XXI amžius

Atsivėrė po žemės sluoksniu saugotos istorijos paslaptys

Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkas Dalius Ribokas (dešinėje) su Lietuvos istorijos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu Gintautu Zabiela archeologijos radinių parodoje

Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka

Archeologijos radinių parodos retos. Daiktai, menantys senovę ir mūsų protėvius, dažniausiai eksponuojami stenduose.
Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkas Dalius Ribokas muziejuje dirba jau septyniolika metų. Beveik tiek pat metų savo vasaras skiria archeologinėms ekspedicijoms Utenos rajone. Jam mielai talkininkauja mokytojas Valdas Šukevičius su savo moksleiviais, vietos savanoriai, besidomintys krašto istorija, studentai. Beje, ne vienas moksleivis, artimiau susipažinęs su gimtinės istorija ar padėjęs atskleisti dar neįmintas tolimų amžių mįsles, pasirinko studijas istorijos fakultetuose. Taigi archeologijos radinių paroda, veikianti Utenos kraštotyros muziejuje, neatsitiktinė.
Nedidelėje, bet turtingoje ekspozicijoje nemažai lipdytų, brūkšniuotų, grublėtų ir žiestų puodų šukių, kaulinių adatinių, amuletų, peilių, sagių, kirvukų, dvi odinės, žalvariu puoštos piniginės, skeltuvai, ietigaliai, geležiniai apkalai. Kaip pasakojo muziejininkas D.Ribokas, tyrinėti vienus ar kitus objektus jam pataria Utenos rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistai. Ekspedicijų nauda būna keleriopa – atskleidžiami nauji būtovės slėpiniai, nustatoma archeologijos paminklų būklė ir tikslios ribos. Pavyzdžiui, Saldutiškio seniūnijoje Geniakalnio senkapio teritorija pasirodė esanti daug didesnė negu anksčiau manyta. Nors ankstyviausia senkapio dalis suardyta, tačiau papėdėje kapai išsilaikę gerai. Kadangi archeologiniai kasinėjimai ten baigti, išsamūs moksliniai tyrimai, kuriuos tikimasi atlikti, gali atskleisti daug įdomių dalykų apie laidojimo papročius ir jų kaitą.
Pasak D.Riboko, skaudu, kad dauguma archeologijos paminklų, kuriuos tenka tyrinėti ekspedicijų dalyviams, jau būna apardyti laiko ir žmonių. Ruklių senkapės buvo nukastos statybų metu, Bikūnų piliakalnis sužalotas vežant žvyrą bei deginant milžiniškus padangų laužus sovietiniais laikais Joninių naktį.
Muziejininkas bendradarbiauja su Kultūros paveldo centru, Lietuvos istorijos institutu. Visų jų tikslas tas pats - geriau pažinti ir visuomenei atskleisti istorijos klodus. Pasitaiko, jog, ieškodami vienų dalykų, archeologinių ekspedicijų dalyviai randa kitus, dar įdomesnius. Tikėdamasis Užpalių seniūnijoje, Kaniūkuose, rasti IV-V amžiaus pilkapių liekanas, D.Ribokas aptiko vėlyvųjų lipdytų ir žiestų puodų šukių iš pirmojo tūkstantmečio pabaigos. Geniakalnyje rastos molinių puodų, puoštų duobutėmis, šukės žymi ribą tarp akmens ir žalvario amžių (II tūkstantmečio prieš Kristų pirmoji pusė). Ruklių senkapio viename kape rasta lipdytų grublėtų šukių.
Parodoje eksponuojami ne visi per daugiau kaip dešimtmetį rasti eksponatai, o tik patys vertingiausi nuo seniausiųjų iki vėlyviausiųjų laikų. Radiniai atspindi laidojimo paminklus ir gyvenamąsias vietas, pasakoja apie senovės lietuvių gyvenimo būdą ir papročius.
Tarp eksponatų iš pilkapių ir piliakalnių yra keletas radinių iš Utenos miesto senamiesčio. D.Ribokas sakė, jog įvairūs daiktai po žeme išsilaiko labai ilgai, tačiau, iškasus juos, būtina užkonservuoti, nes, veikiami oro, drėgmės, šviesos, jie greitai yra.
Ne kartą muziejininkui D.Ribokui archeologijos ekspedicijose yra talkinęs Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis Gintautas Zabiela. Jis gyrė Utenos muziejininkus, nuo pat muziejaus įsikūrimo dienos kaupusius ir turtinusius vertingų archeologijos radinių rinkinius, kurių gali pavydėti ir didieji šalies muziejai. Ir parodos ekspozicijoje yra ypač retų daiktų. Tai XV amžiaus kovinis (galbūt trofėjinis?) kirvis, į pleištą panašus ir bronzos amžiaus daiktus menantis kirvelis (XIV-XV a.), apgalvių (moters galvos papuošalų) plokštelės ir kt. G.Zabiela įsitikinęs, jog, artėjant Lietuvos tūkstantmečiui, istoriniams, archeologiniams ir moksliniams tyrinėjimams turėtų būti skirtas žymiai didesnis dėmesys, nes vietinio meistro pagaminta ir sename kapinyne ar gyvenvietėje aptikta puodo šukė yra vertingesnė ir iškalbingesnė už atvežtą iš tolimų šalių.
Utenai - kaip vienam seniausių Lietuvos miestų (istoriniuose šaltiniuose paminėta 1261 metais) - irgi būtini išsamūs archeologiniai tyrinėjimai. Gali būti, jog po tų senamiesčio gatvelių, kurias kasdien mina uteniškiai, žeme slypi paslapčių ir atradimų pilni kultūriniai sluoksniai, įminsiantys ne vieną istorijos mįslę.

Rūta JONUŠKIENĖ
Utena