Ir Karalius Mindaugas būtų
atstumtas
Iškilmingų istorinės reikšmės
įvykių seka liudija pagarbą demokratijos principams ir Konstitucijai.
Baigiantis kadenciją penktasis prezidentas V.Adamkus atsisveikina,
išrinktasis R.Paksas iškilmingai prisiekia, ketvirtuoju vadinamas
A.Brazauskas dalyvauja. Trys nepriklausomos Lietuvos prezidentai
iškilmingo akto ceremonijoje! Reikšminga, simboliška, bet ...
Ekscelencijos ir Seimo Pirmininkas bei kiti aukštieji pareigūnai
mini paliekančiojo valstybės vadovo postą nuopelnus, linki naujajam
tęsti valstybės politiką. O ji aiški ir nuosekli nuo pat Sąjūdžio
užgimimo sugrįžti į Vakarų demokratijos erdvę. Visi kalbėtojai
daugiau ar mažiau prisimena valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės
atgavimo istoriją. Ten pergalių ir netekčių pramaišiui, tačiau
kokia šviesi ir viltinga Atgimimo pradžia! Šiandien ji virtusi
visiškai konkrečiais siekiais įstoti į Aljansą, tapti Europos
Sąjungos nare. Priartėjome prie istorinio slenksčio.
Tačiau kodėl piliečio sąžinę graužia priekaištas, kurio neįmanoma
atsikratyti nei Prezidento inauguracijos dieną, nei po jos? Kodėl
visose iškilmėse, kuriose dalyvavo atsikūrusios valstybės penktasis,
šeštasis ir tik ką regalijas gavęs septintasis vadovai, buvo pamirštas
ar sąmoningai nustumtas į pašalį ketvirtasis valstybės vadovas
Vytautas Landsbergis? Ar dėl to, kad jis nedvejodamas rėmėsi tarptautine
teise ir, veikdamas nepalyginamai sudėtingesnėmis net mirtino
pavojaus valstybei sąlygomis, išvedė šalį iš narvo, kuris prieš
subyrėjimą buvo iškėlęs brandaus socializmo iškabą? Kur būtų
nuvedusi politika, raginusi siekti suvereniteto žingsnis po
žingsnio (stepas po stepo), ir likti... tame pačiame, tik perdažytame
narve? Kai Lietuva nusimetė ant keturbriaunių durtuvų atneštą
sovietinės pseudorespublikos statusą, V.Landsbergis teisėtai tapo
ketvirtuoju valstybės vadovu. Šio fakto negali paneigti jokia
kazuistika. Prezidentas V.Adamkus, įteikdamas V.Landsbergiui Vytauto
ordiną su aukso grandine, tik iš dalies atitaisė skolą teisingumui
ir istorijai. Laisva Lietuvos valstybė niekada nebuvo be vadovo.
Tad kodėl keturi Vilniuje tebegyvenantys demokratinės valstybės
vadovai negali (kas neleidžia? kas draudžia?) reikšmingų įvykių
iškilmėse stovėti greta ir liudyti tautai ir pasauliui Lietuvos
valstybingumo seką gyvu pavyzdžiu? Kodėl gėdijamasi būti valstybe?
Beje, net okupacijos sąlygomis Lietuvos valstybė turėjo savo vadovą.
Jis laisvės kovų legenda generolas Jonas Žemaitis.
Prezidento titulas, kai kalbama apie valstybę ir jos vadovą, neturi
lemiamos reikšmės. Kada nors bus išrinktas Seimas, kuris šią dirbtinę
kliūtį, darančią gėdą ne asmeniui, o visai valstybei, pašalins.
Juk ir karalius Mindaugas buvo Lietuvos valstybės vadovas. Tačiau
jei karalius būtų prisikėlęs vasario 26 dieną ir pasirodęs senojoje
šalies sostinėje, Jo Didenybei, pagal Europos standartus pirmajam
Lietuvos valstybės vadovui, būtų tekę stoviniuoti piliečių būryje
drauge su ketvirtuoju atokiai nuo prezidentų.
O priekaištas deginte degina...
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2003 "XXI amžius"