Lietuvių pėdsakais Amerikoje:
6. Negailestingos istorijos pamoka

Švč. Trejybės bažnyčia Wilkes Barre Marijos Remienės nuotrauka

Dabartinis Wilkes Barre, praeityje buvęs vienas didžiausių lietuvių centrų

Skrantoną Pensilvanijoje galėjome geriau pažinti, nes po jį mus (JAV LB projektą „Lietuvių pėdsakais Amerikoje“ vykdantį ekipažą) lydėjo Regina Petrauskienė, JAV LB šių apylinkių pirmininkė. Nors kažkada čia mūsų tautiečių gyventa labai daug, bet šiandien lietuviška veikla jau sunkiai įmanoma dėl paprastos priežasties – pačių lietuvių nebėra. („Mūsų tik tik sauja beliko“, - sako R.Petrauskienė.) Paskutinėje gegužinėje buvo susirinkę apie 50. Lietuvių kilmės skrantoniškių, žinoma, yra kur kas daugiau, bet, kaip ir visoje Amerikoje, senųjų ir pokarinių lietuvių imigrantų bendruomenės taip ir nerado bendros kalbos („vietiniai lietuviai kažkodėl iš pat pradžių mūsų vengė“). Šiuo metu jie susitinka per Vasario 16-osios minėjimus, kurių organizavimą perėmė Vyčiai.
R.Petrauskienė, dabar jau pensininkė, vėl norėtų atgaivinti lietuvišką veiklą, skaičiuoja galimus veikėjus. „Yra pusė lietuvio, ketvirtadalis… Turinčių lietuviškų šaknų – čia daug, – sako ji. – Norėčiau įtraukti Barzilauskienę (pulkininkas Barzilauskas labai daug padėjo Lietuvos kariuomenei); entuziastinga moteris yra dr.Kavaliausko našlė. Nelly Bajoras – iš vietinių lietuvių nuo Pitstono, dar labai veikli, Mary Lasky, kurios vyras lenkas, eina už Lietuvą. Šv.Mykolo bažnyčioje 50 metų vargoninkaujanti Elena Genytė-Morėn (Lietuvoje žinomo poeto ir aktoriaus Kęstučio Genio pusseserė). Veikia Vyčiai, nors nebėra gausūs (ir jie skundžiasi, kad grupės mažėja – senieji miršta, o jaunimo nelabai prisišauksi). Su jais Vasario 16-ąją einam pas merą, meras paskaito proklamaciją. Čia yra toks Pocius, kuris gerokai pasidarbavo amerikiečių valdžioje. Jo tėvelis – buvęs policijos vadas. Danutė Krivickienė palaiko ryšį su Šv.Juozapo parapijos moterimis. Yra saujelė žmonių tautinėje parapijoje. Čia, Skrantone, gyveno rašytojas Liudas Dovydėnas, jie su žmona Elena čia tris vaikus užaugino. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išvažiavo į tėvynę. Liudas mirė prieš kelerius metus, birželio 10 dieną mirė ir Elena, - pasakoja Regina. – Čia gyveno dr. Krivickas su žmona, broliai Šimkai, dr. Dovydaitis. Kai mano vyras Vytautas Petrauskas buvo bendruomenės pirmininkas, buvo lengviau, daugiau žmonių turėjom. Rengdavom gegužines, parodas, buvom pasikvietę šokių grupę iš Niu Džersio. Mums labai gaila, kad mirė dr. Gustaitis. Jie abu su žmona daug yra nuveikę dėl Lietuvos. Abu mirę, pasigendam tokių. Labai veiklus buvo Stirna iš senųjų lietuvių, Janushat, Šadauskas“.
Daug ką R.Petrauskienė, buvusi bibliotekininkė, nuveikia ir savarankiškai. Ją meras pasikviečia vertėjauti, reprezentuoti Lietuvą (pvz., kai jis rengėsi važiuoti į Lietuvą); vertėjos pagalbos paprašo kariuomenė. Regina daugelį metų renka knygas ir siunčia mokykloms, bibliotekoms, ligoninėms, Mokytojų tobulinimosi institutui. Iš Šiaulių, „Šėtos“ anglų kalbos grupės, ji neseniai gavo padėkos raštą už knygų siuntą. Ketverius metus važinėjo į Lietuvą su APPLE – amerikiečių mokytojų grupe, dalyvavo seminaruose. Veikia su amerikietėmis moterimis, yra universiteto moterų draugijos prezidentė.
Skrantonas, anglies pramonės klestėjimo laikais gyvenęs aukso amžių, tapo geroku užkampiu, bet kultūrinė veikla čia dar aktyvi, sako R.Petrauskienė. Jos šeima čionai atvyko prieš gal 30 metų; architektą Vytautą Petrauską iš Čikagos perkėlė kompanija, kurioje jis dirbo. Čia jie užaugino ir išmokslino keturis vaikus. Bet vaikai išskrido, ir Regina, nors čia įgijo naujų draugų, kaip matėme, jaučiasi gana vieniša. Sunkiomis minutėmis pagalvoja apie lietuviškesnę aplinką.
Iš Skrantono per „lietuviškus miestelius“ mūsų čikagiškis ekipažas pasileido jau be vadovo. Vadovavomės tik žemėlapiu ir kun. V.Valkavičiaus knygomis apie Pensilvanijos lietuviškas parapijas. Savotiškas jausmas važiuoti per Ameriką ir žinoti, kad čia, šia gatve, šiuo takeliu prieš šimtą, prieš 10 metų, o gal ką tik pro tave praėjo lietuvis, kurio gyslose teka tas pats kraujas, kaip ir tavo. Ėjau ir žiūrėjau į kiekvieno veidą, ir visi atrodė giminės, visų veidai, atrodė, buvo pažįstami. Iš tiesų gerokai pasiskleidė čia lietuviškas kraujas.
Važiuodamos svarstėme, kokiu transportu lietuviai prieš 70 metų vykdavo į lietuvių dienas. Kaip rašo kun. V.Valkavičius, jų susirinkdavo iki 20 tūkst. žmonių iš visos Pensilvanijos, tą dieną užsidarydavo visų šių miestelių lietuvių įmonėlės, suvažiuodavo chorai, šv.Mišios vykdavo lauke; buvo lietuviškų valgių, vyko šokiai ir žaidimai, sporto rungtynės. Tie susirinkimai ugdė, skatino lietuvišką patriotizmą. 1917 metais čia buvo renkami parašai po peticija, kad Lietuva būtų pripažinta nepriklausoma; 1957 metais buvo organizuojami protestai prieš sovietų okupaciją. Lietuvių dienų metu surinktos lėšos buvo dedamos į fondus: „Lietuvos našlaičių“, „Vilniaus vadavimo“ ir kt. Vėliau tie fondai nukreipti leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“.
1944 metais Filadelfijos vyskupas uždraudė surengti 31-ąją lietuvių dieną. Jis nurodė priežastį – esą piknikuose buvo geriama, o kunigai sėdėdavo kartu su žmonėmis prie stalų, apkrautų valgiais ir gėrimais. Bet kas gali paneigti galimybę, kad čia buvo įsimaišiusi politika? Amerika buvo Sovietų Sąjungos kompanione Antrajame pasauliniame kare. Karas ėjo į pabaigą, ir Rusija ėmė kelti balsą bei reikšti pretenzijas. Galimas dalykas, kad dėl tos priežasties buvo bandyta numarinti ir lietuvių dienas, kun. Dargio pradėtas rengti nuo 1914 metų, nes jose visada labai ryškiai ir garsiai atsispindėjo Lietuvos problemos.
Gal jau ir nebe tokio masto, bet tokios dienos vyko ir toliau. 1978 metais diena buvo skirta kun. Pijui Čėsnai, kuris rengė jas 50 metų ir jose sujungdavo visas lietuvių generacijas. Vėliau jų rengimą perėmė Vyčiai. 1981 metais 67-ojoje dienoje dalyvavo tuo metu į Vakarus prasibrovęs disidentas Vladas Šakalys. Prie šių dienų rengimo prisidėjo ir mūsų Filadelfijoje sutiktas kun. Petras Burkauskas, buvęs brolis Timotiejus. Lietuvių dienos vyko ištisus 70 metų. 1984 m. rugsėjo 12 d. vyko paskutinė šventė. Parkas, kuriame vykdavo lietuvių dienos, mugė, festivaliai, buvo parduotas, ir, neatsiradus kitos tinkamos vietos, renginys nunyko.
Važiuojame į Pitstoną. Čia Šv.Kazimiero lietuviška parapija įkurta 1890 metais, dabar jau sujungta su lenkų parapija. Pitstonas – kaip kokia krikščionių Meka – bažnyčios, bažnyčios, bažnyčios. Nuo vienos aukštesnės kalvelės suskaičiuojame jų dvylika: įvairių tautų ir tikėjimų. Vienoje vietoje penkios – slovakų, lenkų, metodistų, baptistų… Visos gražios, prižiūrėtos, bet mums vis tiek atrodo, kad lietuviškos gražiausios, daugiausia meilės į jas įdėta. Pitstone netikėtai gatvėje pamatome lietuvių tautinėmis spalvomis išdažytą pastatą su užrašu „Lithuanian Clube“. Daugiau informacijos nesugebėjome išgauti, nes visame pastate nieko neradome. Pirmame aukšte – alaus baro iškaba, antrame, atrodo, yra sakė, kur, sprendžiame, ir yra lietuviška vietelė, nes viename lange – trispalvė, kitame – „POW-MIA“ juoda vėliava su užrašu „Jūs nepamiršti“. Aušrelė Sakalaitė man paaiškina, kad tai organizacijos, besirūpinančios belaisviais ir karuose dingusiais be žinios, vėliava.
Pagaliau ilgai lauktas istorinis Wilkes Barre – vienas didžiausių buvusių lietuviškų centrų. Čia 1909 metais gimė „Draugas“. Prisiminus, kad čia jau po Kražių skerdynių 1893 metais vyko didžiulė manifestacija prieš caro savivalę Lietuvoje, galima sakyti, kad čia labai anksti susibūrė lietuviai. Kaip rašo kun. W.Valkavičius, jau 1886 metais lietuviai organizavo ekskursiją į Niujorką. Vyskupas leido pasistatyti jiems lietuvišką bažnyčią. Pirmasis klebonas buvo garsusis kovotojas už lietuvių tikinčiųjų teises Amerikoje kun. Aleksandras Burba, jis įkūrė Švč.Trejybės parapiją. Didžiulį visuomenės entuziazmą rodo tai, kad per pirmąjį renginį, skirtą bažnyčios statybai remti, buvo surinkta 500 dol. (tuo metu tai buvo dideli pinigai). Lietuviai priklausė lenkų parapijai, kurios klebonas pasipriešino lietuviškos parapijos steigimui ir pakėlė triukšmą, nors lietuviai buvo geri jo parapijiečiai, gausiai aukojo statant lenkišką katalikų bažnyčią ir nereikalavo jokios kompensacijos, kai pradėjo statytis savąją. Kai lietuviai ryžosi atsiskirti nuo lenkų, parapijoje buvo 600 lietuvių.
Istorijoje daug kartų kryžiavosi lietuvių ir lenkų interesai. Net ir čia, Amerikoje. Neraštingi, gal ir mažiau turtingi lietuviai jautėsi esą lenkų, airių (brolių katalikų) išnaudojami. Savų parapijų kūrimas buvo vienas jų protesto formų. Jiems pasisekė – Wilkes Barre buvo susirinkusi veiklių kunigų grupė, tarp kurių buvo ir kun. Antanas Kaupas, suorganizavęs „Kunigų vienybės“ organizaciją, tapusią oficialia „Draugo“ steigėja.
Wilkes Barre miestas didelis, mes gerokai paklaidžiojome, kol radome pirmąją lietuvišką Švč. Trejybės bažnyčią, dabar jau prijungtą prie lenkų parapijos. O čia silpniau ar stipriau veikia dar dvi: Šv.Pranciškaus ir Šv.Kazimiero. Beieškodamos Švč. Trejybės bažnyčios, pakeliui pravažiuojame Amber (Gintaro) gatvelę. Nereikia ir aiškinti, kad ieškomoji bažnyčia jau kažkur šalia. Štai mes stovime ir užvertę galvas žiūrime į raudonų plytų gražios – vos ne Onos bažnyčios Vilniuje – bokštus. Ji stovi ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabi panorama (visai nepanaši į lietuvišką) su kalvų šlaituose įsikūrusiu miestu.
Ilgai trinamės apie bažnyčios sienas, žvalgomės pro stiklines duris į vidų, kur matyti nepaprastai gražūs senoviški, meniniais pjaustiniais puošti mediniai suolai. Nesiryžtame eiti į kleboniją, nes jau telefonu klebonas lenkas mums atrėžė: „Nieko nežinau, neturiu laiko“. Pagaliau sukaupusios ryžto nedrąsiai paskambiname į duris. Rūgščiu veidu vis dėlto atrakino bažnyčią ir išėjo… vedžioti šuns. Iš jo buvome girdėję, kad šioje parapijoje gyvena mons. Norkūnas. Prašome jo adreso, juk, tiek mylių sukorusios, turime nors keletą žodelių išgirsti iš pirmų lūpų… Bet klebonas pareiškia, kad ir to jis nežinąs. Išprašėme nors telefono numerį. Nepasisekė susitikti ir su mons. Norkūnu: jis pasisakė esąs sunkus ligonis, laukiantis kelio sąnario operacijos.
…Dairomės po bažnyčios vidų vienos ir prietemoje – neradome mygtukų lempoms įjungti. Tie puikieji lietuviškų bažnyčių Amerikoje langų vitražai! Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – iš tamsos ryškiai šviečia langai; vieną didžiulį vitražą Marija Remienė fotografuoja, ir grįžusios gauname puikią nuotrauką.
Skaitome vitražų aukotojų pavardes. Kol stovės bažnyčia, šios pavardės bylos apie jos statytojus. Atrodo, senoliai kalba mums iš tų šviesių langų: advokatas Jonas Lopata, Vicnas ir Elzbieta Tamuliai; Šv.Vytauto draugija (tik įsivaizduokit, savo Didžiajam kunigaikščiui Vytautui šventojo vardą davė!). Tuose languose, šalia privačių mecenatų, yra ir keletas draugijų pavadinimų, o tai jau istorinės žinios: vadinasi, veikė Švč. Trejybės draugija, Šv.Mykolo draugija, Šv.Jurgio draugija. (Čia prisimenu senųjų lietuvių veikėjo, teisininko Antano Olio žodžius, esą pasakytus prel. Mykolui Krupavičiui, kai jis po Antrojo pasaulinio karo ketino iš Vokietijos į Ameriką perkelti Lietuvių tremtinių draugiją: „Mes čia jau turime 1 200 organizacijų, o tu dar vieną nori atsivežti!“)
Bažnyčios prieangyje ant sienos kabo iškilminga deimantinio bažnyčios jubiliejus aukotojų lenta; joje daug jau kitos kartos lietuviškų pavardžių: Mathew Zemaitis, Frank Oberaitis, Joseph W.Shergalis…
Atsisveikindamos su šia brangia istorine šventove, pastovėjome prie bažnyčios sienoje iškaltų datų: 1893-1911 m. Ar ilgai jos žymės? „Ant Cicero bažnyčios (Ilinojaus valstijoje) kampo datos jau ištrintos“, - sako M.Remienė. Ir iš Wilkes Barre Švč. Trejybės bažnyčios istorijos bus ištrintas faktas, kas ją prieš 100 metų su tokia meile ir pasiaukojimu statė. Tai jau šiandien aišku.
Medinė balta Šv.Pranciškaus bažnytėlė, pastatyta 1923 metais (parapija įsteigta 1913 metais), - jau visai kitokia ir gyvenamasis rajonas visai kitoks, paprastesnis, kuklesnis. Į ją žvilgtelrėjome tik iš šono. Parapijos raštinėje, ant kurios durų parašyta, kad skirta aptarnauti tris parapijas, nieko neradome. Padarėme keletą bažnyčios nuotraukų. Šalia stovi akmuo kun. tėvui Anthony G. Ezerskiui (1925-1965) atminti. O Šv.Kazimiero bažnyčios net ir nespėjome aplankyti, iki sutemų mes dar turėjome rasti keletą kitų miestelių.

Audronė V.ŠKIUDAITĖ

© 2003 "XXI amžius"