Ar iš tikrųjų Lietuvai reikia naujo dienraščio?

Tokios abejonės kilo perskaičius „Drauge“ A.Naujokaičio straipsnį „Lietuvai reikia naujo dienraščio“ („Draugas“. 2002 gruodžio 21 d.).
Manau, kad nereikia. Mažai valstybei, kokia esame, penkių dienraščių ir dar kelių šimtų juos papildančių kitų leidinių - per akis. Visiems skoniams ir visiems interesams. Net keturi dienraščiai kairiųjų - „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Lietuvos žinios“ ir „Kauno diena“. Vienintelis „Lietuvos aidas“ - dešiniosios orientacijos dienraštis. Pirmieji keturi, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, galingu choru traukė, kaip blogai esą nepriklausomoje Lietuvoje ir koks „aukso amžius“ buvo sovietijoje. Nostalgija komunizmui - visų keturių tų dienraščių nuostata. Turi jie ir skirtumų. „Lietuvos rytas“ mėgaudamasis aprašinėja nusikaltėlius, nusikaltimų metodus ir net patį procesą, žmogžudys paskelbtas herojumi ir kuo daugiau jis žmonių nužudęs, tuo gražesnė jo fotonuotrauka publikuojama pirmame dienraščio puslapyje.
„Respublika“ savo nuodingu sarkazmu neturi sau lygių. Lietuva čia vaizduojama moraliniu liūnu, iš kurios beviltiška išsikapstyti. Ir dėl viso to kaltas ne kas nors kitas, o atkurta nepriklausomybė ir jos architektas prof.Vytautas Landsbergis. Dar labai kaltas akad. Zigmas Zinkevičius, kad jis mokyklose bandė atkurti lietuvybę, ir labai blogi konservatoriai, kad jie stengiasi bet kokia kaina stiprinti Lietuvos valstybingumą.
„Lietuvos žinios“ rafinuotai bukina žmones, ir taip jau nelabai norinčius mąstyti, formuoja naujoviško vartotojo mentalitetą, kai daiktai yra aukščiau už viską, jose daug nuogybių ir cinizmo. Vienintelis privalumas - tai pats pigiausias laikraštis, žinoma, išskyrus purvinas bulvarines „Vakaro žinias“.
„Kauno diena“ iš visų tų dienraščių pati agresyviausia, iki šiol dar tebepraktikuojanti apgaulingą retoriką, nuolat keikianti visa, kas lietuviška, iki šiol eskaluojanti aklą marksistinę neapykantą Lietuvai, kaip nė vienas kitas Lietuvoje laikraštis garsinantis seksualinius iškrypėlius ir jų orgijas.
Kaip tik dėl to prieš tuos keturis dienraščius ir sukilo 32 Lietuvos intelektualai, savo atvirame laiške prezidentui Valdui Adamkui pareiškę protestą, kad tuose dienraščiuose masinį pobūdį įgijo „įvairiausiais būdais pasireiškiantis dvasinių vertybių, dorovės normų, krikščioniškosios kultūros neigimas (…) iš moralumo tyčiojamasi, kaip, beje, ir iš patriotizmo, tautiškumo, religingumo ir pan.(…) nuvertinama ir pati Lietuvos Valstybės idėja, sovietinės okupacijos metais reiškusi ir laisvės idėją, vienijusi žmones ir teikusi jiems dvasinės stiprybės“ („Draugas“. Ten pat.). Tas intelektualų atviras laiškas Prezidentui buvo kaip žaibas, perskrodęs pridvisusią melo ir neapykantos tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei žiniasklaidos virtuvę.
Jis privertė susimąstyti ne tik tų dienraščių skaitytojus, bet ir pačius žurnalistus. Tačiau sąmonės blaivėjimo ir sveikimo kelias ilgas ir sunkus. Tikrųjų bendražmogiškų ir tautinių vertybių žmogui nenuleisi iš viršaus, jis pats turi jas atrasti. Tik marksistai stengėsi savo pasaulėžiūros, kaip kokios košės, prikrauti į pavergtų žmonių smegenis. Jeigu žmogus nepasiduodavo, jį sunaikindavo fiziškai.
Jau minėtoje „Draugo“ publikacijoje kultūrologas G.Beresnevičius nuvainikavo plačiai kairiosios žiniasklaidos skleistą mitą, kad svarbiausias žiniasklaidos uždavinys - informuoti visuomenę. Informacinėje visuomenėje, kur žiniasklaida atlieka vieną pagrindinių vaidmenų formuojant tos visuomenės narį, tas mitas - grynas melas. Prisiminsime G.Beresnevičiaus žodžius: „Viskas aišku - mūsų dienraščiai yra bulvariniai, bulvarinio leidinio mentaliteto, besitaikstantys prie žemesnio nei vidutinis skaitytojo sluoksnio ir atitinkamai atgaliniu poveikiu vis mušdami bendro intelekto kartelę. Nemanau, kad tie laikraščiai keistų strategiją, nes jų strategai mano: kokia Lietuva, tokia ir spauda, nepastebėdami, kad šiais žiniasklaidos didžiulės įtakos laikais - kokia spauda, tokia ir Lietuva.
Oi, negudraukite, G.Beresnevičiau. Tų dienraščių leidėjai puikiai tai supranta ir retkarčiais prasitaria, kad jie yra tikrieji visuomenės žyniai, o ne koks nors Seimas, surinkęs rėksmingus, šlykščiai besikeikiančius ir posėdžių salėje velnio lašiukus pilstančius žmogelius. Jie ir yra tos žiniasklaidos produktas, kaip seimūnas Šustauskas - tobuliausias „Kauno dienos“ produktas. Vienintelis „Lietuvos rytas“ arogantiškai pasiskelbė esąs „visos jūsų mintys“. Taigi - taip!
Kokia spauda, tokia ir Lietuva! - štai kur kairiosios žiniasklaidos esmė. Jai reikia tokios Lietuvos, kuo toliau, tuo sparčiau žengiančios į Orvelo visuomenę. Jos kontūrai šiandieninėje Lietuvoje jau ryškūs.
Šalia intelektualų prabudimo įvyko dar vienas keistas žiniasklaidos pasaulyje dalykas – geriausias „Lietuvos ryto“ žurnalistas, žiniasklaidos liūtas Rimvydas Valatka pradėjo ne tik mąstyti, bet ir rašyti tiesą apie Lietuvos nepriklausomybę, ginti Lietuvos valstybingumą ir net tautos vertybes, ne kartą kritiškai pasisakė prieš Vyriausybės keliaklupsčiavimą Rusijai ir A.Brazausko daromas viena po kitos nuolaidas Rusijos diplomatijai ir jos kapitalui, jos įžūliam ir energingam spaudimui, žingsnis po žingsnio atiduodant Rusijai vis daugiau ir daugiau Lietuvos.
Šito tai jau buvo per daug! Dėl to ir sukilo A.Naujokaičio liaupsinama „Patirtis“. O kas yra „Patirtis“? Tai kairiųjų intelektualų sambūris, jungiantis pensinio amžiaus buvusius sovietinius mokslo ir švietimo nomenklatūrininkus, buvusį aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrą H.Zabulį, Vilniaus universiteto rektorių J.Kubilių ir kitus, neseniai pagarsėjusius organizuojant Antano Sniečkaus liaupsinimo konferenciją jo 100-ųjų gimimo metinių proga. Nors dalis jų ir nedalyvavo toje konferencijoje, bet jie nuo jos ir neatsiribojo.
Tai jiems ir reikia dar naujo dienraščio, nes, neduok Dieve, „Lietuvos rytas“ ims ir išslys jiems iš rankų galutinai. Kur jie tada publikuos savo nostalgiškus rašinius apie sovietinę praeitį ir Lietuvos genocido vykdytojus ir budelius, kaip A.Sniečkų. Dienraščio labai reikia ir potencialiam jo redaktoriui. Malonu juk būtų įsirašyti į istoriją kaip dienraščio redaktoriui, jeigu… neįstengiama kitaip.
Tik labai keista, kodėl jie apeliuoja į Amerikos lietuvius. Juk visas Lietuvos žmonių turtas, jų uždirbtas vergišku darbu per visą okupacijos periodą, atsidūrė jų ir jų kolegų rankose. Tiesa, jie jį vadina „partijos auksu“. Po tiek klastų ir apgavysčių kas dar gali patikėti jų krokodilo ašaroms ir veidmainiavimui, kad jie tame dienraštyje atstovaus Lietuvai, o ne Rusijai Lietuvoje?
Gal dėl to, kad Amerikos lietuviai, sugraudinti jų graudžių verksmų, iš tikrųjų daug padeda… komunistams Lietuvoje. Juos ir tiktai juos (!) remia Baltijos fondas, kitos organizacijos. Gal kaip tik dėl to komunizmo ir Rusijos Lietuvoje kasdien atsiranda vis daugiau ir daugiau.
Turime prorusišką Vyriausybę, turime prorusišką Seimo daugumą, dabar Rusija nusipirko Lietuvoje ir Prezidento postą, Seimo narys Viktoras Uspaskich daro rinkimų įstatymo perversmus ir nori… tapti Rusijos gubernatoriumi Lietuvoje, nupirkęs mandatus savo kolegoms iš Rusijos Lietuvos Seime.
Jeigu ir reikėtų verkti šioje situacijoje - tai tik dešiniesiems. Jie turi keturis laikraščius - dienraštį „Lietuvos aidas“, du kartus per savaitę juos lankantį „XXI amžių“, „Tremtinį“ ir dešiniesiems simpatizuojančią „Gimtinę“.
„Lietuvos aidas“, daug metų svetimųjų naikintas, murkdytas, skandintas, žudytas, vedamas į bankrotą, remiamas dorų Lietuvos žmonių, ypač mons. A.Svarinsko, per stebuklą, kaip feniksas iš pelenų, keliasi, ugdo savo autorius, dirbančius idealistiniais pagrindais, ir skaitytojus; pamažu pradeda užpildyti informacijos nišą, kurios taip pasigedo Lietuvos intelektualai. „Lietuvos aido“ kėlimasis ir kilimas bei jo 8 proc. padidėjusi prenumerata 2003 metams išgąsdino „Patirties“ intelektualus.
„Patirčiai“ nepatinka, oi, kaip nepatinka šis dienraštis, „rėksmingas, neprognozuojamas“ dėl to, kad jis vadina daiktus jų tikraisiais vardais - publikuoja daug medžiagos apie pokario partizanines kovas, žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus, tautai nusipelniusius žymiausius mokslininkus, straipsnis po straipsnio reikalauja teismo Lietuvos genocido vykdytojams, dabar įžūliai pakėlusiems galvas, rašo apie jų taikytus kankinimo ir žudymo metodus tardant partizanus ir civilius Lietuvos žmones, įvardija jų aukas, net adresus nurodo, kur žudikai Lietuvoje gyvena, Lietuvos Temidės netrukdomi.
„Patirtis“ neskaito ir kažin ar žino, kad yra Lietuvoje dar ir „XXI amžius“ - Lietuvos spaudos sistemoje pats šviesiausias laikraštis, gaivinantis tradicines lietuvių tautos vertybes - Tikėjimą, Dorą, Teisingumą, Šeimą, sąžiningą požiūrį į darbą.
Jo priedų „XXI amžiaus horizontai“ ir „Atodangos“ galėtų pavydėti solidžiausi Europos dienraščiai. Juose kalbama apie valstybės ir tautos problemas, partijų sistemą konceptualiai, rimtai ir kvalifikuotai, nušviečiami užsienio politikos ir ekonomikos klausimai, ko taip pageidauja „Patirties“ intelektualai.
Kasmet, kasdien „XXI amžius“ tobulėja. Politologai ir politikai, pasiilgę žiniasklaidoje švaros ir moralumo,vienas po kito čia publikuoja savo straipsnius. Šis laikraštis Lietuvos žiniasklaidos dabartyje jau tapo reiškiniu, skleidžiančiu šviesą.
Kitas dalykas - skaitytojas. Prezidento rinkimai parodė, kad Lietuvoje beliko save gerbiančių 600 tūkst. lietuvių, jaučiančių atsakomybę už Lietuvos valstybę ir tautos likimą. Jie balsavo už prezidentą Valdą Adamkų ir už Lietuvą. 47 proc. Lietuvos gyventojų, nėjusių balsuoti, jau nupilietinti ir nužmoginti, jie gyvena tik biologinio žmogaus gyvenimą, be jokių pareigų ir be jokios atsakomybės. Kiti balsavo už Rusijos kapitalo remiamą kandidatą, už Rusijos buvimą Lietuvoje.
Deja, didžioji dešiniojo elektorato dalis yra nuskurdinta iki kraštutinumo, dalis jų - bedarbiai, nes privataus kapitalo įstaigoms vadovauja savininkai, tokie tapę iš „partijos aukso“.
Valstybinėse įstaigose - irgi tik draugai iš klano. Dailininkai, inžinieriai, mokytojai, architektai, gydytojai, visi intelektualai ne iš komunistinio klano pagal „šėtonišką“ formulę, sugalvotą Medaiskio, gauna vidutinišką pensiją - 318 Lt (jeigu gauna!), iš jos, sumokėję mokesčius už butą, šildymą, elektrą, telefoną, vos beišgyvena, net ir svajoti apie prenumeratą nedrįsta.
Todėl dešiniųjų laikraščių tiražai maži, jų redakcijos dirba su tikru pasiaukojimu, kad tik Lietuva visiškai nepražūtų tamsybėse.
Todėl manau, kad naujo dienraščio Lietuvai tikrai nereikia. Ir taip raudonojo melo ir nostalgijos sovietmečio „geriems laikams“, amoralumo ir nedorumo liejasi jūros iš tų kairiųjų dienraščių ir beveik penkių šimtų įvairiausių leidinių. Juose skęsta Lietuva.
O dešiniosios orientacijos laikraščius reikėtų paremti, kad jų redakcijos savo ruožtu galėtų paremti nuskurdintus iki visiško nužmoginimo ribos inteligentus. Jau tampa gražia dešiniųjų laikraščių tradicija padovanoti laikraščio prenumeratą - ketvirčiui, pusmečiui, metams – aktyviausiems autoriams ir visuomeniškai aktyviems skaitytojams.
Tokia parama Lietuvai būtų pati reikalingiausia ir, svarbiausia, nešanti šviesą ir dvasinio atgimimo viltį.

Prof. Ona VOVERIENĖ

© 2003 "XXI amžius"