XXI amžius

Kauno dailininkai ir jų tautiškumo išraiška

Parodos atidaryme kalba dailininkų klubo „Sfinksas“ prezidentas Vilius Slavinskas

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje veikia Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“ bei Kauno architektų ir dailininkų klubo „Sfinksas“ paroda, skirta Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Šiai gražiai datai Kauno menininkai nusilenkia jau ne pirmą kartą. 1996 metais dailininkų klubas „Sfinksas“ surengė pirmąją tokio pobūdžio parodą, kuri vėliau tapo kasmete Kauno menininkų Lietuvos valstybingumo atkūrimo paminėjimo tradicija.
Šiandien meno specialistai dažnai ginčijasi dėl kūrybinio-meninio idėjiškumo vertės ir klausia, ar kūryboje dailininkai gali transformuoti savo pažiūrų į politinį bei visuomeninį gyvenimą refleksijas? Atsakydami į šį klausimą, radikaliausiai nusiteikę meno specialistai siūlo vengti iškilių visuomeninių idėjų ir tautiškumo. Tačiau kas yra menininkas? Ar ne tos pačios tautos ir visuomenės narys, ar ne tas pats pilietis, kuriančiosios inteligentijos atstovas, dalyvaujantis ne tik reikšminguose tautai visuomeniniuose įvykiuose, bet savo kūryba skleidžiantis naujas idėjas, kurios neretai tampa visuomenės žadinimo šaltiniu ir skatina plačiau pažvelgti į save, savo krašto problemas, savo šaknis? O kas yra tautiškumas? Kaip teigė filosofas A.Šliogeris, „tautiškumas visada bus su mumis, jeigu mes patys jame būsime ramiai, nesiblaškydami ir jo nejausdami“. Čia nekalbama apie tautiškumą, kurio siekiama kaip specialaus tikslo ir kuris tapatinamas su perdėtu patriotizmu. Toks tautiškumas yra išsigimęs. Tautiškumas mumyse glūdi nepastebimai, kaip mūsų pačių savastis. Ir visai nesvarbu, kokias idėjas atspindi menininko kūrinys, ar universalų-kosmologinį suvokimą, ar kasdienį gyvenimą atspindinčias akimirkas, ar tautinį identitetą, jeigu ši kūryba kilo iš menininko gilios egzistencinės patirties, tai jo kūryba neišvengiamai turės tautinį antspaudą.
Jau turėjome vieną ideologiją, pagal kurią penkiasdešimt metų matavome meniškumo kriterijus. Šiandien šie kriterijai jau yra pasikeitę ir virtę kūrybos laisvės, nesuvaržytos idėjinės ir meninės raiškos propagavimu. Kita vertus, naujieji kriterijai dabar svyra į kitą kraštutinumą: gink Dieve, savo kūryboje nepanaudoti tokios išraiškos, kurią būtų galima pavadinti tautiška, nes kitaip, artėjant prie Europos Sąjungos vartų, būsi „nušvilptas“. Tačiau tautiškumas nereiškia nuolat savo kūryboje vaizduoti tautiškus vaizdelius, blizgančius pigiais tautiniais atributais. Tautiškumą galima įžvelgti net ir pačioje didžiausio mūsų laikų siurrealisto Š.Saukos kūryboje, jeigu jį suvoksime, anot A.Šliogerio, kaip „lietuvio sielos ir lietuviško pasaulio regėjimo ištarmę“, kurioje atsispindi visuotinė, bendražmogiška tiesa. Kokiomis idėjomis ir raiškos priemonėmis menininkas priartėja prie kūrinio įtaigumo, nėra taip svarbu. Daug svarbiau yra pati kūrinio vertė, jo sugestyvumas bei profesionalumas. Tokiais kriterijais vadovavosi ir Kauno dailininkų parodos, skirtos Kovo 11-ajai, autoriai, kurių darbuose nematyti jokių tiesmuko tautiškumo požymių, o tik kasdienio gyvenimo, kurį mes visi kartu gyvename, idėjinės refleksijos.
Dailininkų klubų „Meno sparnai“ bei „Sfinksas“ (kuris kitais metais švęs dešimtmetį) rengiamose parodose, aktyviai įsijungdami į svarbių tautai visuomeninių įvykių paminėjimą, jau yra dalyvavę per 200 menininkų. Šioje parodoje, kurios viena dalis buvo surengta Kauno valstybinėje filharmonijoje, dalyvauja per penkiasdešimt Kauno menininkų. Paroda yra labai įvairi, marga ir nepasižyminti griežtais atrankos kriterijais. Savo kūrinius joje rodo skirtingų kartų bei skirtingo požiūrio į dailę menininkai, kurie atspindi įvairiapusišką meną, tai yra tokį, koks jis šiuo metu yra Kaune: nuo tradicinio realizmo (J.Mozūraitės-Klemkienės, J.Ruzgo kūriniai) iki novatoriško modernizmo (V.J.Povilaičio, A.Vaitkūno, A.Vilpišausko ir kitų darbai).
Jau tapo tradicija, kad kiekvienais metais speciali komisija klubo diplomais apdovanoja geriausius parodos menininkus. Šiais metais jais tapo Valerija Medelinskienė už subtiliai jautrios ir dvasingos tapybos ciklą „Jūros akmens tiesa“, Juozas Ruzgas už moters idealo ir grožio išryškinimą realistinėmis priemonėmis skulptūroje „Rytas“, Juozas Šlivinskas už idėjinės meninės koncepcijos išryškinimą skulptūrinėje kompozicijoje „Tėviškės kalno ženklai“, Arūnas Vaitkūnas už tapybos darbą „Medis teritorijoje“ bei ne pirmus metus apdovanojamas Vytautas Eigirdas, šiais metais pateikęs tapybos darbus „Tirsos“ ir „Biblijinis jautis“.
Objektyviai įvertinti meno kūrinį yra gana sudėtinga, čia neapsieinama be subjektyvizmo, kuris palieka atvirą vertinimo kelią ir kitiems dėmesio vertiems darbams. O jų parodoje buvo tikrai nemažai. Įdomūs ir šiltai suskambantys yra E.Survilo darbai, ne mažiau savo kūriniais yra įdomūs J.Rimkus, L.V.Strioga, V.Tamoliūnas, A.Šakalys, J.Zalensas, Z.Martinaitienė, V.J.Povilaitis, A.Mikėnas, V.Lagunavičius ir kt. Ar įminsime Kauno menininkų mįsles, užduotas žiūrovams, priklausys nuo mūsų, ateisiančių pasižiūrėti ir įvertinti jų kūrybos.

Lina KLUSAITĖ