Žvelgiant pro rožinius akinius

Premjeras pateikė Seimui ir tautai dvyliktosios Vyriausybės veiklos ataskaitą, pompastiškai pavadintą „Valstybės pažangai, visuomenės darnai, žmogaus gerovei“. Ataskaita primena sovietinių pirmųjų partijos sekretorių pagyras pačiam sau ir šlovingajai partijai. Aiškiai leista suprasti, jog tiktai Didžiojo Gelbėtojo ir jo partijos dėka Lietuvos žmonės ėmė gyventi sočiai ir pasiturinčiai. Pagalvokite patys. Buvo sukurta 64 tūkstančiai darbo vietų. Taip pat „buvo siekiama pagerinti pensininkų materialinę padėtį“. Iš tiesų – ne juokas, nuo praėjusių metų rugsėjo 1-osios bazinė pensija išaugo iki 147 litų, o vidutinė senatvės pensija per metus padidėjo penkiais procentais. 2002 metais nuo balandžio 1-osios 36 litais padidintas neapmokestinamųjų pajamų minimumas. Žodžiu, visose srityse – ekonomikoje, pramonėje, žemės ūkyje, teisėsaugoje ir teisėtvarkoje, švietime, transporte, sveikatos apsaugoje – vien tik laimėjimai.
Premjeras ir valdančiosios partijos vadovas, rožinėmis spalvomis nupiešęs Vyriausybės darbą, kažkodėl nieko nekalbėjo apie jo paties ir partiečių pažadus, dosniai dalytus prieš Seimo rinkimus. Matyt, ima pavyzdį iš Prezidento, kuris aiškiai pasakė, jog rinkimų kampanija baigėsi ir reikia pamiršti duotus pažadus. Kita vertus, socialdemokratai dar tada, kai buvo LKP, LDDP, išmoko to amato – žadėti. Premjero ataskaitoje kažkodėl neužsiminta apie šešėlinę ekonomiką. Štai kur būtų „Sodros“ biudžeto papildymas ir nereikėtų nuolat verkšlenti. Neatrodo, kad Premjeras ir jo patarėjai nieko nežino apie šešėlinę ekonomiką, darančią daugiausia žalos valstybei ir žmonėms. Kaip teigė socialinių mokslų daktaras Vytautas Ramanauskas, nuostoliai, kuriuos patiria valstybė ir visuomenė dėl šešėlinės ekonomikos, siekia keliolika milijardų litų kasmet. V.Ramanausko nuomone, šiuos milžiniškus nuostolius visiškai pagrįstai galime laikyti blogų įstatymų rezultatu. Kaip tik į tai Vyriausybės vadovas ir turėjo atkreipti dėmesį savo ataskaitoje. Tačiau to nepadarė. Ir galima suprasti kodėl. Juk šioje juodoje ekonomikoje sukasi nemažai aukštų valdininkų. Kaip ir kontrabandoje, korupcijoje, neteisėtame turto pasisavinime. Visiems aišku, kad didžiausius ekonominius nusikaltimas daro ne „žmonės iš gatvės“, o užimantys aukštus valstybės bei ūkinius postus. O kas juos užima – aiškinti nereikia.
Pasidžiaugęs, kad bendras nusikaltimų skaičius pernai, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo 8,4 proc., Premjeras pripažino, jog padidėjo tyčinių sunkių ir apysunkių kūno sužalojimų, plėšimų bei sukčiavimo atvejų. Užregistruotų sunkių nusikaltimų padidėjo 15 proc. Tai kurgi čia sumažėjimas? Kažkodėl nieko nebuvo pasakyta apie aiškiai specialiai vilkinamą stambių finansinių nusikaltimų bylų nagrinėjimą, laukiant senaties termino. Kaip suprasti teisėsaugą, jeigu net generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis aiškino, jog, pavyzdžiui, Prezidento rinkimų įstatyme nėra nuostatų, kurios draustų kandidatui į Lietuvos Prezidentus naudotis kokios nors konkrečios valstybės kapitalu? Argi gali būti didesnis absurdas?! Taigi naivūs tie opozicijos Seimo nariai, kurie kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, abejodami Prezidento rinkimams gautų lėšų švarumu. Prokuratūra, matyt, vadovaujasi sena taisykle: pinigai nekvepia. Todėl pagal įstatymą bet kas, ne tik Maskvos agentai, bet ir turintis milijonus koks nors mafijos bosas gali nusipirkti aukščiausią valstybės vadovą. Vienas toks milijonierius jau taikosi nusipirkti visą Seimą.
O dėl ekonomikos kilimo, ką pripažįsta ir tarptautinės institucijos, pavyzdžiui, Vokietijos bankininkystės ekspertai bei Tarptautinis valiutos fondas, vargu ar tai Vyriausybės nuopelnas. Lietuvos verslininkai vis labiau išmoksta dirbti laisvosios rinkos sąlygomis ir tiktai skundžiasi, kad valdžia pernelyg dažnai ir visai be reikalo kišasi į verslo pasaulio reikalus. Ne tik opozicijos atstovai, bet ir daugelis ekonomistų, pripažindami Lietuvos ekonomikos augimą, pastebi gana keistą reiškinį – kylant ekonomikai, nekyla biudžeto ir dirbančiųjų pajamos. Nesuprantama, kodėl taip atsitiko, kad, per pastaruosius penkerius metus ekonomikai išaugus 20 proc., nė centu nepadidinti minimalūs mėnesiniai atlyginimai. Kaip teigė buvęs premjeras Gediminas Vagnorius, padidinus neapmokestinamąjį minimumą, nepadidinta minimali mėnesio alga. Specialistų nuomone, Vyriausybė galėtų padidinti minimalią mėnesio algą, tačiau bijo su kontrabanda glaudžiai susijusių politikų spaudimo. Tiesa, G.Vagnorius taip pat sakė galįs su bet kuo lažintis, jog minimali mėnesio alga bus padidinta prieš Seimo rinkimus. Tai, aišku, nieko naujo. Prieš rinkimus daromi dar ne tokie kūlverstukai.
Visa bėda, kad Lietuvoje nėra brandžios pilietinės visuomenės, kai kur netgi jos užuomazgų. Todėl dėl visų bėdų kaltina valstybę, esą nesugebančią išdalyti gėrybių. Pamirštamas pagrindinis dalykas – norint ką nors gauti iš valstybės, reikia jai ir duoti. Ne Vyriausybei, o valstybei keliami didžiuliai reikalavimai. Štai pieno gamintojai grūmoja blokuoti pagrindines magistrales, muitines. Jie pateikė savotišką ultimatumą Vyriausybei, kad iki balandžio 10 dienos būtų atšauktas nutarimas dėl minimalių pieno supirkimo kainų (35 centai už litrą), nes tokios kainos sužlugdys pieno ūkį. Pasigirdo tradiciniais tapusių grasinimų eiti su šakėmis prie Seimo, išpilti ten pieno cisternas ir pan. Aišku, tais Vyriausybės žadėtais 52 milijonais pieno ūkiui paremti nieko per daug neužkiši. Tuo labiau jog negalima atmesti galimybės, kad didesnė tos paramos dalis atiteks ne ūkininkams, o perdirbėjams. Na, o gąsdinimas nedalyvauti referendume dėl narystės Europos Sąjungoje ar balsuoti prieš yra neapgalvotas ir sumaniai tam tikrų politinių jėgų įpykusių žmonių panaudojimas savo tikslams. Taip ketinama kirsti šaką, ant kurios sėdima. Juk daugiausia investicijų iš Europos Sąjungos kaip tik ir gaus žemės ūkis, kuris kasmet pareikalauja didžiausių dotacijų. Bet reikia pripažinti, kad Lietuvoje žemės ūkis yra labiausiai atsilikusi ūkio šaka, nesukurianti nė dešimt procentų bendrojo vidaus produkto. Į mūšį prieš Europos Sąjungą pakilo ir Kauno grąžintinų namų gyventojų teisių gynimo komiteto pirmininku apsiskelbęs tūlas H.Kebeikis. Jis jau giriasi į Strasbūro Europos žmogaus teisių teismą išsiuntęs Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimą, tariamai grubiai pažeidžiantį grąžintinų namų nuomininkų teises. H.Kebeikis aiškina, jog toks Konstitucinio Teismo sprendimas neatitinka Konstitucijos. Ach, jau tas Strasbūras! Jam dabar rašo peticijas kas tik netingi. Tačiau H.Kebeikiui ir į jį panašiems pirmiausia reikėtų kreiptis į Seimo valdančiąją daugumą ir jos priimamų įstatymų kokybę. Kitaip tariant, - darbo broką. Konstitucinis Teismas tik bandė ištaisyti tą įstatymų leidėjų „grupės draugų“ broką. Na, o H.Kebeikio ambicijos suburti 40 tūkst. grąžintinuose namuose gyvenančių nuomininkų nedalyvauti referendume dėl narystės ES yra tik dar vienas kažkieno sumaniai pakurstytas antieuropietiškas lauželis. Kita vertus, kaip suprasti tokius veikėjus, kurie piestu stoja prieš ES ir tuo pačiu rašo peticijas, reikalaudami „teisingumo“ iš tos pačios Europos Sąjungos institucijos?
Konstitucinis Teismas tikriausiai kada nors įvertins ir „geradarių“ daugumos priimtą laisvo žemės nepardavimo įstatymą. Tai galima suprasti vienareikšmiškai: Lietuvoje uždrausta kurtis laisvai žemės rinkai. Tuo įstatymu stabdomas modernių prekinių ūkių kūrimasis, drauge mažinantis mūsų žemės ūkio produkcijos konkurencingumą Europos ir pasaulio rinkose. O štai šiomis dienomis Latvijoje priimtas sprendimas, leidžiantis laisvai įsigyti žemės ir miško. Latvija kažkodėl nebijo, jog užsieniečiai pigiai supirks visą jos žemę. Lietuvoje gi – atvirkščiai. O kas superka žemę ir miškus Lietuvoje, netgi nacionaliniuose draustiniuose, visiems puikiai žinoma. Pirmiausia tai valdininkai. Ir ne kokie nors klerkai, o pačių aukščiausių rangų.
Vertinant A.Brazausko ataskaitą ir gyrimąsi Vyriausybės nuopelnais, galima pritarti buvusiam premjerui Andriui Kubiliui, jog ekonomikos pagerėjimas – ne Vyriausybės nuopelnas, nes, anot A.Kubiliaus, Vyriausybė faktiškai atsidūrė stagnacijoje ir jau gyvena ateinančių rinkimų nuotaikomis. O iki jų dar toloka. Ar ne per anksti susirūpinta portfeliais?
Dėl negausių, bet triukšmingai besireiškiančių euroskeptikų nevertėtų sukti galvos. Kur kas didesnį pavojų referendumo rezultatams kelia tai, jog iki šiol neaišku, kiekgi iš tiesų Lietuvoje yra rinkėjų. „Vilmorus“ skelbia, kad balsuoti ateina tik du milijonai balso teisę turinčių rinkėjų. Tai kurgi dar 700 tūkstančių, kurie yra įtraukti į rinkėjų sąrašus? Nemažai daliai šių rinkėjų atnešami kvietimai balsuoti pagal kažkada buvusią gyvenamąją vietą, nors daugelis jų ten jau seniai negyvena. Jeigu atmestume tas „mirusias sielas“, visus tuos, pardavusius ir prauliojusius butus Vilniuje, Kaune ir kitur bei atsidūrusius Didžiasalio, Ruklos bei panašiuose „rezervatuose“, tai skaičius susidarytų pakankamai didelis. Stebina Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Z.Vaigausko nesusigaudymas situacijoje ir beviltiškas skėsčiojimas rankomis. O atmintinių dalijimas išvykstantiems į užsienį, kur ir kada balsuoti, primena anekdotą. Juk ir taip užsienyje yra nemažai Lietuvos piliečių, niekada nebalsuojančių. Daugiausia ateina balsuoti vyresniosios kartos emigrantai. Todėl iš tų atmintinių - absoliučiai jokios naudos. Šitokioje situacijoje skelbiant, kad vos 67 proc. rinkėjų balsuos už narystę ES, yra viena iš savęs raminimo formų. Juk atėjusiuosius į referendumą (iš jų balsavusius už ES teigiamai) reikės skaičiuoti nuo bendro įregistruotų rinkėjų skaičiaus. Tokiu atveju atėjusiųjų balsuoti gali nesusidaryti ir 50 proc. Keisčiausia, jog tai mažai kam rūpi. Pirmiausia - VRK ir jos vadovui. Pasirodo, viskas jau per vėlu ir bus taip, kaip Dievas duos…

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"