus Jungtinių Tautų Organizacijos pritarimo, būtų „karas, nesuderinamas su tarptautinės teisės reikalavimais“. Kaip žinoma, JT chartija draudžia šalims karu spręsti nesutarimus. „Toks agresyvus karas būtų nusikaltimas prieš taiką, - sakė arkivyskupas. - Joks tarptautinės teisės dokumentas neleidžia vienai ar daugiau šalių įsiveržti į kitą valstybę“.
Jis taip pat nurodė, kad nors tarptautinė teisė patvirtina šalies teisę į gynybą, tačiau tai turi būti tik kaip atsakas į agresiją. (Taigi šiuo atžvilgiu teisus būtų Irakas, kuris būtų priverstas gintis nuo patirto JAV vadovaujamos koalicijos puolimo.) O dėl Jungtinių Valstijų skelbiamos nuostatos, esą S.Huseino režimas dėl tarptautinės bendruomenės raginimų nusiginkluoti ignoravimo kelia grėsmę ir reikalauja įsikišimo, tai turi nuspręsti JT Saugumo Taryba, kuri šiuo atžvilgiu yra tarptautinės teisės garantas. „Bet tai nereiškia karo“, - kalbėjo Vatikano diplomatijos vadovas. Pirmiausia būtina išnaudoti visas derybų galimybes, taip pat įvertinti karinės intervencijos pasekmes, kurios Irako atžvilgiu gali sukelti tikrą humanitarinę tragediją.
Be jokios abejonės, Irakas taip pat privalo vykdyti tarptautinės bendruomenės reikalavimus dėl nusiginklavimo. (Beje, kardinolas P.Lagis, kalbėdamas Vašingtone surengtoje spaudos konferencijoje, pripažino, kad jeigu S.Huseinas „nori nusiginkluoti, jis tai daro pernelyg lėtai“. Iš tikrųjų nusiginkluoti jis pažadėjo prieš dvylika metų, ir tai turėjo būti kaip pirmojo Persų įlankos karo nutraukimo sąlygos išpildymas, bet per tą laiką JT Saugumo Taryba priėmė septyniolika rezoliucijų su reikalavimu nusiginkluoti, ir visos jos nebuvo įvykdytos.) Arkivyskupas Ž.Toranas pažymėjo, kad Vatikanas yra susirūpinęs dėl masinio ginklo plėtotės Irake, Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje, bet, jo nuomone, geriausia prevencinė priemonė yra Jungtinių Tautų ginklų inspektorių darbo tęsimas, tikrinant nusiginklavimo procesą, kurio sėkmė būtų geras pavyzdys kitiems panašiems atvejams.
Atsakydamas į šias pastabas, JAV ambasadorius Vatikane Dž.Nikolsonas savo interviu amerikiečių katalikų informacijos agentūrai CNS atmetė kritiką dėl „vienašališkumo“ Irako krizės atžvilgiu, nurodydamas, kad ankstesnės Saugumo Tarybos rezoliucijos jau suteikia galimybę karinei intervencijai, jeigu S.Huseino režimas nenusiginkluotų. Jungtinės Valstijos kartu su Didžiąja Britanija ir Ispanija kovo mėnesį buvo pateikusios Saugumo Tarybai svarstyti dar vieną ultimatyvią rezoliuciją, tačiau Dž.Bušo administracija yra įsitikinusi, kad lapkritį Saugumo Taryboje vienbalsiai priimta rezoliucija Nr.1441 yra pakankama, nes aiškiai nurodo į „rimtas pasekmes“, jeigu Irakas tinkamai nebendradarbiautų nusiginklavimo eigoje.
Kovo 7 dieną Saugumo Taryboje darytame ataskaitiniame pranešime tarptautinės inspekcijos vadovas švedas Hansas Bliksas pažymėjo, jog tam tikra pažanga padaryta, tačiau to nepakanka. Jis prašė leidimo ginklų inspektoriams tęsti savo darbą Irake dar kelis mėnesius, tačiau ryžtingai nusiteikusi JAV vyriausybė mano, kad jų veikimas nėra efektyvus ir netgi naudingas S.Huseinui, kuris tik „tempia laiką“, apgaudinėdamas tarptautinę bendruomenę. Šiomis aplinkybėmis pakanka, kad būtų pateisinti kariniai veiksmai, sakė Dž.Nikolsonas, pastebėdamas, jog negalima kalbėti apie „vienašališkumą“, nes vien tik Europoje savo pareiškimais JAV poziciją parėmė aštuoniolika valstybių.
Jis taip pat išreiškė abejonę, ar pradėtas karas gali būti laikomas „nusikaltimu prieš taiką“, nes prezidentas Dž.Bušas yra ne kartą pabrėžęs, jog nenori šio karo, kuris būtų tik paskutinė galimybė, ir visa atsakomybė tenka nenorinčiam nusiginkluoti S.Huseinui. Ambasadorius pabrėžė, kad Jungtinių Valstijų vyriausybė „labai gerbia popiežių Joną Paulių II ir jo nuomonę“ bei supranta Vatikano būgštavimus dėl karo. (Įdomu pastebėti, jog Baltuosiuose rūmuose buvo priimtas Popiežiaus pasiuntinys kardinolas P.Lagis, o Jungtinių Valstijų Ekumeninės Bažnyčių Tarybos (NCC), kuriai priklauso 36 protestantų ir stačiatikių denominacijos, įskaitant ir Dž.Bušo Evangelikų Metodistų Bažnyčią, delegacijai toks priėmimas buvo atsakytas. Vėliau ši ekumeninė delegacija Vatikane aplankė popiežių Joną Paulių II, Londone - Didžiosios Britanijos premjerą Tonį Bleirą, Maskvoje - Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, pabrėždama, kad yra nusistačiusi prieš karą Irake.)
„Popiežius yra taikos žmogus. Manau, kad jis iki pirmosios karinių veiksmų akimirkos nepraras vilties, jog yra galimybė išsaugoti taiką“, - sakė Dž.Nikolsonas. Bet jis paaiškino, kad prezidentas Dž.Bušas, būdamas atsakingas už Jungtinių Valstijų žmonių saugumą, negali susitaikyti su Irako režimo keliamu pavojumi, ypač globalinio terorizmo kontekste. „Tikslas yra ne karas. Tikslas - grėsmės pašalinimas“, - aiškino ambasadorius. O dėl „regime change“ nuostatos, tai ji nėra prioritetinė, tačiau JAV pripažįsta, kad S.Huseinas yra brutalus diktatorius, nesiskaitantis su savo žmonių teisėmis, atsakingas už daugybės aukų žūtį. Todėl pageidautina, kad ir Vatikanas vengtų tam tikra prasme „vienašališkumo“ ir kritikuotų ne tik Jungtinių Valstijų nusiteikimą karui, bet ir Irako režimo blogybes.

Abejonės dėl „pasaulio policininko“ vaidmens

Kada Vatikano atstovai išsako nuostatas prieš Irako krizės sprendimą karinės prievartos priemonėmis, tai pabrėžia Bažnyčios socialinį mokymą apie „teisingo karo“ kriterijus, primena, kad ši ofenzyva nebūtų proporcinga S.Huseino režimo keliamai realiai grėsmei Jungtinėms Valstijoms, potencionaliai katastrofiška Irako civiliams gyventojams ir neproduktyvi globalinėje kovoje prieš terorizmą, nes suskaldytų Vakarų visuomenę ir supriešintų islamiškąjį pasaulį su Vakarais. Bet pagrindinis Šventojo Sosto argumentas, kad viena šalis, - net jeigu ji yra galingiausia pasaulio valstybė, turinti pavyzdingą demokratinę santvarką, - neturi teisės nuspręsti, kada gali pradėti „prevencinį karą“ prieš kitą šalį, tegu ir valdomą despotiško režimo.
Vašingtone veikiančio Amerikos iniciatyvų instituto (American Enterprise Institute), kuris laikomas pagrindiniu Dž.Bušo administracijos ideologiniu centru, vienas vadovaujančių darbuotojų dr. Leonas Aronas vasario mėnesį duotame interviu Maskvos dienraščiui „Izvestija“ kalbėjo: „JAV mano, kad žmonijai dabar iškilo klausimas: reikalinga ar nereikalinga pasauliui šalis policininkė, kuri sugebėtų užkirsti kelią pavojui pačiai pasaulio egzistencijai. O tokį pavojų gali sukelti, pavyzdžiui, nestabilūs režimai, turintys branduolinį arba kitus masinio naikinimo ginklus. Ši dilema yra visiškai nauja, ji iškilo tik prieš pusantro dešimtmečio, pasibaigus šaltajam karui. Ir kitas klausimas: jeigu toks policininkas reikalingas, kas atliks šį vaidmenį? Jungtinės Valstijos atsakė teigiamai į pirmąjį klausimą ir mano, kad su šiuo vaidmeniu gali susidoroti tik jos“.
Šioms pretenzijoms „senoji Europa“, žinoma, nepritaria, nes, jos nuomone, taiką pasaulyje gali palaikyti ne vienas supergalingas „policininkas“, bet visa tarptautinė bendruomenė per Jungtinių Tautų Organizaciją. Kaip pažymėjo Paryžaus dienraštis „Le Monde“, toks amerikietiškas „imperialisme liberal“, paremtas „mesianistine demokratijos plėtra“ netgi panaudojant karinę jėgą, tik stiprina antivakarietiškas nuostatas trečiajame pasaulyje. Vienas „Le Monde“ straipsnių turi tokią antraštę: „Ar Baltieji rūmai taps XXI amžiaus Kremliumi?“ Tuo tarpu solidusis Berlyno „Die Zeit“ kelia tokį klausimą: „Kas nugalės Irako konflikte: teisės stiprybė - ar stipriojo teisė?“
Žinoma, tokių kraštutinių tvirtinimų pagrįstumu galima ir suabejoti, ypač žinant, kad Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės, užuot ieškojusios taikių alternatyvų Irako krizei spręsti, kaip tai negailėdami jėgų daro Šventojo Sosto atstovai, dėl savo siaurai suprastų nacionalinių ar partinių interesų „susimetė į krūvą“ su didžiavalstybinę politiką vykdančia ir čečėnų tautos teises trypiančia Rusija bei su ne mažesnius už S.Huseino režimą žmogaus teisių pažeidimus atsakingą komunistine Kinija. Ne veltui Vokietijos pagrindinės opozicijos - Krikščionių demokratų sąjungos lyderė Angela Merkel išspausdino savo straipsnį „The Washington Post“, pabrėždama, jog kancleris „G.Šrioderis nekalba visų vokiečių vardu“, ką ji vėliau patvirtino Vašingtone vykusiuose susitikimuose su viceprezidentu Ričardu Čeniu ir K.Rais. (JAV sostinėje Vokietijos kancleris - nelaukiamas svečias.) Taip pat ir Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas šalies parlamente daugiausia kritikos susilaukia iš „savųjų“ - dešiniųjų deputatų už norą „išgelbėti tironą Sadamą“, didžiausią pritarimą - iš komunistų už antiamerikietiškas nuostatas.
Tačiau, grįžtant prie „pasaulio policininko“ klausimo, tai yra vienos supervalstybės, garantuojančios „globalinį saugumą“, galima sutikti su Romoje leidžiamo įtakingo jėzuitų žurnalo „La Civilta Cattolica“ nuomone: „Jungtinėms Valstijoms manymas, kad jos gali tapti taikos prievaizdu, grasinančiu įsikišti kiekvienoje pasaulio vietoje, kur rengiamasi karui, būtų pavojinga iliuzija, ne tik pasmerkta nesėkmei, bet ir karinių konfliktų gausinimui be pabaigos“. Taip pat dėl Dž.Bušo administracijos svarstymų, kad su „regime change“, tai yra diktatūros nuvertimu Irake, šalyje, o gal ir visuose Artimuosiuose Rytuose bus galima nesunkiai įvesti demokratiją, tai jie atrodo politiškai naivoki.
Irakas - ne Afganistanas, kur po Talibano režimo nuvertimo toli gražu ne viskas tvarkoje. Reikėtų tik prisiminti problemą Irako šiaurėje gyvenančių kurdų, kurie beveik visą praėjusį šimtmetį siekė savarankiškumo, ir ten iškilusi Turkijos intervencijos grėsmė. Be to, Irako gyventojų daugumą sudaro musulmonai šiitai, kurie iki šiol buvo nustumti nuo šalies valdymo ir kuriems didelę įtaką daro kaimyninio Irano ajatolos. Pagaliau esminis dalykas, kurį atmeta Vatikanas, - tai bandymas daryti demokratines reformas karinės jėgos pagalba. „Popiežiaus esminė pozicija remiasi jo prielaida, kad karas XXI amžiuje nėra būdas problemoms spręsti. O ten, kur problemos iškyla, pavyzdžiui, Irake, jos gali būti išspręstos kitomis priemonėmis, nesigriebiant karinės prievartos“, - sako Vatikano spaudos centro vadovas Choakinas Navaras Valsas.
Katalikų Bažnyčios mokyme formaliai išlieka „teisingo karo“ principas tiems atvejams, kai tautoms reikia gintis nuo akivaizdaus agresoriaus. Tačiau, kaip yra pastebėjęs Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas arkivyskupas Renatas Martinas, šiuolaikinėje epochoje, panašiai kaip ir mirties bausmės atžvilgiu, sąlygos karui pateisinti yra labai retos ar beveik iš viso neegzistuoja. Keliantiems grėsmę diktatoriams, tokiems kaip S.Huseinas, nukenksminti tarptautinė bendruomenė gali ir turi imtis taikaus spaudimo taktikos, kaip, pavyzdžiui, ginklų inspekcijos, kuri jau dabar pasiteisina.
Tokia Šventojo Sosto pozicija nėra joks „antiamerikietiškumas“: Vatikanas pripažįsta Jungtinių Valstijų, kaip neginčytino tarptautinio lyderio, reikšmę, šios valstybės nuopelnus tautų laisvės ir demokratijos iškovojimams. Taip pat didelio Katalikų Bažnyčios pripažinimo susilaukė prezidento Dž.Bušo, kurio veiksmus veda tvirtas tikėjimas, iniciatyvos įvertinant „gyvybės kultūrą“, stiprinant krikščioniškąjį švietimą, remiant karitatyvinių organizacijų darbus. Tačiau Popiežius, taip pat ir JAV katalikų ganytojai yra įsitikinę, kad dialogas ir taikdariška diplomatija tarptautinių santykių plotmėje yra efektyvesnė nei bombų kruša ir raketų salvės. Šis požiūris ypač tinka Irako krizei spręsti, kuris, dabar vis labiau akivaizdu, tampa esminiu punktu žmonijos ateičiai prasidėjusiame amžiuje.

* * *

Baigdamas misiją Vašingtone, popiežiaus Jono Pauliaus II pasiuntinys kardinolas P.Lagis kovo 5 dieną vadovavo Pelenų trečiadienio - pasninko ir maldos už taiką dienos - šv.Mišioms JAV sostinės Dievo Motinos nacionalinėje šventovėje. Pasakytoje homilijoje kardinolas priminė perduoto Šventojo Tėvo laiško prezidentui Dž.Bušui pabaigą: „Aš užtikrinu jus, Prezidente, kad meldžiuosi už jus ir už Ameriką ir prašau Viešpaties, kad įkvėptų jus ieškoti kelio stabiliai taikai. Taika yra kilniausias žmogaus siekimas“.
Kovo 7 dieną surengtoje spaudos konferencijoje prezidentas Dž.Bušas, be kita ko, padėkojo visiems „tūkstančiams žmonių“, kurie už jį meldžiasi. Jis taip pat prisipažino, jog pats kasdien meldžiasi, kad gautų „išminties ir stiprybės“. Prezidentas sakė, kad kasdien meldžiasi už taiką, bet jeigu vis dėlto tektų pradėti karą Irake, tai meldžiasi, kad Dievas apgintų jo karius ir nekaltus civilius Irako gyventojus.

Mindaugas BUIKA