Solidarumas ir parama kenčiantiems Irako žmonėms

Vatikano nuncijus Bagdade arkivyskupas Fernandas Filonis kalbasi su Popiežiumi Jonu Pauliumi II EPA-ELTA nuotrauka

Irako krizei iš diplomatinių sprendimo pastangų perėjus į realaus karinių pajėgų naudojimo etapą, Bažnyčios karitatyvinės organizacijos sutelkė dėmesį į humanitarinės pagalbos civiliams gyventojams teikimą. Dar prieš kovo 17 dieną JAV prezidento Džordžo Bušo paskelbtą ultimatumą Sadamo Huseino režimui tarptautinė katalikiškų bažnytinės paramos institucijų federacija „Caritas Internationalis“ paskelbė ypatingą skubios paramos planą Irake, kuriuo, be kita ko, numatomas ir bažnyčių, kaip laikinų prieglobsčio vietų, panaudojimas.
Irako „Caritas“, kuris šalyje žinomas prancūzišku pavadinimu „Confrerie de la Charite“ („Meilės brolija“), visame Irake turi penkiolika centrų, kurie aprūpina maistu dešimt tūkstančių šeimų ir dvidešimt tūkstančių vaikų; geriamu vandeniu - 300 tūkst. žmonių ir pajėgūs vienu metu suteikti medicininę pagalbą šešiems tūkstančiams asmenų. „Dėl susidariusios krizinės situacijos, - sakoma „Caritas Internationalis“ pranešime, - Irako „Caritas“ perkėlė dalį savo institucijų į kaimyninės Jordanijos sostinę Amaną, pasirengęs suteikti paramą dešimtims tūkstančių pabėgėlių“.
Irako „Caritas“ taip pat yra mobilizavęs apie 400 gydytojų ir kito medicinos personalo - daugiausia iš savanorių, - kurie pasirengę suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems. Šalyje 87 bažnyčios pertvarkytos į pabėgėlių ir civilių gyventojų prieglaudos centrus. Taip pat Irako „Caritas“ aprūpino būtinais medikamentais, sanitarijos priemonėmis, vandens valymo aparatūra ir kitomis gėrybėmis 40 Irako „Raudonojo Pusmėnulio“ (Europos „Raudonojo Kryžiaus“ analogas) medicinos centrų.
Be to, tarptautinė federacija „Caritas Internationalis“ siunčia paramą Irako kaimyninių šalių „Caritas“ organizacijoms, kurios rengiasi gausių pabėgėlių atvykimui. Pavyzdžiui, Sirija jau yra priėmusi apie 40 tūkstančių Irako pabėgėlių ir rengiasi naujam jų antplūdžiui. Irane, kur laukiama atvykstant 250-900 tūkstančių irakiečių karo pabėgėlių, vietinės bažnytinės organizacijos dėl humanitarinės pagalbos bendradarbiauja su valdžia ir tarptautinėmis paramos grupėmis.
Turkijos „Caritas“ kartu su „Raudonuoju Pusmėnuliu“ taip pat rengiasi pagalbai jau įkurtose pabėgėlių stovyklose pasienyje su Iraku. Manoma, kad dėl sunkių gyvenimo sąlygų ir perspektyvos nebuvimo per pastaruosius metus iš Irako, turinčio 24 milijonus gyventojų, svetur išvyko apie keturi milijonai žmonių. Gausi emigracija palietė ir Irako krikščionis, kurie sudaro tris procentus šalies gyventojų.

* * *

Per pastaruosius du savo istorijos dešimtmečius Irakas išgyveno pilietinį karą su kurdais, konfliktą su kaimyniniu Iranu, invaziją į Kuveitą ir pirmąjį Persų įlankos karą, pagaliau jau dvylika metų besitęsiančias tarptautines ekonomikos sankcijas. Dėl visų šių prievartinių konfliktų, taip pat dėl despotiškos S.Huseino diktatūros, naudojančios masinio naikinimo ginklus prieš savus gyventojus, Irako žmonių gyvenimas tapo dramatiškas. Aštuoni iš dešimties irakiečių neturi darbo, o tie, kurie jį šiaip taip randa, turi tenkintis 10-20 dolerių mėnesiniu atlyginimu. Kūdikių mirtingumas per pastarąjį dešimtmetį išaugo nuo 56 iki 131 1000-iui naujagimių. Apie 800 tūkst. Irako vaikų iki penkerių metų pastoviai badauja.
Esant tokiems skaudiems nepritekliams, šalyje, turinčioje vienas didžiausių naftos atsargų pasaulyje, vargu ar vietos gyventojai patys nebūtų sukilę prieš esamą režimą. Tuo tarpu „Caritas Internationalis“ per vietinę „Confrerie de la Charité“ jau daugiau kaip dešimtmetį stengiasi pagelbėti skurdžiausiai gyvenantiems irakiečiams, ypač vaikams, nėščioms ir kūdikius maitinančioms motinoms. Buvo padėta vietinėms „Caritas“ išplėtoti savo organizacines galimybes, užmegzti partnerystės ryšius su musulmoniškuoju Irako „Raudonuoju Pusmėnuliu“. Jau per pirmąjį Persų įlankos karą pradėta teikti reguliari parama gausiems pabėgėliams tiek pačiame Irake, tiek pasitraukusiems į kaimynines šalis.
Kada praėjusių metų spalio 10 dieną JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, leidžiančią prezidentui Dž.Bušui „naudoti Jungtinių Valstijų karines jėgas siekiant apginti nacionalinį saugumą“ dėl Irako keliamos grėsmės (faktiškai tada ir prasidėjo realus rengimasis naujajam karui), „Caritas Internationalis“ po poros savaičių į Iraką pasiuntė savo delegaciją, tuo būdu parodydamas „solidarumą su Irako žmonėmis“. Delegacija susipažino su esama humanitarine padėtimi, aplankė karitatyvinius centrus, susitiko su valdžios atstovais ir pagrindiniu Irako krikščionių dvasiniu lyderiu chaldėjų patriarchu Rafaeliu I Bidavidu. Vizito ataskaitoje jie pažymėjo, kad, prasidėjus naujajam karui, Iraką ištiks tikra „humanitarinė katastrofa“, kurios aukos bus pirmiausia nepriteklių patiriantys civiliai gyventojai.
Ypač didelį susirūpinimą kelia vadinamosios Jungtinių Tautų programos „Nafta už maistą“ likimas, kuri, prasidėjus karo veiksmams, neišvengiamai buvo nutraukta. Pagal šią programą Irakui leista išgauti ir parduoti tam tikrą kiekį naftos, o už gautus pinigus importuoti maisto produktus, medikamentus ir kitas humanitarines priemones. Manoma, jog apie 60 proc. Irako gyventojų priklauso nuo racionų, išdalijamų pagal šią programą. Per mėnesį Jungtinių Tautų darbuotojai išdalydavo po 300 tūkst. tonų maisto produktų.
Kaip ir buvo galima manyti po ultimatumo, artėjant karo veiksmams, „Nafta už maistą“ programa oficialiai buvo nutraukta ir joje dalyvavę Jungtinių Tautų darbuotojai buvo evakuoti iš Irako. Šiuo metu dalijami sandėliuose dar likę maisto produktai ir medikamentai, kurių atsargos greitai baigsis. Tiesa, vasario 26 dieną kalbėdamas Amerikos Iniciatyvų institute prezidentas Dž.Bušas nurodė, kad administracija jau yra parengusi planus, kaip aprūpinti civilius gyventojus karo atveju. „Mes suteiksime medicininę paramą ligoniams ir jau dabar perkeliame tris milijonus racionų maisto badaujantiems žmonėms, - sakė prezidentas. - Mes užtikrinsime, kad Irake pagal programą „Nafta už maistą“ veikiančių 55 tūkstančiai skirstymo punktų dirbtų toliau“.

* * *

Ypatingas Bažnyčios solidarumo kenčiantiems Irako gyventojams ženklas yra Vatikano ambasados (nunciatūros) neišvykimas iš Bagdado ir prasidėjus karo veiksmams. Kaip žinoma, beveik visų šalių ambasados buvo uždarytos ir evakuotos dar kovo pradžioje. „Tokia jau nuolatinė Šventojo Sosto tradicija, kad jo diplomatiniai atstovai lieka artimi šalies gyventojams, pas kuriuos jie yra siunčiami, netgi didelio pavojaus sąlygomis, - kovo viduryje pranešė Vatikano atstovas spaudai Choakinas Navaras Valsas. - Apaštalinė nunciatūra Bagdade lieka atidaryta netgi karinės intervencijos į šalį atveju“.
Vatikano ambasada Bagdade liko dirbti ir per 1991 metų Persų įlankos karą. Nuncijaus 56 metų italo arkivyskupo Fernando Filonio rezidencija yra Bagdado centre, pietinėje senamiesčio dalyje ant Tigro upės kranto. Kaip nurodoma italų spaudoje, Vatikano ambasada yra arčiau nei už 300 metrų nuo Irako karinių oro pajėgų bazės, kuri, be abejonės, bus taikinys JAV raketų smūgiams ar bombardavimui.
Italų katalikų dienraščio „Avvenire“ korespondentui arkivyskupas F.Filonis sakė, jog pagrindinė pasilikimo šalyje priežastis - noras patvirtinti Irako katalikams, kad jie nėra apleisti. „Mes čia esame ir čia liekame netgi karo atveju. Mes neturime alternatyvos ir liksime, kiek mums bus leidžiama“, - sakė arkivyskupas. Jis pažymėjo, kad ir katalikų seminarijos veiks kaip įprasta iki paskutinio momento.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"