XXI amžius

Ar Rytų Europa atnaujins senojo žemyno veidą

Iš sovietų imperijos išsivadavusios Rytų Europos šalys veržlumu ir energija truputį gąsdina Vakarų Europą. Laisvės ištroškusios, pasipriešinimo tironijai patirtį turinčios naujosios Europos valstybės kelia iššūkius šiek tiek apsnūdusiai ir išlepusiai senajai Europai. Šis rytų europiečių veržlumas artimesnis amerikietiškajai demokratijai, mano Lietuvos teisės universiteto profesorius Vygantas Paulikas. Šiandien spausdiname trečiadienį „XXI amžiuje“ pradėto interviu su prof. V.Pauliku pabaigą.

Nemažai žmonių Lietuvoje jau dabar jaučia Europos įtaką pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Vis dėlto įdomu, ar 2004 m. gegužės 1 d., kai, tikėkimės, Lietuva taps ES nare, paprasti žmonės pajus, kad jų kasdieniame gyvenime išaušo naujas rytas – kad “dabar viskas bus kitaip”?
Vienas konkretus pavyzdys. Labiausiai nuskriausta visuomenės dalis dabar yra kaimo žmonės. Dabar jie už litrą pieno gauna 30 centų. Kai tik įsijungsime į ES, jie už litrą 3,7 proc. riebumo pieną gaus 1-1,2 lito, nes visose ES valstybėse yra nustatyta tokia tikslinė pieno supirkimo kaina iki 2006 metų.
Tai gal atitinkamai pabrangs ir kitos prekės, kaip antai: degalai, duona, padidės mokesčiai?
Nelabai pabrangs. O dėl mokesčių iš tikrųjų daug kas gąsdina, kad ES privers juos didinti. Tai netiesa, nes Briuselio valdininkai nenurodo, kokie ir kokio dydžio mokesčiai turi būti vienoje ar kitoje valstybėje. Kaip nenurodo ir kokio dydžio turi būti pensijos ar mokytojų atlyginimai. Kiekviena ES valstybė narė pati formuoja savo mokesčių politiką, ir didžioji dauguma mokesčių tarifų skirtingose ES valstybėse gerokai skiriasi. Bene didžiausia mokesčių našta slegia Skandinavijos bei kitų valstybių gyventojus, kur ilgiau prie valdžios vairo pabūna kairiosios (socialdemokratinės) pakraipos politinės partijos. Taigi ir Lietuvos mokesčių dydis kur kas labiau priklausys nuo to, už kokias politines partijas mūsų žmonės balsuos per 2004 metų Seimo rinkimus, nei nuo to, ar Lietuva įstos į ES.
Kita akivaizdi nauda – laisvas asmenų judėjimas. Jeigu žmogus negauna Lietuvoje padoraus atlyginimo, jis laisvai išvažiuos į kitą valstybę, galės užsidirbti pinigų. Į visas valstybes negalėsime važiuoti, bet jau paskelbta, kad laisvai galėsime įvažiuoti į Didžiąją Britaniją, Švediją, Daniją. Kai kas rauda, kad lietuviai išvyks. Bet tegul jie pasižiūri, kiek japonų, britų, švedų važiuoja dirbti į kitas šalis! Visas pasaulis važiuoja ir dėl to niekas neverkia. Bet jeigu dalis žmonių išvažiuos, mūsų verslininkai, kurių dauguma užsieniečių, bus priversti mokėti didesnius atlyginimus pasiliekantiesiems.
Ir parama žemės ūkiui jau pirmaisiais narystės metais išaugs penkeriopai.
Negi ir kaimo mažažemiams po metų nušvis Europos saulė, o ne patekės mėnulis?
Mūsų kaimo žmonės, kurie laiko vieną - penkias melžiamas karves ir pragyvena iš pajamų, gautų už parduotą pieną, visiškai nepagrįstai gąsdinami. Jie jau keleri metai įtikinėjami, kad neturės galimybių parduoti pieną, Lietuvai įstojus į ES, nes negalės garantuoti kokybės, neįsigiję brangios pieno melžimo technikos, šaldytuvų, nepasistatę modernių tvartų.
Daugelyje ES valstybių iki šiol yra nemažai ūkininkų, kurie laiko vieną - penkias karves ir, neturėdami “firminės” pieno įrangos, gamina kokybišką pieną, atitinkantį ES kokybės standartus. Pagal ES statistikos duomenis, Portugalijoje net 45,8 proc. ūkininkų turėjo vieną dvi karves ir gamino ES kokybės standartus atitinkantį pieną. Per 10 proc. tokių ūkininkų buvo Švedijoje, beveik 20 proc. Australijoje, Ispanijoje, Italijoje. Itin gerais pieno produktais garsėjančioje Austrijoje daugiau kaip 63 proc. ūkininkų savo ūkiuose teturėjo tik po vieną - devynias melžiamas karves.
Taigi ir mažame ūkyje ES valstybėse gaminami kokybiški produktai. Neabejoju, kad ir Lietuvoje didžioji dauguma panašaus dydžio ūkių gamins ES kokybės standartus atitinkantį pieną, ką jie jau dabar daro.
Nebus tragedijos ir ūkininkams, kurie turi tuos nuolat minimus tris hektarus. Visoje Europoje žmonės žemę nuomoja, jos visada galima prisidurti, jeigu yra noras. Kita vertus, ir trijuose hektaruose galima užveisti didžiausias daržovių plantacijas. Pavyzdžiui, Olandijoje ir dviejuose hektaruose ūkininkai prisistato šiltnamių ir sėkmingai gyvena iš daržininkystės. Ir pas mus panašios sąlygos – nereikia dešimties hektarų, kad pragyventum, tik, žinoma, reikia proto turėti. Dvi tris karves turintiems pensininkams ir dabar gerai, jie nerauda. Neraudos jie ir Europos Sąjungoje, nors ir nesiverš į stambius ūkininkus.
Man regis, žurnalistai pernelyg užaštrina šią temą, Europos Sąjungoje niekas dėl to nediskutuoja.
Kokia nuotaika laukiate referendumo? Ar nebijote, kad lietuviai užsispirs ir pasakys ne?
Daug priklausys nuo referendumo techninio organizavimo, ar dorai darbą atliks Vyriausioji rinkimų komisija. Kiek tikrųjų referendumo dalyvių (ne mirusių sielų) bus įtraukta į sąrašus? Tačiau beveik neabejoju, kad referendumas pavyks. Vis dėlto sveika nuovoka būdinga daugumai lietuvių. Neabejoju, kad balsuoti ateis daug daugiau žmonių nei per Prezidento rinkimus. Tada daugelis nėjo, nes buvo įsitikinę, kad Valdas Adamkus laimės. Dėl Europos Sąjungos tokio tikrumo gal nėra.
Ar manote, kad paprasti žmonės, ne vadinamieji inteligentai, suvokia, kokios svarbos balsavimas Lietuvos ateičiai įvyks gegužės 10-11 dienomis?
Manau, kad paprasti žmonės turbūt nelabai turi laiko susimąstyti, suvokti tą svarbą. Jie daugiau mąsto kasdienybės kategorijomis, vargsta savo vargelį. O kad referendumas yra epochinės reikšmės įvykis, tolygus nepriklausomybės atgavimui, turbūt ne visi susimąsto. Dauguma gyvena šia diena. Suvokiančių referendumo svarbą, manau, nėra labai daug. Dėl to gaila.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS