Atnaujintas 2003 m. kovo 28 d.
Nr.25
(1129)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės

Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Neniekinkime savęs
Atsiliepimas į Sigito Gedos straipsnį „Judančios abejonės“

„Lietuvos aidą“ skaitau nuo Atgimimo pradžios. Leidinyje yra straipsnių, turinčių išliekamosios vertės. Skelbiama daug medžiagos apie okupantų, nomenklatūros ir kolaborantų nusikaltimus, bandyta atskleisti didvyriškos Laisvės kovos puslapius, nušviesti istorijos ir literatūros asmenybes. Todėl buvo džiugu, kad nauji žmonės savo plunksna praturtino „Lietuvos aidą“. Tai prof. Ona Voverienė, Algimantas Zolubas, prof. Vytautas Landsbergis ir kt.
Bet dabar atsiranda žmonių, kurie bando griauti ir niekinti visa, kas kitiems šventa ir brangu, pažeminti religinius ir tautinius idealus. Ir Sigitas Geda bando (jau ne pirmą kartą) pakenkti „Lietuvos aidui“. Antai straipsnyje „Judančios abejonės“ („Lietuvos aidas“, 2003 02 20) rašo apie prostitutes. Argi negana purvo gatvėje, jei dar norima juo drabstytis ir laikraštyje? Šiame straipsnyje minimas ir garbus Nepriklausomos Lietuvos rašytojas kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. S.Geda rašo: „Vaižgantas nebuvo švelnus, lyriškas (…) mėgo blevyzgoti“. Ir kaip įrodymą pateikia nepadorų anekdotą, kurio ir keikūnai nedrįstų viešai pasakyti. Iš kur S.Geda paėmė šį anekdotą? O gal tai tik jo, rašytojo, fantazijos vaisius? Visi vyresnieji žmonės žino, kad Vaižgantas buvo dvasios aristokratas ir „deimančiukų“ rinkėjas. Idealistas. Kartą rašytojas aplankė Vilniaus vyskupą, vėliau paskelbtą palaimintuoju, Jurgį Matulaitį. Vaižgantas buvo apsirengęs senu megztiniu, be švarko. Ir vyskupas pastebėjo, kad reikėtų tinkamiau apsirengti. Kun. J.Tumas nuraudęs pasiaiškino neturįs švarko. Tada vyskupas atnešė savo švarką ir rašytoją aprengė.
Atgimimo metais mes buvome per daug „krikščioniški“. Nuolat siūlėme atleisti, dovanoti, nors puikiai žinojome, kad niekas nesirengė keršyti. Bet niekas ir neprašė atleisti, dovanoti. Galima sakyti, kad Lietuva yra turbūt vienintelis kraštas, išsivadavęs iš bolševikų okupacijos, kuriame yra apokaliptiniai nusikaltimai, bet nėra nusikaltėlių. Lietuva šiuo atžvilgiu buvo labai krikščioniška: nenukentėjo nė vienas budelis ar KGB pareigūnas. Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo žiauriai nukankintas, o jo budelis A.Urbonas, agentas, slapyvardžiu „Žinomas“, laisvai vaikšto po Kauną. Savo klaidingai suprastu krikščioniškumu ir atlaidumu mes pasitarnavome blogio plitimui. Nekovojome su blogiu ir šio apsileidimo pasekmes jaučiame kiekviename žingsnyje. Tuo blogiu nebus lengva nusikratyti. Štai neseniai bolševikai, okupantų tarnai ir kolaborantai, organizavo A.Sniečkaus minėjimą-pagerbimą. Išleistas spalvotas leidinys apie šį nusikaltėlį. Prof.L.Truska bando perrašyti Lietuvos istoriją ir kiekviena proga niekina Tėvynę. Mindaugas Stakvilevičius reikalauja atkurti Lietuvos komunistų partiją, dirba Šiaulių universitete ir klaidina Lietuvos jaunimą. Marius Ivaškevičius, save tituluojantis Lietuvos rašytoju, savo knygoje „Žali“ bando išjuokti ir suniekinti karo meto Lietuvos prezidentą, partizanų generolą Joną Žemaitį-Vytautą, Kęstučio apygardos kūrėją ir pirmąjį vadą J.Kasperavičių ir kt. Ši knyga net buvo išversta į vokiečių kalbą ir Frankfurto knygų mugėje pristatyta kaip geriausias šiandieninis Lietuvos romanas.
O mes tylime ir nereaguojame į tautą niekinančius nusikaltimus.
Štai ką apie šį autorių rašo istorikas akademikas Antanas Tyla: „Jokie išpuoliai Laisvės kovos nesumenkins. Tarp jų – ir M.Ivaškevičiaus knyga apie partizanų vadą. Ji yra skrebų ir čekistų ideologijos palikimas. Jis mums svetimas, nes net žemiausio intelekto tautelės gerbia laisvės kovotojus. Tarp Lietuvos rašytojų buvo Stalino ir bolševizmo garbintojų. Jų yra ir dabar“.
Man atrodo, kad S.Gedos tikslas buvo paniekinti „Lietuvos aidą“ ir atbaidyti nuo laikraščio rašančius ir skaitančius tikinčiuosius.
„Lietuvos aidas“ piršo mintį, kad S.Geda yra kandidatas Nobelio premijai gauti. Manau, kad šiam autoriui tiktų visiems lietuviams gerai žinomas žodis - nepraustaburnis. Tai jis vasario 20 dieną rašė blevyzgas apie kun. kan. J.Tumą-Vaižgantą, o jau kovo 3 dieną – maldą šv.Kazimierui. Tom pačiom lūpom…
Baigsiu šį straipsnį to paties akademiko A.Tylos žodžiais: „Norėtųsi priminti, kad mūsų ateities kelias, kuris mus apsaugos nuo tokio naikinimo, kurį patyrėme sovietinės blogio imperijos gniaužtuose ir prieš kurį kovojo gen. A.Ramanauskas-Vanagas, yra jungimasis į ES ir NATO. Kviečiu referendume gegužės 10-11 dienomis paremti Lietuvos siekį būti ES. Tačiau kartu kviečiu saugoti mūsų tautos vertybes, išlikti Lietuvos piliečiais, gerbti savo kalbą, jos kultūrinį paveldą, dorą, suprasti laisvės kovotojų vertę ir jų įnašą mūsų visų laisvei ir pilietinės pareigos supratimui“.
Aš manau, kad „Lietuvos aidas“ turėtų būti ne pamazgų duobė, bet turėtų savo veidą. Deja, ryškėja ir antras šio leidinio veidas, kuris mums ir visiems lietuviams patriotams yra nepriimtinas“. Šie faktai verčia susimąstyti ir padaryti tam tikras išvadas, kaip tai padarė Algimantas Zolubas.

Mons.Alfonsas SVARINSKAS
Lietuvos partizanų kapelionas,
Vyčio kryžiaus ordino kavalierių
draugijos pirmininkas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija