XXI amžius

Kristaus atsimainymas – mūsų asmeninių Velykų pradžia

Praėjusio sekmadienio Evangelijos pasakojimas apie ant Taboro kalno Viešpaties Jėzaus atsimainymo metu Jo netikėtą dievystės suspindėjimą ir iš debesies nuskambėjusius Dievo Tėvo žodžius, kurie patvirtino Jo meilę savo Sūnui, - visa tai akivaizdžiai liudija, kad Išganytojas yra Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Jam priklauso laikai ir amžinybė (plg. Apr 22, 13). Žymus filosofas Levas Karsavinas teigė: ,,Jėzus Kristus sudaro tikrą pasaulio istorijos vidurį ir viršūnę. Tik per Jį istorija darosi galima ir tikra…“
Tačiau tas, kuris yra mūsų visos egzistencijos ašis ir kuriam visi kūriniai per amžius skelbia gyrių ir šlovę (plg. Apr 5, 13), ateidamas į šį pasaulį ir prisiimdamas žmogaus pavidalą, tapo, kaip visi bejėgiai kūdikiai, apsiausti nuolatinės savo mamų meilės skaromis. Pirmasis Viešpaties Jėzaus persikeitimas – įsikūnijimas yra ir visados bus kaip neprilygstamas Dievo meilės pavyzdys visų laikų žmonijai. Tačiau Išganytojo gimimas – tai ir ypatingas žmogaus kaip kūrinio, panašaus į Kūrėją, išaukštinimas. Filosofas ir teologas Antanas Maceina drąsiai teigia: ,,Dievas gali tapti žmogumi tik todėl, kad žmogus giliausia savo prigimtimi yra dieviškas“.
Todėl viso gyvenimo pastangų reikalaujantis krikščionių gyvenimo uždavinys – kiek galima daugiau atskleisti visus žmogiškus ir dieviškus mumyse glūdinčius talentus (plg. Mt 25, 23), idant juos panaudodami Dievo garbei ir artimo gerovei galėtume savo prasmingu gyvenimu paliudyti, jog ne tik dėl ištikimybės Viešpačiui sulaukiame atlygio šiame gyvenime ir anapusybėje, bet, vykdydami svarbiausią mums patikėtą užduotį – vadovaudamiesi Jėzaus Kristaus mokymo tiesomis, mes savo nuolatiniu tobulėjimu vis labiau panašėjame į dangiškąjį Tėvą (plg. Mt 5, 48).
Jėzaus atsimainymas Taboro kalne liudija apie žavintį, stulbinantį dieviškos šviesos žėrėjimą Dievo Sūnaus asmenyje. Tas nepaprastas Kristaus spinduliavimas taip užvaldė tris apaštalus – Petrą, Jokūbą ir Joną, drauge su Mokytoju užkopusius į kalną, kad jie nedelsiant panoro tą nuostabų Jėzaus švytėjimą įtalpinti į tam tikrus rėmus – statyti palapines, kad, atsidūrę jose, galėtų ilgėliau pratęsti to transcendentinio išgyvenimo palaimą.
Šis apaštalų susižavėjimas atsimainiusiu Kristumi – ir mums visiems svarbus liudijimas, jog kiekvieno žmogaus kaskart stiprėjanti su draugystė Jėzumi retsykiais maldos metu gali būti praturtinta Viešpaties artumo potyriais, vidinio džiaugsmo protrūkiais ir panašiais dalykais, už kuriuos visada turėtume Jam dėkoti. Tačiau nereikia jų dirbtinai ištęsti ar bandyti Viešpatį kaulyti, kad duotų kažkokią dvasinę saldybę. ,,Palaiminti, kurie tiki nematę“ – šie Kristaus žodžiai krikščionis kviečia gyventi tikėjimu, o ne regėjimu (plg. 2 Kor 5, 7), idant, atėjus laikų pilnatvei, dėl atliktų tikėjimo darbų, bet ne dėl patirtų dvasinių pagavų ieškojimo susilauktume amžinųjų asmeninių Velykų šlovės.
Nors Jėzaus spindesys Taboro kalne primena Jo Velykų triumfą, tačiau Jėzaus atsimainymą kalne ir Jo prisikėlimą jungia kryžius. Kai nešame Jėzaus mums duotą gyvenimo kryžių, be abejo, turėsime tam tikrų suklupimų ir nelengvų atsitiesimų. Tuomet naudinga prisiminti atsimainiusį Kristų, kuris trokšta, kad Taboro kalno viršūnė būtų mūsų širdys, į kurias ir per kurias kitiems Jis galėtų skleisti savo įvairiopų malonių šviesą.
Verta pateikti vieno žmogaus įdomų pasakojimą. ,,Neseniai mudu su draugu vaikštinėjome parke. Paskui prisėdome ant suolelio ir atsipalaidavę mėgavomės šilta saule. Staiga pro mus žvaliu žingsniu ir linksmai nusiteikęs pražygiavo pagyvenęs vyriškis. Jis, mosuodamas skėčiu, nukeliavo tiesiai prie artimiausių sūpuoklių. Tada padėjo skėtį ant žemės, atsisėdo į sūpynes ir džiaugsmingai išreiškė viduje ir išorėje glūdėjusį vaiką! Jo išvaizda ir veiksmai akimirkai mus apstulbino. Netrukus žmogus liovėsi supęsis, pakėlė nuo žemės skėtį ir takeliu priėjo prie mūsų. Tada šypsodamasis pasakė, kad kasdien ateina į parką, lygiai penkiasdešimt kartų pasisupa pirmyn atgal ir toliau vaikštinėja po parką. Šis žmogus spinduliavo gyvenimo pilnatvę. Jo akys žėrėjo gyvenimo džiaugsmu, ir jis net nenumanė, ką davė mums. Paprastas, vaikiškas užsidegimas ir gyvenimo entuziazmas sukrėtė mane. Nuo to karto aš jį dažnai prisimenu, o jo džiaugsmas paliečia mano sielą. Šis žmogus vaidina labai svarbų vaidmenį pasaulyje, nes skleidžia džiaugsmą. Panašu, kad amžius nė kiek nejaudina šio vyro. Jame spindi sielos džiaugsmas!“
Jei to vyriškio užkrečiantis entuziazmas sukelia tiek daug teigiamų emocijų aplinkiniams, tai ką bekalbėti apie visų malonių versmę – Dievą, kuris per šv. apaštalą Paulių kviečia: ,,Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).
Taigi Gavėnią gražiausiai įprasminame tada, kai su malda kiekvienas nešame savo gyvenimo kryželį, taip pat padedame aplinkiniams panešėti jų gyvenimo naštas, o svarbiausia - visa, kad ir ką darytume, stengiamės atlikti pakiliai ir džiugiai, kad, sutikę gyvenimo kelyje nusiminusiuosius, gebėtume jiems, ne vien Taboro, Golgotos ir Velykų įvykių apmąstymo vaisiais pasinaudodami, persunktą krikščionišku optimizmu žodį reikiamu laiku ištarti, bet ir savo nuoširdžią šypseną padovanoti, kad kuo mažiau mūsų aplinkoje būtų per žemai galvas nulenkusiųjų ir kuo daugiau, kaip Viešpats Jėzus, – skleidžiančiųjų džiaugsmo ir meilės spindulius.

Kun. Vytenis VAŠKELIS