Atnaujintas 2003 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1128)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Prof. Česlovą Kudabą prisiminus

Prof.. Česlovas Kudaba (dešinėje) su Valdu Adamkumi Vilniaus universitete 1989 metais

Vasario 24 dieną Seime buvo paminėta prof. Česlovo Kudabos (1934-1993) dešimties metų mirties sukaktis: Seimo meno galerijoje atidaryta jo garbei skirtų fotografijų paroda, pristatyta ką tik išleista knygelė “Ką šiandien pasakytų profesorius Česlovas Kudaba?”, neeilinės Seimo sesijos pirmoji valanda skirta jo atminimui, glaudžiame jį pažinojusių žmonių būrelyje pasidalyta atsiminimais.
Vilniaus universiteto geografijos profesorius Č.Kudaba, trylikos knygų, dviejų tūkstančių straipsnių autorius, su džiaugsmu sutiko Atgimimą, metėsi į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas į Atkuriamąjį Seimą, tapo Kovo 11-osios Akto signataru. Nuotraukose jį matome su žymiais žmonėmis: Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II, Vilties prezidentu Stasiu Lozoraičiu, Valdu Adamkumi... Apsirengęs paprastais drabužiais, su kuprine ant pečių profesorius pėsčias išvaikščiojo visą Lietuvą. Tai, ką matė, ištyrė, apmąstė, skelbė knygose ir straipsniuose. Kelios dienos prieš mirtį, 1993 metų vasarį, parašė: “... reikalas verčia dabar, dar šį vakarą, ryto nelaukus, grįžti ir dirbti. Nesgi niekas niekam nieko veltui neduos... Gal tai ir bus tikrasis sukrėtimas. Atrodo, be šito žmogus nesupranta poreikio dirbti...” Ir pasirašė “amžinas skolininkas Č.Kudaba”.
Leiskime kalbėti artimai pažinojusiems profesorių.
Irena Veisaitė: Nepaprasta meilė savo kraštui, jo gamtai ir žmonėms nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, jų kalbos ar religijos. Tai galima būtų trumpai įvardyti kaip įgimtą toleranciją. Jis steigė Lietuvos kultūros fondą, prisidėjo prie Lietuvos mažumų kultūrinio atgimimo, jis buvo Lietuvos – Izraelio draugijos prezidentas, Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkas ir kt. Profesorius Kudaba galėjo iš lėktuvo skrydžio įvardyti kiekvieną Lietuvos kaimą, upės vingį, mišką, papasakoti jų istoriją. Jis atvažiuodavo į gimtąjį kaimą bei jo apylinkes ir dalydavo labiausiai skurstantiems savo pinigus. Ir darydavo tai tyliai, beveik nepastebimai. Kartą jis man pasakojo, kad jų šeimoje gyvena sunkiai serganti jo uošvė. Jis nesiskundė, atvirkščiai, jis tai vertino kaip palaimą, nes, jo žodžiais tariant, tai “humanizuoja visą šeimą”. Jo kuklumas buvo stulbinantis. Niekad jokios reklamos. Jis ir amžinai poilsio vietai pasirinko ne Rasų ar Antakalnio, o Karveliškių kapines... Profesoriaus patriotizmas pakerėdavo, užkrėsdavo, žavėdavo. Jis neturėjo nieko bendra su politine retorika, jis buvo įgimtas, natūralus, einantis iš širdies gelmių kaip meilė savo tėvams, artimiesiems, gimtajai kalbai, pasauliui.
Viktorija Daujotytė: Česlovas Kudaba buvo einančio žmogaus patirties filosofas. Eidamas jis matė toli ir giliai... Ne kartą esu pagalvojusi, kad Prezidento rinkimuose Česlovas Kudaba, be abejonės, būtų rėmęs Valdą Adamkų. Gamtosauga buvo stipri jų abiejų jungtis. Su Kudaba ir Prezidentu būtų pasisekę šioje srityje daugiau padaryti. Bet ir dabartinėje situacijoje, rinkimus laimėjus Rolandui Paksui, jis tikriausiai būtų blaiviai įvertinęs padėtį, pamatavęs ją savo įgimtu demokratizmu (balsų dauguma yra dauguma, dabartine situacija nepatenkintų žmonių yra daug) ir skatinęs žmones (taip pat ir tuos, kurie nuoširdžiai rėmė V.Adamkų) būti kritiškus ten, kur būtina, ir pasirengusius padėti, jeigu reikia.
Valdas Adamkus: Gniaužia priekaištas sau, apninka abejonė: ar viskas buvo padaryta galynėjantis su neteisinguoju būties nuosprendžiu, kurį, ir dešimtmečiui praėjus, privalome suvokti kaip tautos dvasios žaizdą. Jos akivaizdoje bent šiandien būkime orūs ir prisipažinkime, kad, save teisindami tariamu užimtumu, kasdieniu skubėjimu, nepastebime lūžtančio medžio ir žmogaus... Jis ne tik perspėdavo. Prie svetimo rūpesčio visada palinkdavo. Tik save buvo neleistinai pamiršęs. O mes neprimindavome. Stabtelėkime... Pagalvokime... Kur einame?..
Įsimintini dukros Eglės žodžiai: “Esame laimingi, kad turėjome tokį tėvą. Kasdien su juo šnekuosi: prašau užuojautos, pagalbos ir gaunu tai, ko prašau. Jau be jo gimė dar vienas vaikaitis – gamta nemėgsta tuštumos”.
Kitąmet sueis septyniasdešimt metų nuo prof. Č.Kudabos gimimo. Jau dabar pradėta rengtis šiam jubiliejui.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija