Kas ateina ir vėl praeina, o kas pasilieka visiems laikams?!

Neseniai pasirodė jau trečiasis naujosios Visuotinės lietuvių enciklopedijos (VLE) tomas. Iki šiol dienos šviesą išvydo penkios: Nepriklausomoje Lietuvoje išleisti devyni tomai Lietuviškosios enciklopedijos (iki raidės H, net karo metu jos leidyba vyko, nutrūko tik antrąkart okupavus bolševikams), sovietmečiu sugebėta išleisti stipriai susovietintą trijų tomų Mažąją lietuviškąją tarybinę (1966-1971), keturių tomų Tarybų Lietuvos (1985-1988) ir trylikos tomų Lietuviškąją tarybinę (1976-1984), o nuo raudonojo teroro pasitraukusieji į JAV tautiečiai sugebėjo sutelkti išeivijos šviesuomenę ir Amerikoje išleisti net 37-ių tomų vadinamąją Bostono enciklopediją. Tai tikras žygdarbis lietuvių kultūros ir pilietiškumo istorijoje, kažin ar turintis analogų pasaulio istorijoje. Negana to, Bostono enciklopedija apimtimi ir turiniu lenkia visas iki šiol išleistąsias tėvynėje ir tebėra nepamainomas šaltinis, teikiantis išsamiausias žinias apie Lietuvos istoriją ir jos žmones.
Rengdami naująją VLE leidėjai užsibrėžė tikslą, - ši turi iš esmės skirtis nuo trylikatomės Lietuviškosios tarybinės. Apie tai jie rašo prenumeratos lapo įraše, kažkodėl nepaminėdami nei pirmosios Lietuviškosios, nei Bostono. Ten skaitome: „Daug vietos skiriama sovietmečiu draustai ar ignoruotai lituanistikai: Lietuvos valstybingumui, Lietuvos Katalikų Bažnyčios, Lietuvos kariuomenės istorijai, lietuvių antinaciniam ir antisovietiniam pasipriešinimui, lietuvių tautos genocidui, LDK ir Lietuvos valstybės istorijai, užsienio lietuvių gyvenimui, kultūrai, jų organizacijoms ir Lietuvos išlaisvinimo reikalui skirtai patriotinei veiklai“. (paryškinta D.S.) Reikėtų manyti, kad ryškų pėdsaką palikusios Lietuvos išlaisvinimo veikloje asmenybės, ir tik todėl tendencingai nutylėtos sovietinėje LTE, ras deramą vietą VLE. Tačiau...
Trečiajame VLE (raidės Be-Cha) tome ieškojau informacijos apie lietuvių išeivijos JAV publicistą Vilių Bražėną, ir neradau. O jis, šiuo metu gyvenantis Vilniuje, nėra eilinė asmenybė. Ginklu priešindamasis atslenkančiam raudonajam marui (Tėvynės apsaugos rinktinės sudėtyje dalyvavo mūšyje su sovietų okupantais prie Sedos) pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į JAV ir niekada nenutraukė savo kovos prieš okupantą, keitėsi tik pasipriešinimo kovos metodai. Jo ilga ir aktyvi veiklos istorija tebesitęsia ir dabar. Sulaukęs garbingo amžiaus (balandžio 6 dieną minės 90-metį) jis randa laiko pareikšti žiniasklaidoje savo požiūrį aktualiomis visuomeninio-politinio gyvenimo temomis, nepraleidžia jokio reikšmingesnio renginio, susijusio su pasipriešinimo kovomis ar valstybingumo klausimų svarstymu. Jis - vienas aktyviausių antikomunistų ir Lietuvos laisvės bylos kėlėjų išeivijoje. V.Bražėnas kelis kartus apvažiavo visas valstijas skaitydamas paskaitas amerikiečiams apie komunizmo keliamą grėsmę laisvajam pasauliui. Perskaitė jų daugiau nei tūkstantį ir tapo labai populiariu lektorium. Daug rašė minėtais klausimais amerikiečių ir lietuvių išeivijos spaudoje, dalyvavo TV ir radijo debatuose. Net, atmetus politinę, vien jo kultūrinės-visuomeninės veiklos galėję pakakti, kad būtų įtrauktas į VLE. Apie jo veiklą enciklopedinis žinynas „JAV lietuviai“ rašo: „Inžinierius, feljetonistas, dainininkas (tenoras), visuomenės veikėjas.(...) Nuo 1926 veikė Skautų s-goje, buvo LSS tarybos narys (...) Spausdintis pradėjo 1936 Lietuvoje, rašė daugiausia polit. feljetonus (Viliaus Bražviliaus slap.). Jie buvo skaitomi per radiją, Jaunimo teatre, lit-ros vakaruose, 1944 pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje kartu su kitais atkūrė korp. Vytis. Dainavo liet. operoje. (…) Anksti įsijungė į liet. visuom. veiklą. 1951-71 JAV LB Connecticuto apylinkės v-bos narys, pirmininkas, apygardos polit. k-to v-bos narys, apygardos pirmininkas. Kelis kartus išrinktas į JAV LB tarybą. 1974-90 Floridoje suorganizavo Lietuvos laisvės forumą, jam vadovavo. 1988-1991 VLIKo v-bos vicepirmininkas informacijos reikalams. Dalyvavo įv. amer. org-jų veikloje. Nuo 1977 su antikomunistinėmis paskaitomis keletą kartų apvažiavo visas JAV valstijas, dalyvavo daugelyje radijo ir televizijos programų, garsindamas Lietuvos laisvės bylą. Dainavo kvartete Aitvarai. Išleido feljetonų rinkinius: Normuotos šypsenos (1949), Kalorijos ir doleriai (1952); polit. straipsnių rinkinį Sąmokslas prieš žmoniją (1975, 1978). Apdovanotas Lietuvos d. kun-ščio Gedimino II laipsnio ordinu (1937), Lelijos ordinu (1938) (...)“. (čia nepaminėta jo 2000 metų Lietuvoje išleista knygą „Nauja pasaulio santvarka“. Be to, jis yra parašęs daug skautų dainų, kurios iki šiol yra vienos labiausiai mėgstamų ir dainuojamų, o jo dainos žodžiai „Atgimė tėvynė“ tapo II Tautinės skautų stovyklos (1928) himnu, už savo veiklą yra pelnęs ir amerikiečių organizacijų apdovanojimų - D.S.)
V.Bražėnas minimas ir Bostono Lietuvių enciklopedijoje (3 tomas, 1954), o taip pat šįmet pasirodžiusiame enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai“ II tome. Deja, atgimusios Lietuvos leidžiamame iškiliausiame žinyne - VLE V.Bražėnui, brandžiausius savo gyvenimo metus skyrusiam Lietuvos laisvės bylai garsinti ir ginti, stebėtinai daug nuveikusiam, šalia dviejų enciklopedijoje paminėtų Bražėnų, vietos jau neatsirado...
Pasitaiko, kad vertas paminėjimo asmuo nepatenka dėl neapsižiūrėjimo ar kitokios klaidos. Tačiau šiuo atveju peršasi išvada, kad jis buvo iš kandidatų sąrašo išbrauktas... sąmoningai, nes net keliuose ankstesniuose enciklopediniuose leidiniuose jau buvo minimas. Sovietinio tipo enciklopediniam leidiniui tokia cenzūra buvo įprasta ir nieko nestebino “partinis” požiūris. Bet kodėl tai daroma tryliktaisiais atkurtos nepriklausomybės metais?
Turėjau progą matyti daugybę straipsnių apie V.Bražėną ir jo veiklą Nepriklausomos Lietuvos metais, JAV lietuvių išeivijos ir amerikiečių spaudoje. Susidaro įspūdis, kad amerikiečiai V.Bražėno veiklą yra nušvietę daug išsamiau nei patys lietuviai (!). Kai kurie straipsniai Lietuvos spaudoje buvo tik vertimas to, ką rašė amerikiečiai. Tiesą sakant, lyg ir nieko naujo: mes dažnai nevertiname to, ką patys turime, liguistai reaguojame į kitų nuomonę apie mus, bet esame be galo pasyvūs ir kuklūs, kai reikia formuoti kitų nuomonę apie save. O labiausiai „kuklinamės“ savo antikomunistinės kovos.
Pats V.Bražėnas su kartėliu yra rašęs apie žymią dalį pabėgėlių nuo komunizmo, kurie (ir ne tik lietuviai) „net ir pasiekę Ameriką vis dar tebebėga...“ bijodami liudyti prieš komunizmą, „susitepti“ atviru antikomunizmu ir taip supykdyti raudonąjį monstrą, nuo kurio traukdamiesi prarado savo namus ir savo artimuosius. Be abejo, ryžtis liudyti prieš komunistus, ypač pirmaisiais pokario metais, buvo tolygu savižudybei, juk sovietai, antinacinės koalicijos sąjungininkai, buvo vieni iš aktyviausių kaltintojų Niurnbergo procese, laisvajam pasauliui mandagiai „pamirštant“, kad tai sovietai kartu su naciais pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, pasidalydami Europą. Tačiau, laikui bėgant, komunizmui savo kruvinąjį veidą ir tikruosius kėslus slėpti sekėsi vis prasčiau. Tarp laisvojo pasaulio ir raudonojo totalitarizmo prasidėjo vadinamasis šaltasis karas. Ir išryškėjo paradoksas: pabėgėliai, išdrįsę atvirai liudyti prieš komunizmą, ne tik buvo nekenčiami pačių komunistų, bet jų šalinosi ir bendro likimo broliai... tarp išeivių populiaresnės darėsi „taikaus sambūvio“, „kultūrinio bendradarbiavimo“ su okupuotąja tėvyne, nuolaidžiavimo ir pataikavimo okupanto statytiniams bei tiesos nutylėjimo „idėjos“.
Iškilo atmintyje kažkur girdėtas ar skaitytas paradoksalus teiginys, kad asmenys, aktyviai kolaboravę, pasižymėję „kalant grabą Lietuvai“, patenka ir išlieka absoliučiai visose - ir sovietinėse, ir nesovietinėse enciklopedijose bei žinynuose. Tie, kurie iš pradžių aktyviai priešinosi okupacijai, bet vėliau nusivylė ir susitaikė su status quo bei nustoję kelti Lietuvos laisvės bylą pasinėrė vien tik „nekalton kultūrinėn“ veiklon, turi šiokių tokių galimybių ką nors reikšti bent atgimusioje Lietuvoje. O tie, kurie nepasidavė ir tėvynės išvadavimą laikė savo gyvenimo pagrindiniu tikslu – turi daugiausia šansų būti... nutylėti ir okupuotoje, ir laisvoje tėvynėje, už kurią kovojo.
Sovietmečiu dažnokai tekdavo girdėti minimą Amerikos lietuvio komunistų veikėjo žurnalisto A.Bimbos pavardę. Maskvos išlaikomas, jis šlovino sovietinę santvarką redaguodamas komunistinius laikraščius, rašydamas prosovietinius straipsnius. Tėvynei kraujuojant nuo vėl sugrįžusių raudonųjų genocido, išleido knygą „Prisikėlusi Lietuva“ (1946), o siautėjant KBG persekiojimams - „Klesti Nemuno kraštas“ (1967). Apie jį vienaip ar kitaip rašo visos minėtos enciklopedijos. Ir tai nėra bloga, nes mūsų istorija marga. Pažinimui yra naudinga, kad VLE rasis vietos visiems žymesniems raudoniesiems herojams - nuo Z.Angariečio iki G.Zimano. Visose ankstesnėse enciklopedijose jie minimi. Tačiau naujojoje VLE pasipriešinimas okupacijai, taip kruopščiai išcenzūruotas visose sovietinėse, turėtų būti parodomas bent jau ne prasčiau negu Bostono enciklopedijoje. Jei VLE randa vietos užkietėjusiam komunistui A.Bimbai, tai ar neturėjo rasti vietos ir nuosekliam kovotojui prieš komunizmą – V.Bražėnui? Bent jau pagal principą – audiatur et altera pars - tebūnie išklausyta ir antroji pusė. Argi ne mūsų pačių negebėjimas į savo istoriją žvelgti objektyviai daro mums patiems didžiausią žalą ir gėdą?

Darius SIMANAITIS

© 2003 "XXI amžius"