„Su Dievu noriu gyventi ir šioje žemėje…“

Kun. Bronius Bulika 1976 metais

Taip iš Omsko lagerio rašė kunigas Bronius Bulika (1923-1988), kurio – gyvos ir kūrybingos dvasios, patrauklaus ir neeilinio žmogaus – prisimename 80-ąsias gimimo metines. Gimęs ir mokęsis Utenos krašte, baigęs Kauno kunigų seminariją, 1947 m. balandžio 5 d. arkivyskupo M.Reinio įšventintas kunigu, jis 41-erius metus ištikimai tarnavo Kaišiadorių vyskupijos žmonėms Kaišiadorių, Beižonių, Žibalų, Bobriškio, Molėtų, Vievio ir Jiezno parapijose. Palaidotas Jiezno bažnyčios šventoriuje, ties jo paties statytu stilingu kryžiumi-paminklu Lietuvos krikšto jubiliejui pažymėti. Jiezniečiai net vieną gatvę pavadino jo vardu.
Sovietinio saugumo čiuptuvai jauną idealistą pagriebė po jo Vilniuje vestų rekolekcijų „Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos vaikams“ (išgirdęs apie prasidėjusius pastarųjų areštus, kunigas Bronius pasakė: „Dabar sėsiu ir aš; jei nesėsčiau, gėda būtų!“). Penkeri metai iškentėti Karagandos ir Omsko lageriuose („gavau Vargo mokyklos diplomą naujam gyvenimui“).
Kunigas Bronius buvo pakankamai originalus ir kūrybingas kaip ir jo kartos bei mokslo draugai kunigai V.Aliulis ir Č.Kavaliauskas; tikriausiai jis būtų tapęs ryškiu dvasinio tautos Atgimimo šaukliu, jei ne infarktas, ištikęs vos porą savaičių po Sąjūdžio įsikūrimo… Turėjo jis lyderio savybių, bet liko provincijos žmonėms atsidavusiu sielovadininku, kurį aplankydavo ir išprusę miestų žmonės, ir savi hierarchai.
Pagrindinis kunigo Broniaus rūpestis buvo išgyventi krikščionybę ne kaip atskirų aktų vėrinį, bet kaip visą žmogų persmelkiančią, galingą ir k i t a i p gyventi įkvepiančią tikrovę. Kai kas jam prikišdavo net „modernumą“, bet, man regis, jis buvo ne mažesnis ortodoksas kaip kiti, tik, trokšdamas pozityvių reformų, nekantriai ir netikėtai užbėgdavo į priekį. „Dievą jis tikrai mylėjo… Bažnyčios reikalai jam buvo pirmoje vietoje“, - pasakė mano sutikta ilgametė jo parapijietė.
Seminarijoje didelę įtaką kunigui Broniui turėjo prof. prel. Pranas Kuraitis, su kuriuo artimai bendravo iki profesoriaus mirties. Pastarajam gal labiau rūpėjo įtraukti Bronių į mokslinį darbą, bet šis, paveldėjęs „kuraitišką“ dvasią, nuėjo labiau meninės intuicijos negu racionalaus mąstymo keliu, betarpiškai belsdamasis į žmogaus širdį. Kaip pamokslininkas, jis buvo gerai žinomas ir už savos vyskupijos ribų, o visą išmintį, širdies godas, Dievo karalystės ilgesį sudėjo į gausius rankraščius, kurie jo bičiulių dėka išvydo šviesą jau laisvės sąlygomis (neskaitant „Kryžiaus kelių“, išleistų dar sovietiniais metais JAV) ir pasirodė daugiau kaip dešimt knygelių (homilijos, esė, laiškai iš lagerio, straipsniai, ilgesni ir aforistiniai religiniai apmąstymai). Tiesą sakant, man jo klausytis būdavo net mieliau negu skaityti; toks jis tada būdavo sodrus, pagaunantis ir tiesakalbis! Šia proga pateikiame epizodinį kun. B.Bulikos kūrybos pluoštelį.

Faustas JONČYS

I

TADA ne tik nepriėmė Kristaus į savo namus ir į savo širdis, bet dar ir atidavė pasaulio teismui, kad tik Juo atsikratytų; -
DABAR taip pat nėra vietos Dievui mumyse, ir dabar mes bijome ir gėdijamės su Dievu viešumoje pasirodyti – nenorim, kad Dievas mus visada matytų ir mums vadovautų…
Bet kas bus, kai Dievas nuo mūsų nusigręš?

II

TADA buvo tokių, kurie Tiesos nežinojo ir žinoti nenorėjo; sąžinės neturėjo arba jos neklausė; už pinigus, bijodami ar iš klusnumo, dėjo Kristui kryžių ant pečių; -
Ir DABAR yra tokių, kurie yra pasiruošę visada atlikti visokius nedorus darbus, jei tik bus užmokėta, jei tik bus įsakyta iš aukščiau, kad tik nereikėtų kentėti pačiam…
Bet ar galima tokius žmonėmis vadinti?

III

TADA žmonės vedė, varė Kristų iš savo miesto: „Nereikalingas Tu mūsų tautai!“, o Jis žinojo, kas laukia žmonių, kai jie nebeturės Dievo, kuo jie pavirs Dievą išvarę, ir todėl – nepajėgė išeiti; -
Ir DABAR daug kam atrodo, kad ir be Dievo galima gyventi, kad be Dievo netgi laisviau ir geriau…
Bet kas Dievą iš namų ir iš širdies išvaro, ar įstengs žmogumi būti?

IV

TADA pirmasis šviesus spindulys baisioj Kristaus kelionėj buvo MOTINA. Toji, kuri visada tikėjo, kad Dievas yra Tėvas, kad Atpirkimas yra sunkus, kad išrinktųjų dalia visada bus tokia; -
Ir DABAR TIKĖJIMAS taip pat yra pirmoji šviesa žmogaus gyvenime, - pirmasis šviesus spindulys kasdieniuos ir dideliuos varguos. Tikėjimas – kad Dievas yra, kad jis teisingas, kad žmogaus siela nemari, kad Dievas nė vieno apleisti nenori.

V

TADA antrasis šviesus spindulys Kristaus baisioj kelionėj buvo pakeleivis DARBININKAS Simonas iš Kirenėjos. Žmogus, kuris pats buvo patyręs, kad našta yra sunki, kad prakaitas yra sūrus, o pagalba reikale – be galo brangi; -
Ir DABAR su visu nuoširdumu suteikta pagalba yra dieviškai šventa. Ištiesta pagelbėti ir padėti ranka visada yra panaši į paties Dievo ranką.

VI

TADA Veronika buvo trečiasis šviesus spindulys Kristaus paskutinės kelionės. Nieko nepaisanti ir nieko nebijanti MEILĖ pralindo pro kareivių durtuvus, pro kunigų bernus, pro aklus žioplius ir matė tik vieną – sukruvintą Veidą, kurį reikia nušluostyti; -
Ir DABAR visi gerieji, kurie IŠDRĮSTA būti geri, visi gerieji, kurie išdrįsta būti drąsūs, visi gerieji, kurie neskaičiuoja ir nedelsia, - visi jie šviečia dieviškumu!

VII

TADA tik trys pasirodė esą žmonės. O Dievas visiems buvo davęs protą, širdį ir rankas. Kai šviesa užgęsta, pasidaro dar tamsiau kaip tada, kai šviesos nebuvo, ir tokia šiurpi tamsybė suklupdo Kristų; -
Ir DABAR yra žmonių, kurie Dievo duotu protu Dievo nepasiekia. Dievo duotą širdį kažkam atiduoda. Dievo duotom rankom pragarą kuria…
Tiktai todėl Dievą taip sunku pamatyti!

VIII

TADA gerosios moterys graudžiai verkė, skendo ašarose, matydamos Kristų su kryžiumi, regėdamos savo tautos sūnų aklumą ir taip akiplėšiškai viešpataujančią tamsos galybę; -
Ir DABAR daug gerų žmonių nebaigiamom ašarom verkia, nepaguodžiamai dejuoja, beviltiškai tyli skausmo surakintom lūpom, negalėdami ištarti nei maldos, nei prakeikiančio žodžio…
Tik vien ašaros ar išraus giliai įaugusias pikto šaknis? Ar atneš šviesią laimės dieną?

IX

TADA aiškiai matėsi, kad piktumas ir piktieji vykdys savo blogą darbą iki galo, o gerieji – tik moterys – vien verkti moka. Tas gerųjų bejėgiškumas pakirto ir Kristui paskutines jėgas; -
Ir DABAR visi piktieji, visi bedieviai žino, ko jie nori ir ko siekia, - turi planus ir programas, moka apsukriai meluoti ir atvirai kirsti, visa daro, kad tik Dievas išnyktų ir mirtų mūsų pasaulyje…
Tik mes pasimetę tebesam ir nesugalvojam, kas reiktų daryti, kad Dievas nepasišalintų nuo mūsų.

X

TADA Kristų išrengė – kad būtų niekas, kad būtų nuogas, kad būtų skurdesnis už visus, kad nieko neturėtų ir nieko negalėtų; –
Ir DABAR apiplėšia Jėzų: pripažįsta, kad gyveno kažkada toks žmogus, toks mokytojas, toks pranašas žemėje, bet, sako, Jis nebuvęs Dievas, miręs ir neprisikėlęs, kentėjęs ir apvylęs tuos, kurie iš Jo išganymo laukė…
Bet dieviškumas Jėzui – ne drabužis ir todėl nenuplėšiamas!

XI

TADA prikalė Kristaus rankas ir kojas prie kryžiaus vinimis: kad nenueitų pas žmones, kad nepapenėtų išalkusių, kad neišgelbėtų skęstančių, kad nepalaimintų vargstančių, kad nepamokytų prapuolančių; -
Ir DABAR slepiam Kristų bažnyčios altoriuje, slepiam šventų knygų puslapiuose, slepiam giliausiam širdies kampelyje, kad tik nepamatytų niekas, kur Dievas yra, kad tik niekas nesuprastų, jog pakrikštyti buvom šviesiam gyvenimui…
O Kristus ir ant kryžiaus viešpatauja!

XII

TADA mirė Kristus ant kryžiaus vergų mirtimi tarp dviejų latrų. Neatėjo niekas iš dangaus jo gelbėti, neatėjo niekas čionai žemėje jo išvaduoti, - buvo tamsiausia pasaulio istorijos valanda; –
Ir DABAR miršta Dievas, kai nekaltai vargsta ir kenčia žmogus, kai išminčiai ir mokytojai tyli, kai įsiviešpatauja beširdžiai, kai sutaria tik latrai, kai visomis jėgomis siekia Dievo dovanų, o ne paties Dievo…
Betgi Dievas nemarus ir nenumarinamas!

XIII

TADA – kai Kristus jau numirė – atsirado gerieji, išlindo iš slėptuvių savi. Ir leidimą pasiimti gavo, ir nuo kryžiaus nusiėmė… Erodas, Pilotas, fariziejai nuėjo ramūs Velykų švęsti, pašaliniai išsiskirstė; -
Ir DABAR gerieji amžinai vėluoja, ateina po visam, kai blogis jau viešpatavo ir padarė savo juodus darbus… Kodėl per amžius sostuos erodai sėdi ir aukščiausiais kunigais tampa kafijai? Kodėl taip retai pirmyn išeina gerieji žmonės ir retai bylas sprendžia teisingieji?
Kodėl? Šitai žino tik vienas Dievas…

XIV

TADA – po mirties – Kristui atidavė naujo kapo guolį, užpylė aliejumi žaizdas, patiesė baltą drobulę, brangių kvepalų negailėjo. Gerieji rūpestingai lygino nebepataisomus mirties apaštalų darbus; -
IR DABAR pamatom tiktai tada, kai jau nebėra: laukiam – kai išvarėm, taisom – kai viskas pagadinta, susigrąžinti norim – kai kelio atgal nebėra, norim tikėti – kai tikėjimas jau išrautas, norim mylėti – kai širdis jau stoja…
Visa paguoda, kad viskas Dievo valioj ir Dievo rankose!
Iš knygos „Tada ir dabar“
–––––––––––––––––––––
Yra gyvų žmonių tarytum mirusių – vis kelk, budink, ragink. Patys jie nieko nedaro ir nelaukia, tik gatavą nori gauti. Vargas, jei su mirusiais reikia gyventi…
> Nekaltinki Dievo, laikų ir žmonių, nes pirmiausia man pačiam reikia visur ir visada būti geru žmogumi.
> Ar būtinai reikėjo kančios ir kryžiaus, kad Dievas išgelbėtų? – Bet kaip kitaip atverti akis, apšviesti protus, pagydyti piktą širdį ir parodyti tikrą Meilę – kad visi matytų ir suprastų!
> Kryžiaus kelias nėra gyvenimo centras. Ir bažnyčioj Kryžiaus kelio stotys palei sienas, pakraščiais. Centre altorius – Dievo malonės šaltiniai ir Duona kasdieninė.
> „Ašarų pakalnė“ – argi? Žemė yra nuostabi, gyvenimas – Dievo dovana, o žmoguje, kaip gelmėse, slypi neišsakomi turtai. Tik reikia juos iškasti ir parodyti.
> Šeimoje gali būti tikra pekla ir tikras rojus. Kai vaikai užauga ir visiškai susvetimėja – tai peklos vaisiai. Kai vaikai savose šeimose kūrena tėvų-protėvių ugnį – tai rojaus vaisiai.
> Gyventi be Dievo – tikra bėda. Tada galvoji, kiek gausi gale mėnesio, o negalvoji, kiek gausi po mirties…
> Laimę susikurti svetimu vargu – niekšiška. Laimę susikurti savo vargu – teisinga. Laimę sukurti kitam – šventa!
> Nei mama, nei kunigas negali už jus matyti, tikėti ir gyventi.
> „O kurgi laimė, kur jinai?..“ – Laimė taip arti – ranka pasiekiama. Jeigu mylėjot, ar nebuvo laimė? Jeigu dalijotės – ar tai ne laimė? Jeigu švaru namuose ir gera sieloje – ar tai ne laimė? Jeigu „Viešpatie, padariau, ką galėjau“ – argi ne laimė?!
> Amžinas nesusipratimas: „Mes tikėjome, kad Jis išvaduos Izraelį“. Mes tikime, kad Jis išgelbės iš visų bėdų mus… O Dievas nori išvaduoti mus iš klaidų ir tamsos!
> Vyno padauginimo stebuklą Dievas padaro kiekvienam žmogui: pats Dievas ir Jo gerumas svaigina ir nugirdo kaip vynas.
> Kodėl visur pažanga, išradimai, atradimai, o Bažnyčia kartoja seną Išmintį? – Dėl to, kad žmogus ateina vis toks pats: širdis ta pati, prigimtis nesikeičia – reikia iš naujo skelbti Evangeliją!
> „Perimtas Dievu kaip raugu“. Ir tie, kurie nuo Bažnyčios nutolo, jei vaikystėje buvo perimti tikėjimo raugu, liko švelnūs ir geri.
> Tėve mūsų, kuris esi Danguje! – O žemėje gyveno Jo Sūnus – čia jo lopšys ir kapas.
Nusižeminimas – tai ne nuodėmių neturėjimas, ne savęs niekinimas, o tikras savo vertės suvokimas. Žmonės, pažįstantys tikrus dalykus, yra nusižeminę.
> Kaltė sustingdo sielą kaip šaltis medelį, bet pavasaris gali ateiti tuoj: gręžk veidą į Šviesą, eik prie klausyklos – imsi žydėti.
Jei mes išmokstam tik religijos tiesų, o išėję iš bažnyčios gyvename tarytum be Dievo, tada ir mūsų tikėjimas tėra „religija“. Mes liekame tik Dievo garbintojai, o katalikybė yra dieviškas gyvenimas.
> Tie, kurie nieko nemyli, yra laimingi? – Meilė reikalauja ištikimybės – o anie laisvi. Meilė niekada nesibaigia, ji verčia rūpintis dovanomis mylimiesiems – niekada nesi laisvas. Bet mylintieji išgyvena susitikimo džiaugsmą! O tas, kuris nieko nemyli, paskendęs rūpesčiuose savimi…
> Kunigystė – jokia auka. Tai mano kelias. Kokia čia auka, jei aš artėju prie Dievo!
Nuo to, kokie mūsų (kunigų) žodžiai ir darbai, koks mūsų gyvenimas, pasaulyje sklinda geras ar blogas kvapas. Dėl to mus myli arba ne. Mes – Dievo išrinktieji ir pašauktieji. Per mus ateina Dievas, išklauso ir daro gera. Jis nori, kad mes būtume kantrūs ir kančia atpirktume nekantriųjų ir silpnųjų dejones, padėdami jiems, patardami, pavedėdami į Šviesą ir Viltį.
> Varpai… Žemės širdies alkanas šauksmas. Jis kyla iš gelmių ir skamba, vaitoja, skundžiasi – varpai skamba mūsų širdžių ilgesiu. Ir kol jie skamba žmoguje, tol jis nežuvęs, tol ne viskas jame užmigo…
> Kodėl niekas iš mūsų nesikeičiam, nešventėjam? Visa nelaimė, kad to šventumo linkime kitiems, o sau trokštame pinigų, garbės ir dar šio bei to.
> Susitiko du vaikystės draugai. Vienas – garsus solistas, kitas - baisus girtuoklis. Abu kartu mokėsi, abu - gerų tėvų vaikai. Vienas pasaulyje garsina Lietuvos vardą, kitas tik po žemelę ropinėja. Rodo girtuoklis į gerklę: „Čia viskas – ir mano šeima, ir mano turtas“. Rodo ir dainininkas: „Ir mano čia visa garbė, ir visas turtas“.
> „Jėzau, Marija, padarykite stebuklą, išgelbėkite, apsaugokite!“ Bet jei širdyje velnias sėdi, jei visa būtimi šaukiu, kad netarnausiu, nesilenksiu, nesikeisiu, ar nepraeis Dievas pro šalį? Tegu padeda tie, kuriems tu tarnauji! Tegu jie tave pakeičia. Tik paskutinę valandą gal kaip latras ant kryžiaus šauksi: „Dieve, atsimink mane!“ Atsimins!
> Visos kalbos apie laisvę, laimę, meilę, Dievą yra tuščios, jeigu sielą velnias supančioja. Visos maldos, ašaros, prašymai nesiekia dangaus, jeigu jis sėdi širdyje. Jokia kančia, atgaila, vargas neduos naudos, jei putoja kerštas ir verda pyktis. Tik kai atsisukam į Dievą, Jis pirmas paduoda ranką, pakelia ir palaimina.
> Pataikavimas ir neapykanta – du paklydusiųjų ramsčiai. Kloju po kojom vainikus, lenkiuosi iki žemės, nors ir nekenčiu, keikiu paskutiniais žodžiais… Bet neapykanta nepasiekia to, kurio nekenti, o tik patį suėda kaip rūdys geležį, kaip vėžys organizmą.
> Dievui nereikia nei mūsų aukų, nei dovanų. Jis pats dovana – kad pasaulis taptų šviesesnis, gyvenimas prasmingesnis ir mirtis nebaisi.
> Jeigu pats žmogus savęs negerbia, tegu nelaukia, kad kitas jį gerbtų! – Pasamdė žydelis žmogų prekių parvežti. Pakelėj stovėjo kryžius; žmogus, bijodamas, kad žydui nepatiks, kepurės prieš kryžių nenuėmė. Žydelis jį atleido: „Tu ir papjaut gali, jei Dievo nebijai!“
> Caras buvo uždraudęs mokyklose vaikams net tarpusavy lietuviškai kalbėti. Vienam per pertraukas lietuviškai šūkavusiam berniukui užkabino lentelę su užrašu „litvin“. Jis ją nešiojo ir dar garsiau šūkavo: „Aš ir esu lietuvis! Man – garbė!“ Bijodami, kad neatsirastų daugiau tokių, lentelę nuėmė.
> Kai susergam, einam pas gydytoją ir renkamės patį geriausią. Kai ateina laikas tuoktis, renkamės vyrą geriausią, mergaitę – gražiausią. O tikėjimo abejonėse ir sunkumuose nieko neieškome ir neklausiame…
> Argi Dievas tik šventųjų laukia, juos myli ir kviečia? Ne! Dievas sako: „Ateikit pas mane visi!“
Ar tada ateisim, kai liga, senatvė, mirtis pasibels? Gali būti per vėlu!
Kartais mes apie Dievą kaip tas žydelis apie savo žmoną: „Truputį myliu, truputį bijau…“
Užtenka t r u p u t į mylėti, o Jis tave įkurs ir uždegs.
> Argi kalti buvo žydai, fariziejai, Erodas, Pilotas ir net Judas? – Kalti esame mes! Anie tik vykdė mūsų prakeikimą, nes kiekviena mūsų nuodėmė yra išdavystė: „Ant kryžiaus Jį!“
> Su Dievo Dvasia žmogus tvirtas ir nebijo visko netekti, nes turi tai, ko nepraras. Juk buvome alkani ir atstumti, o dalijomės paskutiniu kąsneliu ir buvome laimingi. Juk tarp tikrų „vilkų“ gyvenome, o nepapjovė ir paskui juos nenusekėme… Juk buvom atskirti, o kokia vienybė jungė! Juk buvo tamsu tamsu, o kokia Šviesa degė viduje!
> Sakau vienam: „Tu saugaisi blogų draugų, negeri, nerūkai, ateini sekmadienį bažnyčion. Panorėk daugiau! Ateik ir prie altoriaus, priimk Komuniją, tavo gyvenimas bus dar gražesnis“. – „Ai, bus per daug… Ir davatka vadins“.
> Mergaitė iš Anderseno pasakos. Per balutę ėjo, nenorėjo išsitepti batukų, metė duonos kepaliuką, palypėjo ant jo ir šoko… tiesiai pragaran! Taip ir mes, per kasdienius vargelius peršokam nieko nepaisydami: šventa sumaišom su tuo, kas nešventa, kad tik greičiau į savo laimę ir… tiesiai pragaran!
> Darbas yra n e d a r y t i to, kas mane žemina, kas Dievą užgauna. Tykiai pastovėti yra protingiau nei rėkti su rėkiančiais.
> Nepamirškite dainų, giesmių ir maldų, surašykite, tegu lieka vaikams. Tegu atmins, kaip kumetynuose, lageriuose, sibiruose dainavo mūsų žmonės. Dejavo ir dainavo! Varge siela prabyla žmogaus. Dovydas gailėjosi ir kokias psalmes sukūrė!
> Svajojo vaikas būti geras: „Jeigu degtų namas, išneščiau sesutę, jeigu užpultų šunys, apginčiau…“ Prašo senelė: „Paduok, vaikeli, siūlų kamuolį“. – „O pati ar negali pasiimti?..“
> Grįžo iš ilgos kelionės ponas ir važiuodamas iš stoties į dvarą klausia: „Kas naujo namuose?“ – „Nieko… Tik bėda, kad peiliuką nulaužiau…“ – „Kaip tu jį nulaužei?“ – „Lupdamas odą mūsų juodajam arkliui“. – „Kodėl, kas, kaip?“ – „Kai dvaras degė, smarkiai varėme arklius vandenį veždami, ir krito…“ – „O kur ponia gyvena, jei dvaras sudegė?“ – „Mirė, palaidojom…“
Taip ir per išpažintį: pradeda nuo peiliuko…
> Atpirkimas… Ar mes jo norime? Norime, kad išgelbėtų nuo ligų ir nelaimių… O Kristus: „Aš jus išvaduosiu nuo kalčių ir nuo aklumo!“
> „Dievas duoda dangų už gerą ir pragarą – už blogą“. Tiksliau, ne dangų duoda, bet protą, valią, rankas ir širdį. O tada jau, ką padarysim, tą ir gausim. Patys užsidirbsim. „Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo šventovė dar nepastatyta…“ (J.Baltrušaitis).
> Kai svyruojame, Dievas siunčia išminties Dvasią, kai esame pajuokiami – ramybės Dvasią, kai silpni daromės – tvirtumo Dvasią.
Apie Šventąją Dvasią ne kalbėti – Ją priimti reikia.
> Pradžia: kunigai krikštija, tėvai augina. Paukštelis išmoksta giedoti tėvų įsiklausęs, vaikas gyventi – į tėvus įsižiūrėjęs. Mato tėvus su kryžiaus ženklu ar be jo…
Bet jei mokėte, tai, ko mokėte, atsimins. Gal tik mirdamas, bet atsimins: „Teisingai motina sakė…“
> Perlojos mokytojai, radę mokinius su namiškiais nuo kiaušinių dažymo margomis rankomis, mėgino išsklaidyti „prietarus“ ir „pamokyti“. O tėvai jiems pasakė: „Jūs netikėkite, bet nutilkite!“
> Carienė Jekaterina paklausė Voltero: „Kaip man suvaldyti Lietuvą?“ Tas atsakė: „Atitrauk nuo tikėjimo, nuo doros – pati išnyks“.
> Yra Vatikanas. Nėr valstybės, nėr galybės, nėr savų pinigų, nei armijos, bet yra Tiesa!
> Dabar, kai nebėra laisvės (laisvė tik atrakinti ir užrakinti bažnyčios duris), į bažnyčią ateina tikrieji. Atsisijojo abejojantys, nutolo tie, kuriems tik duonos ir žaidimų reikia.
> Kristus sakė, kad Bažnyčios net pragaro vartai nenugalės, bet ją palaikyti, išlaikyti ir atnaujinti reikia mums.
> Kristus paliko trilypį dievišką palikimą:
- tegu ir labai slėpiningai, liko pats Švenčiausiame Sakramente;
- paliko kunigus, kad Jo žodžius kartotų;
- paliko įsakymą: mylėkite vieni kitus!
> Ar tik ostiją, vyną-vandenį per Mišias konsekruoja? - Ir mane, ir tave, ir mus visus! Savo menkumą, negalias, rūpesčius atnašauju ir prašau: pašventink! Kad, grįžęs prie savų darbų, būčiau tas pats ir nebe toks pat. Kristus kentėjo ne dėl to, kad kentėtų, bet kad perkeistų mus ir pašventintų.
> Tikėjimas kaip ugnelė: kūrenama dega, o nekūrenama užgęsta arba pasislepia po pelenais. Jis gali ilgai ilgai glūdėti širdies gilumoje, kol koks nors vėjas-pavyzdys, žodis, knyga… - įpūs žarijas po pelenais.
> Laimingas, kas mirdamas gali pasakyti: kentėjau, bet nekankinau, verkiau, bet nepravirkdžiau nieko, varė mane iš namų, bet aš nė vieno neišvariau. Neturėjau duonos, nė rublio, bet Dievo ir sąžinės nepardaviau.
> Jeigu tikėjimą pridėtume prie žmogaus jaunystės, prie akademinio išsilavinimo, prie socialaus žmogaus aktyvumo, prie gabaus gabumų – koks rojus būtų!
> Be Dievo gyvenimas nebus lengvas. Ir su Dievu nelengva. Tačiau su Juo gyvenimas šviesus ir kančia išganinga.

Kun. Bronius BULIKA

© 2003 "XXI amžius"