XXI amžius

Sielos atodangos

Ne vienas pastebėjome, kad tebėra gyvas iš sovietmečio atėjęs žmogaus įvaizdis, pradėtas formuoti poeto Lenino, premijos laureato: galinga figūra kojomis remiasi į žemės rutulį, galva siekia dangų, plačiai išskėstomis rankomis bando kuo daugiau aprėpti. Na ir kas, kad pasiligojusi ar pasenusi žmona ir vaikų motina apgyvendinta sodo namelyje (ar name), na ir kas, kad susirasta jaunesnė bei gražesnė, na ir kas, kad kai kurie poelgiai apipinti melu. Vis tiek tebeimponuoja platūs pečiai, stambi figūra – tai, kas visiems matoma. Tačiau žmogus nėra vien kūnas. Po išoriniu kiautu, tarsi ledu pasidengusioje upėje, pulsuoja intensyvus dvasinis gyvenimas, dažniausiai slepiamas nuo prašalaičio žvilgsnio, bet kartu su kūnu sudarantis žmogaus vienovę, todėl įdomus ir viliojantis tarsi neatsidengęs perlas. Ne kiekvienas kūrėjas ryžtasi sielos atodangoms. Keliolikos originalių ir verstinių (iš bulgarų kalbos) prozos knygų autorius Vygandas Račkaitis, pasirinkęs lyrinės miniatiūros žanrą, tam ryžosi. 2002 metų pabaigoje išleista jo knyga „Atodangos“ bus įdomi kiekvienam, kas ieško sąlyčio su Amžinąja Būtimi, kas nesitenkina materialiuoju pasauliu ir jo siūlomais malonumais.
Lyrinės miniatiūros, visos be pavadinimų, sugrupuotos į tris skyrius: „Lemties paukštė“, „Ad fontes“ ir „Dviese“. Nors Enciklopedijoje rašoma, kad V.Račkaitis gimė Kaune 1939-ųjų sausio 1-ąją, „Lemties paukštės“ eilėraščiai leidžia tikėti jį esant kaimo vaiką, iki šiol išsaugojusį močiutės keptos duonos kvapą ir skonį, tebegirdintį jos giesmių palaimą, seklyčios krikštasuolės, papuoštos rasose balinta drobe, iškilmingumą, tebematantį jos baltą skarelę ilgo baro gale; ir vienas intensyviausių prisipažinimų:

Lydėjo ir lydi mane
senolės palaiminimas.
Jaučiu jos pavargusių
rankų žegnonę
ant jau žilstančios
savo galvos.

Gentainiams skirtas ne vienas eilėraštis. Pora jų turi dedikacijas: „Tetai Levutei“, „Tetai Karolinai“. Kai kurie gentainiai miega amžino įšalo žemėje. Jie nepažinti, niekada nematyti, bet „atsiliepiantys krauju, pralietu už meilę tėvynei“. Todėl „liūdnai ir švelniai žiūriu į Šiaurę“, „tikiu, kad kiekvieną prisikėlusį želmenį peržegnojo protėvių rankos“, „senolių balsais kužda lapus metančios drebulės“… Giminės šaknys – tvirta atrama tiems, kurie jas prisimena. Jos padeda išlikti tvirtiems, saugo nuo paklydimų, kuria savisaugos būseną.
„Į skaudžiai žalias takažoles krinta išsigandusios mano vaikystės ašaros“, nes miestelio aikštėje guli išniekinti miško brolių kūnai, šiurpina ir graudina ištuštėjusios sodybos, nupjauti kryžiai. Krauju ir ašaromis pamaitinta žemė augino ir brandino. Tačiau ne tik ji.
Skyriuje „Ad fontes“ (Prie šaltinių) pripažinimo erdvė išsiplečia. Kas gi tie šaltiniai? Tai Viešpaties kvietimas pajusti gamtos grožį, suprasti gyvybės stebuklą, atrasti gyvenimo prasmę.

Ieškau Tavęs
žvaigždžių atšvytuliuose,
vandenų atspindžiuos,
žiedų margumyne,
paukščių aidojime.
Ieškau amžinybėje
ir begalybėje.
Ieškau artimo meilėje
ir savo širdy.
Ieškau Tavęs, Dieve.

Kas ieško, tas visada suranda. Ieškant atsiveria daug paslapčių: „žvelgiu ir suvokiu visko, kas žemiška, laikinumą“, „gyvenimas ir mums duotas pasaulis – kasdien pasikartojantis stebuklas“, „liūdna vienatvė, neįsileidusi į save Dievo, išsižadėjusi Amžinybės“, „sunku nežinantiems, kam reikalinga atgaila ir auka“, „nelaimingi gyvenantys be meilės, be Dievo“ ir t.t.
Lyrinis herojus, leisdamasis į sielos virpesių labirintą, sau kelia maksimalius reikalavimus, sau jis – negailestingas teisėjas.

Nenušluosčiau ašarų
įskaudintiems.
Dar neprigydžiau
išrautos baltos gėlės.
Dar negaliu
ramiai ilsėtis.
Arba:
Nuodėmės kartėlis.
Nyki tuštuma.
Vėlei leidai man,
Viešpatie,
pažinti save silpną,
ribotą, pažeidžiamą…
Nuvyto balta lelija.

Esant tokiai sielos būsenai, širdis atsiveria maldai: „Neatskirk manęs, Viešpatie, nuo Šviesos“, „Sugrąžink, Dieve, į mūsų mintis žodžiais ir darbais daugsyk išvarytą gerumą“, „Viešpatie, neleisk dar man pavargti. Padėk įkopti į kalną, kur matyčiau Tavo šviesą“.
Aplink mus daug nepatenkintų, keikiančių kitus, turinčius daugiau, užimančius aukštesnes pareigas, tuos, kuriems sekasi geriau. „Kodėl taip yra?“ – klausia ne vienas. Kai kurios miniatiūros pateikia tiesioginį atsakymą į šį klausimą:

Prikėlė
maldų vainikas
nukryžiuotą Lietuvą.
Įsisenėjusios,
gilios žaizdos…
Kiek mažai beliko
jas gebančių gydyti
meile, kantrybe, auka.

Visiems mums praverstų išmintingi patarimai: „Kasdien maldauk Dievo malonės – gyventi bus lengviau“, „Skubėk daryti gera, kad būtum vertas amžinos ir šventos šviesos“. Pats šilčiausias paskutinis miniatiūrų ciklas, pavadintas „Dviese“, skirtas mylimai moteriai, bendražygei, su kuria kartu parašyta ne viena knyga, su kuria keturiasdešimt metų dalijamasi kiekviena diena, švente ir kasdienybe, „dieviškąja šviesa ir mums duotu laiku“. Viskas joje, vienintelėje, tinka ir patinka; neužmirštuolių spalvos akys, meilės dievaitės vardas, gebėjimas neįsileisti vidun tamsos. Ji reikalinga „kaip šaknims žemė, kaip žiedui rasa“. Be jos „kas aš būčiau? Gal sūnus palaidūnas, gal paklydėlis, gal benamis, bedvasis kaip šitas vėjas“. „Tu paduodavai ranką, kad išvestum į žiburį“. „Kiek kartų slėpiausi tavyje klumpantis, palūžtantis!.. Skaudėdavo ir tau. Prikeldavai savo meile, savo tikėjimu“. „Tavo vardas tyliu paskutiniu žodžiu sutirps ant mano lūpų“.
Veltui šioje knygoje ieškotume maironiško ritmo ir rimo. Jų nerasime. Tačiau geros poezijos tikrai rasime. Tik paklausykime: „Virpa vaivorykštė sniegtirpio laše. Suskamba, sudūžta nukritusi“. „Saugo pabaigos paslaptį pilkas žiemos dangus ir nušalvėję beržynai. Tyliai blėsta rožės ugnis“, „Šalta snaigės ašara ant tavo skruosto. Atšildysiu alsavimu“. Ir taip toliau.
V.Račkaičio poezijos knyga „Atodangos“ verta užimti deramą vietą mūsų knygų lentynoje.

Aldona KAČERAUSKIENĖ