XXI amžius

Irakietės moterys ilgėjosi išvadavimo

Kurdės, iškėlusios rankas, pirštais rodo
„V“ ženklą – pergalę prieš S. Huseiną

Tūkstančiai Irako kurdų, susikrovę savo mantą, traukia į kalnus. Jie bijo, kad prasidėjus karui Sadamo Huseino pajėgos nepanaudotų prieš juos cheminio ginklo. Daugelis jų sako būsią su savo šeimomis kalnų kaimuose ir neketiną eiti per sieną, kaip buvo 1991 metais, kai po nepavykusio kurdų sukilimo daugiau kaip milijonas jų pasitraukė į kaimynines šalis, o Irako kariškiai šalies šiaurėje išžudė apie penkis tūkstančius kurdų. Kurdai prašo tarptautinės bendruomenės, kad nuverstų diktatorių.

Chaldėjų katalikė iš šiaurinio Irako Kotryna Mišel buvo viena iš kelių milijonų emigracijoje gyvenančių katalikų, kurie ragino greičiau pradėti karinius veiksmus. Žinoma, ji baiminosi dėl savo draugų ir giminaičių likimo prasidėjus kovoms, tačiau buvo įsitikinusi, kad tik Jungtinių Valstijų ir sąjungininkų karinis išpuolis prieš Sadamą Huseiną galėjo pakeisti nepakenčiamą diktatorišką režimą.
K.Mišel, dabar gyvenanti ir dirbanti Irako politinėse emigracijos struktūrose, savo tiesioginiu patyrimu žinojo, kokį žiaurumą gali parodyti S.Huseinas netgi savo šalies gyventojams. 1987 metais ji vos išliko gyva per vieną iš režimo įvykdytų cheminio ginklo atakų prieš kurdų kaimą šiaurinio Irako regione.
Dėl šio masinio naikinimo ginklo panaudojimo tuomet buvo išžudyta beveik 100 tūkstančių žmonių. K.Mišel pasakojo JAV katalikų žinių agentūrai CNS, kad jos kaimas buvo vienas iš 250 kurdų gyvenviečių, prieš kurias Irako valdžia panaudojo cainidą ir kitas nuodingąsias dujas. Po šių išpuolių dauguma jos draugų žuvo, o ji pati kelias dienas buvo apakinta ir iki šiol jaučia plaučių, nervų sistemos ir regėjimo pažeidimus.
Tai ne pirmasis K.Mišel S.Huseino režimo žiaurumų patyrimas. Pirmą kartą ji buvo suimta ankstyvoje jaunystėje už dalyvavimą Irako moterų lygos veikloje. Baigusi geologijos mokslus, ji įsitraukė į Kurdų pasipriešinimo ginkluotąsias pajėgas po to, kai režimas nužudė jos tėvą, žinomą visuomenės veikėją, Irako taikos sąjūdžio pradininką.
K.Mišel kurį laiką dirbo įvairiose kurdų moterų organizacijose, bet, sustiprėjus Irako šiaurėje gyvenančių keturių milijonų kurdų persekiojimams, buvo priversta emigruoti. Gyveno pabėgėlių stovykloje, Turkijoje, kur 15 milijonų kurdų taip pat jaučia vietinės valdžios diskriminaciją, vėliau pasitraukė į Siriją, Alžyrą ir pagaliau per Graikiją atvyko į Jungtines Valstijas. Čia ji dirbo visuomeninėje pabėgėlius remiančioje organizacijoje „Iraq Foundation“ („Irako fondas“).
Kovo pradžioje drauge su kitais Irako tremtinių veikėjais K.Mišel dalyvavo susitikimuose su prezidento Dž.Bušo administracijos aukštais pareigūnais ir JAV Kongreso nariais, ragindama greičiau pradėti karinius veiksmus prieš S.Huseino režimą. Jos vadovaujama grupė „Moterys už laisvą Iraką“ Baltuosiuose rūmuose buvo priimta paties viceprezidento Ričardo Čeinio ir nacionalinio saugumo patarėjos Kondolizos Rais. Vėliau duotame interviu CNS ji dalijosi įspūdžiais apie tai, kad irakietės moterys kalbėjo kongresmenams apie savo šalies sunkumus ir būtinumą kuo greičiau S.Huseiną nušalinti nuo valdžios. Viena pagyvenusi moteris pasakojo, kaip ji su savo penkiais vaikais buvo priversta bėgti iš pietinio Irako po 1991 metais ten vykusio šiitų sukilimo prieš režimą pralaimėjimo. (Musulmonai šiitai sudaro apie 60 proc. Irako gyventojų, tačiau S.Huseino režimo elitą sudaro tik musulmonai sunitai.) Kita moteris pasakojo, kad ji buvo priversta bėgti iš šalies nuo persekiojimo būdama aštuntą mėnesį nėščia.
Detalizavusios savo priešišką nusistatymą Irako vadovams ir prašydamos JAV karino įsikišimo, moterys sakė nesuprantančios tų taikos judėjimo šalininkų ir dalyvių, kurie kėlė balsus prieš, jų manymu, būtiną jėgos naudojimą krizei išspręsti. Viena kurdų emigrantų veikėja Tania Gili sakė, kad ji su savo dviem vaikais nori greičiau grįžti į Iraką, tačiau minia demonstruoja „praktiškai prieš šalies išvadavimą“. Ji ir kitos moterys įsitikinusios, kad Irakas neturi jokių perspektyvų, jeigu nebus išvaduotas iš represinio S.Huseino režimo.
Tuo tarpu K.Mišel, kuri, kaip minėta, yra katalikė, pastebėjo, kad supranta Katalikų Bažnyčios ganytojus, kurie aiškiai pasisakė prieš karą jos šalyje. „Kadangi krikščionių religija yra grindžiama taika, tai aš ir buvau laiminga tą išgirdusi“, - kalbėjo K.Mišel. Tačiau ji pažymėjo, kad sutinkanti su tokia Bažnyčios nuomone. „Jie nežino padėties pačiame Irake, - kalbėjo K.Mišel. - Kaip be jėgos naudojimo mes galėtume nušalinti S.Huseiną?“
Ji pripažino, kad didelį susirūpinimą kelia galimos civilių gyventojų kovos prasidėjus karo veiksmams. Tačiau „pats S.Huseinas yra kaltas dėl šio karo. Jeigu jo nebūtų ir karo nebūtų reikėję. S.Huseinas mums atnešė karą. Jeigu jis nebus sustabdytas, tai ir toliau žudys irakiečius“. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos teigia, kad beveik ketvirtį amžiaus Iraką valdęs S.Huseino režimas yra atsakingas už milijono šalies gyventojų sunaikinimą. Kartu su šio režimo veikėjais tarptautiniam tribunolui turėtų būti atiduoti ir tie užsienio šalių politiniai veikėjai bei pramonininkai (pirmiausia Rusijos ir Prancūzijos), kurie visą tą laiką dosniai jam tiekė ginklus, už tai gaudami didelį pelną.

M.B.