Seniausias lietuvių rašytojas dar neišeina į pensiją

Kazimieras Barėnas-Barauskas

Paskutiniame praėjusios kadencijos Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdyje į sąjungą priimtas žinomas prozininkas, ilgametis Lietuvių rašytojų draugijos narys, nuo 1947 metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Kazimieras Barėnas (tikroji pavardė – Barauskas). Seniausiam šiuo metu pasaulyje gyvenančiam lietuvių rašytojui neseniai sukako 95 metai.
Daugelio prozos knygų autorius, Didžiosios Britanijos lietuvių metraštininkas, leidėjas K.Barėnas yra apdovanotas V.Krėvės premija (už romaną „Tūboto gaidžio metai“), du kartus įvertintas Lietuvių rašytojų draugijos premija (už novelių romaną „Dvidešimt viena Veronika“ ir novelių rinkinį „Pati apatinė pakopa“), jam paskirta prestižiškiausia – PLB JAV Bendruomenės kultūros komisijos – premija (už romaną „Beragio ožio metai“).
Lietuvoje kol kas išleista tik viena jo knyga – „Dvidešimt viena Veronika“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997). Tais pačiais metais jis pagerbtas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.
Šis originalus kūrėjas vertas didesnio dėmesio. Jubiliejus – graži proga prisiminti parašytas knygas, sudarytus ir redaguotus leidinius, kitus nuveiktus darbus. Juk net keletui dešimtmečių K.Barėno sinonimais buvo tapę Nidos Knygų Klubas, literatūros metraštis „Pradalgės“, „Europos lietuvio“ laikraštis. O ir iki šiol K.Barėnas nepadeda plunksnos, „vis kokia būtinybė priverčia dar neišeiti į pensiją“, kaip mėgsta pašmaikštauti pats rašytojas.
Kaip šių eilučių autoriui pasakojo buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystėje Justas Vincas Paleckis, pradėjęs savo diplomatinę misiją, pirmiausia aplankė K.Barėną, nes „tai pats iškiliausias lietuvis tuose kraštuose“.

Vienas garsiųjų „Dobiliukų“

Iš Panevėžio apskrities Pumpėnų valsčiaus Stanionių kaimo kilęs K.Barėnas rašyti pradėjo dar besimokydamas Panevėžio berniukų gimnazijoje. Daugiausia tai buvo eilėraščiai. Priklausė J.Lindės-Dobilo sukurtai „Meno kuopai“, vienerius metus pats jai vadovavo, redagavo ir leido laikraštį. Pirmieji išspausdinti grožiniai kūriniai – apsakymas „Kultūros“ žurnale (1930, Nr. 5) ir eilėraščiai 1931 metų „Lietuvos ūkininko“ kalendoriuje. Tuomet K.Barėnas buvo jau ne tik Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas, bet ir dirbo šios aukštosios mokyklos administracijoje (iki 1943 metų).
Uždarius universitetą, K.Barėnas pradėjo dirbti „Ateities“ dienraštyje, kur susipažino su daugeliu žinomų rašytojų. Su kai kuriais iš jų ta pažintis nenutrūko ir persikėlus gyventi į Didžiąją Britaniją. Tiesa, iki tol dar buvo nemažai įsimintinų susitikimų su plunksnos broliais pokario Austrijoje ir Vokietijoje – Bernardu Brazdžioniu, Kaziu Bradūnu ir kt. Tie sunkūs metai susiję ir su darbu Tilžėje atsidūrusioje „Ateityje“ bei Berlyne pradėtu leisti „Lietuvių“ redakcijoje, taip pat „Tolko“ stovykloje rotatorium spausdintu laikraštėliu „Nemuno aidas“.

Iš pradžių buvo vertimai

Beveik dešimt metų Anglijoje K.Barėnui teko dirbti tekstilės fabrike Eccles mieste. Tačiau jis ne tik prižiūrėjo stakles, suko siūlus, bet ir kai ką rašinėjo laikraščiams, o svarbiausia, kaip tik čia parašė pirmąsias savo knygas („Giedra visad grįžta“, 1953; „Karališka diena“, 1957), išvertė porą prozos knygų (J.Steinbeko „Tarp pelių ir vyrų“, 1950; J.Hiltono „Sudie, pone Čipse“, 1952).
Iš čia 1957 metų pradžioje K.Barėnas buvo pakviestas redaguoti „Europos lietuvį“ ir su juo buvo susijęs beveik porą dešimtmečių. 1957-1973 metais K.Barėnas vadovavo ir Niujorko Knygų Klubui, išleidusiam apie 120 išeivijos rašytojų knygų. 1964-1980 metais „Nidos“ serijoje leistas ir literatūros metraštis „Pradalgės“, kurio sumanytoju ir redaktoriumi taip pat buvo K.Barėnas (iš viso išėjo dešimt didelės apimties tomų).
Gyvendamas Londone, K.Barėnas sukūrė solidžiausius kūrinius, o pirmiausia romanų trilogiją – panoraminį veikalą apie lietuvių tautą, XX amžiuje patyrusią daugybę išmėginimų („Tūboto gaidžio metai“, 1969, „Beragio ožio metai“, 1982, „Meškos maurojimo metai“, 1990).

Nuo novelių iki romanų trilogijos

K.Barėnas debiutavo knyga, jau sulaukęs 45 metų. „Giedra visad grįžta“ buvo sutikta gan palankiai. Nors novelės sugrąžino į nepriklausomos Lietuvos kaimą, taigi pasirinktos temos ir iškedentos, ir iškalbėtos daugelio autorių, K.Barėno žodis įvertintas kaip „autentiškas saulės spindulys be melagingo vienadienio blizgesio“ („Literatūros lankai“, 1955, Nr.5). O, anot Henriko Nagio („Nepriklausoma Lietuva“, Nr. 36), „naujasis autorius yra išvengęs ne tiktai visų kiekvienam žurnalisto darbą dirbančiam gresiančių pavojų, bet sugebėjęs taip pat nepakliūti į daugumą klystkelių, pasipinančių po debiutanto kojomis“.
Ne ką prasčiau įvertinta ir antroji novelių knyga („Karališka diena“), kurios įvykiai sukoncentruoti Gulbinų miestelyje, o iš tikrųjų prieškariniame Panevėžyje. Skaitytojas vertina rašytojo pastangas jaukiai šypsotis, per daug negarbinti, o ir nesmerkti. Šiose novelėse K.Barėnas gal kiek čechoviškas, tačiau drauge ir pakankamai savitas. Recenzentų mintis tarsi reziumuoja Liudas Dovydėnas („Naujienos“, 1958 11 08): „Giedra visad grįžta“, „Karališka diena“ įtikinančiai liudija savitą, visapusiškai pasiruošusį rašytoją. Barėnas, sakytum, įslinko į mūsų literatūros stovyklą tyliai, bet reikšmingu darbu nešinas. Rašytojas, kuris turi daug ką pasakyti, mokančiai, sugebančiai“.
Dar daugiau dėmesio susilaukia „Atsitiktiniai susitikimai“ (1968). Anot Stasio Santvaro, toje novelių knygoje – „sujaukto amžiams benamio žmogaus atkurti būties gabalai“ („Dirva“, 1968 08 21). Bene daugiausia kritikos susilaukia iš Andriaus Sietyno (Alfonso Nykos-Niliūno), kuris, be kita ko, pasako ir pranašingus žodžius: „Ar nevertėtų imtis romano? Šiame žanre, kur žodinio meistriškumo vaidmuo nebėra taip absoliučiai dominuojantis kaip novelėje, galėtų ypač išryškėti visos kitos aukščiau minėtos rašytojiškos Barėno dorybės, kurioms trumpo pasakojimo rėmuos nėra vietos įsibėgėti. Be kita, labai praverstų jo pažintinis bagažas. Ir čia pat dar norėtųsi pastebėti, kad šis „patarimas“ yra ne abejojimo, bet pasitikėjimo Barėno pajėgumu išraiška“ („Aidai“, 1969 m. balandis).
Sunku dabar pasakyti, ar, rašydamas pastaruosius žodžius, jų autorius nežinojo, kad K.Barėnas jau šį tą toje plotmėje yra nuveikęs – pirmasis romanų trilogijos tomas jau parašytas. „Tūboto gaidžio metai“, pasirodę 1969-aisiais, nebuvo įvardyti nei romanu, nei apysaka, tai buvo palikta išsiaiškinti pačiam skaitytojui. Įvairių būta atsiliepimų – nuo pavadinimo šedevru (Jurgis Gliauda // „Dirva“, 1970 04 22) iki apkaltinimo smulkmeniškumu, veikėjų anemiškumu (M.Mateika // „Dirva“, 1970 04 15). O baigėsi tie gana aktyvūs vertinimai V.Krėvės literatūros premijos paskyrimu K.Barėnui. Premijos skyrėjai atkreipė dėmesį į „Tūboto gaidžio metus“ kaip į vertingiausią tuo laikotarpiu išleistą knygą, į joje nuosekliai tęsiamas lietuviškojo realizmo tradicijas, ryškų socialinį momentą. Apdovanojimo įteikimo iškilmėse Monrealyje dr. Ilona Gražytė sakė: „Barėnas nekuria legendos ir nedaro istorinių ar socialinių sprendimų. Rezistencija nežiba jo romano puslapiuose herojizmu. Tai kareivio Šveiko ir „The Secret of Santa Vittora“ rezistencija. Autentiškiausia rezistencija, nes ne statiška ir ne autoriaus iš anksto paruošta, bet tekanti gilia požemine srove ir susidedanti iš nuolatinio improvizavimo“ („Nepriklausoma Lietuva“, 1970 11 04).
Maždaug 70 metų šeimos gyvenimą apima toji romanų trilogija, joje – ryškus esminių tautos istorijos lūžių kontekstas. Įdomu, kad išeivijos spaudoje („Laisvoji Lietuva“, 1971 07 29) būta net pasiūlymų versti kūrinį į anglų ir kitas kalbas bei pristatyti K.Barėną Nobelio literatūrinei premijai. Tikrai derėtų šį tritomį išleisti ir Lietuvoje.
„Dvidešimt vienos Veronikos“ novelių grožiu, netrukus po knygos pasirodymo, turėjo progą įsitikinti ir kai kurie Lietuvoje gyvenantys kūrėjai. 1971 metais Anglijoje lankęsis Mykolas Sluckis rašė: „Kažkuo, turbūt dvasiniu imlumu, ši lietuviškoji Veronika panaši į Vaižganto moteris, kažkuo gal net į garsiąją Neksės Ditę“. Puikų įspūdį rašytojui paliko ir pats K.Barėnas.
Išeivių tema pratęsta ir dar dviejose knygose – „Kilogramas cukraus“ (1978) bei „Pati apatinė pakopa“ (1992). „Tai didžiai talentingo, gyvenimą, žmones ir savo meną pakankamai gerai pažįstančio, taip pat esteto ir giliai sąžiningo rašytojo darbai“, - tai vieno iš „Kilogramo cukraus“ vertintojų S.Santvaro nuomonė („Europos lietuvis“, 1979 05 02). „Patrauklus pasakojimo stilius, ryškiai užbrėžta intriga ir labai gera, švari lietuvių kalba“, - pažymėjo novelių knygos „Pati apatinė pakopa“ recenzentė Alė Rūta („Darbininkas“, 1992, Nr. 47).

Ilgas nuveiktų darbų sąrašas

Atskira ilga šneka turėtų būti skirta K.Barėnui leidėjui, redaktoriui, publicistui.
Rašytojas šių eilučių autoriui yra pripažinęs, kad per jo rankas praėjo daugiau kaip du trečdaliai Nidos Knygų Klubo išleistų originalių knygų. Londone parengtos ir spausdintos daugelio išeivijos rašytojų knygos.
„Pradalgėse“ bendradarbiavo 102 autoriai. Šio literatūros metraščio dešimt tomų sudaro net 4195 puslapiai. K.Barėnas jį ėmėsi leisti po to, kai nustojo Jungtinėse Amerikos Valstijose eiti gražiai leistas žurnalas „Gabija“, kai nebeliko „Literatūros lankų“.
Vertinamas buvo ir K.Barėno redaguojamas „Europos lietuvis“. Su šiuo laikraščiu susijusį įdomų atsitikimą yra pasakojęs Jonas Avyžius, kurio romaną „Kaimas kryžkelėje“ N.Chruščiovo laikais atkarpomis visą perspausdino londoniškis „Europos lietuvis“. Į rašytojo namus atvykęs KGB darbuotojas reikalavo „duoti atkirtį, reaguoti“, tačiau J.Avyžius atsisakė tai padaryti, sakydamas, kad romane nė viena eilutė neišbraukta, tik žodis Dievas išspausdintas kitaip nei Vilniuje – iš didžiosios raidės.
J.Avyžiaus romanas pradėtas spausdinti 1964 metų pabaigoje ir baigtas 1966 metais. O dar anksčiau – 1963-1964 metais „Europos lietuvyje“ buvo perspausdintas Romualdo Lankausko romanas „Tiltas į jūrą“. Ištraukoje yra panaudotas ir Juozo Paukštelio „Pabudimas“ bei Antano Jonyno „Paskutinė vakarienė“. Be to, skelbti Bitės Vilimaitės, Mykolo Karčiausko, Irenos Gansiniauskaitės, Icchoko Mero, Vytautės Žilinskaitės, Vytauto Petkevičiaus nedideli kūriniai ar ištraukos.
K.Barėno kūrybinėje biografijoje – ir dvi didelės apimties enciklopedinės knygos – „Britanijos lietuviai 1947-1973“ ir „Britanijos lietuviai 1974-1994“. Kaip tikras Didžiosios Britanijos lietuvių metraštininkas jis talkino Bostone (JAV) Juozui Kapočiui leidžiant Lietuvių enciklopediją, išleido knygą apie Bradfordo lietuvius.
K.Barėnas 1957 metais sudarė ir išleido lietuvių prozos antologiją „Sauja derliaus“ – solidžią 558 puslapių knygą. Lietuvybei palaikyti rinko iš laikraščių ir žurnalų medžiagą „Rinktinės“ sąsiuviniams, kuriuos pats ir leido. Nuo 1959 iki 1981 metų leido lietuviškus kalendorius.
Ir tai dar toli gražu ne visi K.Barėno nuveikti darbai. Belieka apgailestauti, kad jie dar neprieinami Lietuvoje gyvenančiai plačiajai visuomenei. Bene daugiausia su rašytojo asmenybe ir jo kūryba pažįstami panevėžiečiai – užmegzti pastovūs ryšiai tarp K.Barėno ir jo lankytos gimnazijos bei apskrities G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos, kuriai yra perdavęs per pusantro tūkstančio savo bibliotekos knygų, rankraščių.
Solidus K.Barėno kūrybos rinkinys bei kita vertinga medžiaga taip pat perduota M.Mažvydo bibliotekos lituanistiniam skyriui ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetui.

Leonas PELECKIS-KAKTAVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"