Šviesiausia diena

Seimo narys Vytautas Landsbergis vėliavų pakėlimo ceremonijoje Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotrauka

Trylika prabėgusių metų nepajėgė ištrinti iš atminties Kovo 11-osios, mūsų valstybės atkūrimo dienos. Kasmet ši diena ypač iškilmingai pažymima Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatoriai) narių.
Kovo 7 dieną Vilniaus savivaldybės Didžioji salė buvo pilnutėlė žmonių. Juos šviesiais V.A.Mocarto Divertismento garsais pasveikino M.K.Čiurlionio menų gimnazijos pučiamųjų kvintetas (vadovas A.Taločka). Renginiui vadovavęs TS(LK) Vilniaus miesto koordinacinės tarybos pirmininkas Algirdas Čiučelis žodį suteikė Atkuriamojo Seimo pirmininkui, tuomečiam valstybės vadovui, apdovanotam aukščiausiais valstybės apdovanojimais - Aukso grandine ir Vytauto Didžiojo ordinu - prof. Vytautui Landsbergiui, dabartinio Seimo nariui, TS(LK) partijos vadovui.
Turininga, prasminga ir išmąstyta prof. V.Landsbergio kalba prikaustė klausytojų dėmesį. Jis Kovo 11-ąją pavadino šviesiausia mūsų diena. Iš pirmo žvilgsnio - tai tik kalendorinė diena, tačiau į ją buvo eita per visą okupacijos laikotarpį. Ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo struktūros - Lietuvos valstybės ginkluota savigyna, užsienyje veikę konsultantai ir Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas ir kitos lietuvių organizacijos brandino mūsų tautą valstybės atkūrimui. „Atėjome pasirengę, tauta mums davė įgaliojimus ir įpareigojimą, neklausėme okupantų leidimo, ar galima, o gal dar palaukti; sukoncentravę politinę valią, pasikonsultavę su Stasiu Lozoraičiu ir kitais neeiliniais protais, paskelbėme Lietuvos Respublikos atkūrimą“, - sakė prof. V.Landsbergis. Tuomet Vilniuje jau kurį laiką virš Sąjūdžio būstinės, įsikūrusios priešais Arkikatedrą, plevėsavo trispalvė. Čia vyko karštos diskusijos, Sąjūdžio Seimas projektavo atkurtos valstybės Konstituciją, mąstė apie naujos Vyriausybės sudarymą, pareigūnų atranką, teisinės valstybės pamatų dėjimą. Žinoma, tokiai darbų gausybei vis trūkdavo laiko. Įtempimas buvo didžiulis, dienos ilgos, dažnai be naktų. Prof. V.Landsbergis apgailestavo, kad tuomet nežinota apie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją, kuri pagrįstai skelbė, jog LLKS Taryba „okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai“, jog „komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui - Lietuvos nepriklausomumui, - nelaikoma teisine partija“, jog „asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą’’. 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas atskiru įstatymu LLKS Tarybos Deklaraciją pripažino Lietuvos valstybės teisiniu aktu. Įstatymą pasirašė tuometis Seimo pirmininkas prof. V.Landsbergis.
Šventinėje kalboje partijos pirmininkas pasidžiaugė, kad „toliau tvirtai nešame laisvės paukštę’’, išreiškė viltį, kad „išeisim į tvirtą laisvės kelią’’, kad „sėkmingai išlaikysim mūsų laukiantį egzaminą - referendumą’’. Referendumui pralaimėjus, Lietuvą ištiktų katastrofa, būtume nublokšti toli atgal. Negalima nematyti ir problemų. Rusija piktinasi dėl naujos geležinkelių tranzito tvarkos, važiuojant į Karaliaučių ir iš ten; nors Specialiųjų tyrimų tarnyba lukštena korupcijos atvejus, bet dar pasitaiko valdininkų, kurie savo biurokratiškumu vargina žmones. Teisinė valstybė vis dėlto stiprėja. Konstitucinis Teismas net du kartus padarė tvirtus sprendimus dėl grąžintinos nekilnojamosios nuosavybės. „Dievui padedant, įsitvirtinsime saugioje europinėje erdvėje’’, - savo kalbą baigė prof. V.Landsbergis.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"