XXI amžius

Tvirta ranka ar kinkadrebystė?

Gražiomis kalbomis, paradų blizgesiu, lėktuvų triukšmu vyko Lietuvos Prezidento inauguracijos iškilmės. Šventė praeina, užsimiršta pažadai, tad visada verta priminti senas tiesas, netapusias kūnu. Esame įpratę, kad aktualias ir net skaudžias problemas minime iškilus naujoms, su senosiomis susijusiomis, ar sukakčių proga. Viena tokių problemų - Karaliaučius (Kaliningradas). Ją sprendžiant, naujasis Prezidentas turi progą parodyti tvirtos rankos politiką ir siekti atstatyti istorinį teisingumą.
Jau trylika metų Lietuva, atstačiusi valstybingumą, nerado jėgų ir ryžto kreiptis į pasaulio tautas, kad Kaliningrado problema būtų išspręsta. Neseniai iškilęs tranzito klausimas rodo, kad Karaliaučiaus kraštas, būdamas grobuoniškos Rusijos siekių forpostas, ir toliau bus nuolatinių konfliktų šaltinis, kol nebus galutinai nustatytas jo statusas. Įvairiuose leidiniuose ir dokumentuose ne kartą skelbta, kad 1945 m. rugpjūčio 2 d. Potsdamo susitarimu Karaliaučiaus kraštas 50 metų laikotarpiui atiduodamas administruoti Sovietų Sąjungai. Tame susitarime nurodyta, jog neleidžiama deportuoti vietos gyventojų, panaikinti vietovardžius. Šie veiksmai - genocidas, etninis naikinimas - yra karinis nusikaltimas, kuriam nėra senaties termino. Neišspręstas šio krašto likimas turėtų jaudinti JAV bei Didžiosios Britanijos vadovus, tik reikia jiems priminti, kad 50 metų jau praėjo ir pradėtus darbus dera užbaigti, kad ir labai nemalonūs jie būtų. Iki šiol Lietuvos Seimas užėmė stručio poziciją. Gana taikliai Andrius Kubilius rašė, kad „Kaliningradas - lietuviškos kinkadrebystės pasekmės“ („Veidas“. 2002 10 03). Seimo nariams verta pagilinti istorijos žinias ir prisiminti, kad Rytų ir Pietų Lietuvos sienos, einančios etnografinėmis Lietuvos žemėmis, yra nužymėtos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija 1920 m. liepos 12 d. Tai ypač reikėtų priminti Rusijos Dūmai, nenorinčiai ratifikuoti sienos sutarties su Lietuva ir kalbančiai apie „iskonno ruskije ziemli“. Nesuprantamas mūsų skubėjimas ratifikuoti Lietuvos ir Rusijos Federacijos valstybinės sienos sutartį, kol Karaliaučiaus klausimas neišspręstas tarptautinėje plotmėje. Kinkadrebystės pasekmės yra tai, kad Seimas įvedė Žydų genocido minėjimo dieną, o nedrįsta įvesti Mažosios Lietuvos genocido minėjimo dienos (spalio mėnesį) , nors Mažosios Lietuvos reikalų Taryba ne kartą ir ne du kreipėsi šiuo reikalu. Ta pati priežastis ir dėl 1992 m. birželio 14 d. referendumo nutarimo dėl okupantų padarytos žalos atlyginimo, už kurį balsavo 58,95 proc. Lietuvos piliečių, nevykdymo. Rusija, Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja, privalo atlyginti nors materialinę žalą. Kai kas bando teisinti Rusiją, esą ji irgi išgyvena ekonominę krizę. Stalinas sugebėjo iš antihitlerinės koalicijos partnerių išreikalauti Rytprūsius, kaip žalos atlyginimą, tai gal ir mes kreipkimės į Jungtines Tautas ir pareikalaukime Krasnojarsko krašto, nors dalies, kaip atlyginimo už okupacinę žala? Štai tada ir tranzito klausimą būtų galima spręsti paritetiniais pagrindais. Be to, į tą kraštą mes turime daugiau teisių nei Rusija į Karaliaučių, nes Krasnojarskas - tai jau tikrai „iskonno litovskije ziemli“ nuo 1831-ųjų. Ir daiktinių įrodymų pakankamai: nesuskaičiuojami lietuviški Rūpintojėliai Sibiro kapinėse.
Karaliaučiaus krašto - Mažosios Lietuvos likimu turi susirūpinti ne tik istorikai ir politikai, bet ir visi Lietuvos piliečiai, neabejingi savo tautos ir valstybės ateičiai ir saugumui. Ypač tie, kuriuos tauta rinkimuose įpareigojo ginti jos interesus. Kokią poziciją pasirinks Prezidentas - matysime.

Algirdas BLAŽYS
Panevėžys