Ar Lietuvoje buvo sovietinė kultūra?

Neseniai Lietuvos televizijos laidoje „Kultūros namai“ buvo svarstyta tema „Ar buvo sovietinė kultūra?“. Laidai vadovavo filosofas L.Donskis, savo nuomonę dėstė istorikas K.Nikžentaitis, filosofas K.Stoškus ir kt.
Jie visi kalbėdami nė žodeliu neišdrįso pasakyti, kad Sovietų Sąjungoje tegalėjo būti kuriama tik sovietinė kultūra, besivadovaujant dar prieš revoliuciją paskelbta nuostata, kad socialistinėje santvarkoje ir kultūra turi vadovautis dėsniu „socialistinė turiniu, nacionalinė forma“. Šis sovietinės kultūros dėsnis buvo skleidžiamas ir Lietuvoje nuo 1940 metų birželio.
Iš debesų nukritusiems kultūros pamatams nebuvo pasirengusi nei Rusija 1917 metais, nei juo labiau Lietuva 1940 metais. Lietuvoje kai kurie dailininkai, rašytojai, muzikai, teatrų atstovai iš karto mėgino į lietuviškų kryželių, audinių, liaudies dainų turinį ir formą įgrūsti socialistinį turinį su Leninu ir Stalinu, pjautuvu ir kūju, kolūkiečiais ir stachanoviečiais… Tos pastangos dar labiau išsiplėtė po karo. Visas kultūros šakas reikėjo iki soties maitinti socialistiniu turiniu.
Tai ne tik daryti, bet ir suvokti sunkiausia buvo vyresniems kultūrininkams, augusiems ir brendusiems vakarietiškos ir lietuviškos kultūros lopšyje. Kad ir stipriai jie buvo laužomi, o ir patys laužėsi, mėgino persitvarkyti, vis tiek išlįsdavo senos idėjos bei formos, ir socialistinis turinys darydavosi akinamai juokingas. Jaunesnioji karta, apsiplunksnavusi jau pokario kultūros pertvarkos metais, neretai sugebėdavo lietuviškomis formomis paskelbti ir socialistinį turinį.
Kultūrą kuria žmogus. Jeigu ji nėra širdies daina, o į ją dirbtinai grūdamas kažkieno primestas turinys bei prie jo neprilimpančios formos, ji lieka tik tariama kultūra. Panašiai klostėsi sovietinė kultūra Lietuvoje ir lietuvių tautoje: dirbtinumo daug, o kultūros nėra. Taip buvo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje plačiojoje sovietinėje Rusijoje, žinoma, ir Kaukaze bei Vidurinėje Azijoje. Ten tas dirbtinumas buvo ypač ryškus.
Kultūros darbininkai – labai valdomi žmonės iš viršaus. Be valdžios ar partijos pareigūnų palaiminimo nei spektaklio, nei filmo, nei romano, poemos, net paprasčiausios dainos viešumon neiškelsi. Net mokslo veikalą reikėjo pradėti Stalino ar Lenino rašinių ištraukomis. Kultūros žmogus nuolat turėdavo atsidurti tarp kūjo ir priekalo: jei prisitaikysi – būsi liaupsinamas, jei ne – būsi sutraiškytas ar visą gyvenimą turėsi tylėti, kol neprabilsi tinkamu balsu. Dvasinės tragedijos neretai baigdavosi ir kūno žūtimi, nors pakako ir prisitaikėlių. Ir kuo tolyn, tuo daugyn. O kai kas sugebėdavo vadovautis ir sena taisykle: jei negali būti ir riaumoti liūtu, pamėgink laimėti pasivertęs lape.
Sovietmečio lietuvių kultūros baruose taip pat būta visko: didūs kūrėjai lūžinėjo kaip ąžuolai per audrą, o didžiuliai miniažmogių būriai lingavo kaip nendrės pabalyje, menkiausio vėjelio papučiamos.
Per penkiasdešimt metų susidarė naujos – sovietinės kultūros formos, priimtinos masėms, išaugusioms jau sovietinėje mokykloje ir sovietinėse pionierių bei komjaunimo organizacijose, nors jos buvo ir be lietuviško braižo, ir be tautinio turinio. Atkūrus nepriklausomybę, štai jau keliolika metų svarstoma, kur nueita per penkiasdešimt metų, kaip išbristi iš to sovietinės kultūros liūno ir kaip atsistoti ant naujo, gal lietuviško, o gal ir vakarietiško greitkelio ir juo važiuoti pirmyn. Kol kas nė viena vinis neįkalta į naujo traukinio pabėgius – nė vienas reikalas neapsvarstytas iki galo. Kodėl?
Visų pirma sovietmetis paliko žmones labai sulaužytus, nors jie buvo ir yra labai protingi, o dėl to ir garbingi. Deja, jie vis dar neatsigauna ir vis dar tyli. Tebetyli dauguma sovietinio meto profesorių, beveik nieko nerašo, nesako buvę žinomi sovietiniai rašytojai, neatsiranda iš jų politikų, norinčių ar sugebančių vadovauti naujoms partijoms. O pasaulis, nepakęsdamas tuštumos, į ją pila visas savo šiukšles. Mat visko pilna buitis visas atliekas verčia į dar apytuščius šiukšlynus, kokia yra ir Lietuva, mėginanti nusikratyti per penkiasdešimt metų susikaupusių sovietinių atmatų. Atsirado ir daug proto atliekų, kurios veržiasi per visus šonus, norėdamos ištrūkti iš jau gerokai aprūdijusių sovietinių varžtų ir mėgina reikštis lyg ir naujos, aukštesnio lygio kultūros daigais, užgožiančiais kartais net labai geras protingų žmonių pastangas ištrūkti iš sovietinės kultūros raizgynės, žmonių, norinčių ir kitiems padėti susivokti praeities kultūros pinklėse, norinčių išmesti, kas naujam gyvenimui netinka, ir kurti naują aukštos kultūros statinį.
Deja, vadinamasis kultūros darbininkas šiandien yra nuslydęs beveik į raisto dugną. Į paviršių yra išplaukę pinigo žvejai ir pilvo vergai, kurie kultūra domisi tik tiek, kiek kultūra tenkina piniguočių puotas, kurie yra linksmintojai, šiltais žvilgsniais lydintys išorinį spindesį. Šitokios pramogos greitai nusibosta vadinamajam sočiam elitui, o linksmintojai puola į neviltį, suprasdami, kad jų linksminimo pastangos nepasotino sočiųjų, o atlyginimas už tas pastangas bus nepakankamas. Mat tie linksmintojai, tie tariamieji kultūros darbininkai, užmiršę lietuviškos kultūros liekanas, norėdami atsikratyti sovietinės kultūros palikimo, prisigraibę vakarietiškos kultūros padugnių ar putų, niekaip neatranda Lietuvoje dirvos, kurioje prigytų tie svetimų piktžolių daigai. Vakarai turi savo kultūrą: ir aukštąją, dar vadinamą mūsų pamėgtu žodžiu „elitinė“, ir žemąją, purvinąją, pigiąją, pardavinėjamą kitų kraštų tamsuoliams. Aukštoji kultūra brangi, tad tamsuoliai perka pigius blizgučius, dalijamus beveik nemokamai. Ar mums reikia tų pigių vakarietiškų blizgučių, kurių taip noriai veža į Lietuvą kai kurie Vakarų pigiosios kultūros vežikai?
Turime Kultūros ministeriją, ji tebeina sovietiniais metais išarta sovietinio kultūrinio gyvenimo vaga, tebėra visos sovietiniais laikais sudarytos kultūrinės veiklos formos: kultūros vedlių sąjungos, ministerijos remiama tų sąjungų spauda, teatrai, orkestrai, chorai, įvairiausio lygio 947 kultūros įstaigos ir jose dirbantys 2834 darbininkai kultūrininkai. O kur dar įvairios švietimo įstaigos, nežinia, ar rengiančios šios kultūrininkų divizijos pamainą…
Vienas tos divizijos vedlių Aleksandras Šidlauskas retkarčiais pabraido po tą kultūros namų ir jų darbuotojų raistyną. Sovietinės kultūros išpuoselėtą ir lig šiol jau nepriklausomoje Lietuvoje tebegyvuojantį. Būtų buvę labai gerai, kad į šią televizijos laidą, pavadintą „Kultūros namai“, būtų pakviestas ir A.Šidlauskas, juk jis savo gana brandžias mintis išsako ir spaudoje. Jo rašinius dažnai spausdina „XXI amžius“ ir „Lietuvos aidas“. Jau po minėtos laidos kovo 22 dieną „Lietuvos aide“ buvo išspausdintas A.Šidlausko rašinys „Naujoji nominacija“, kuriame mėginama paaiškinti, kur šiandien eina Kultūros ministerija, mėgindama sovietinės kultūros reiškėją „kultūros namus“ pakeisti kitu pavadinimu – vadinti „kultūros centru“. Ar šis pavadinimas lietuviškesnis už sovietinių laikų atgyveną, straipsnyje nieko nesakoma. Tik nurodoma: „Šalies kultūros centrai – mėgėjų (sic!) meninės kūrybos sklaidos vieta, miesto, rajono, miestelio ir kaimo bendruomenių būrimosi židiniai, tradicinės etninės kultūros tęstinumo ir šiandieninio įprasminimo centrai“.
Dar grįžkime prie laidoje „Kultūros namai“ išsakytų minčių. Tiesą pasakius, tos laidos kalbėtojams nepakako valandos, kad galėtų pasakyti bent vieną išliekamosios vertės turinčią mintį. Jie pateikė tik kai kuriuos savo prisiminimus, patirtus tada, kai jiems patiems teko kurti sovietinės kultūros veikalus ar bent tiesiogiai dalyvauti juos kuriant. Bene plačiausiai apie tautinės kultūros virsmą sovietine kultūra kalbėjo istorikas. Tie kultūros lūžiai dažnai matyti ir šiandien ne tik paprastų žmonių, bet ir mokslo vyrų sąmonėje bei žodžiuose. Bet ir istorikas nespėjo visapusiškai įvertinti lūžio, įvykdyto per penkiasdešimt metų lietuvių širdyse ir protuose. O juk tas lūžis ir šiandien dažnai išryškėja: sovietinės kultūros veika buvo tokia stipri, kad negrįžtamai pakeitė beveik visos lietuvių visuomenės gyvenimo būdą. Žinoma, kultūra – tai ne tik romanai, poemos, dailės kūriniai, muzika, teatro veikalai ir spektakliai, bet ir visa kasdienė buitis, jos virsmas per penkiasdešimt metų. Tai ryškiai mato 1944 metų pabėgėliai į Vakarus, o dabar atvažiuojantys apsilankyti ir pasižvalgyti, ar jau laikas grįžti į tėvų namus. Jie grįžę į tėvynę jos neranda. Mažai kas ir grįžta dėl to, kad, pamatę dabartinę Lietuvą, beveik visi sako: „Ne apie tokią Lietuvą mes svajojom, dėl jos kovojom, ją sapnavom…“ Kas pasikeitė? Gal dangus ne toks žydras, saulė ne taip ir ne tokia teka. Ne. Pasikeitė žmogus. Jo gyvenimo būdas. Jo dvasinė ir buities kultūra. Ir pasikeitė taip, jog ne vienas, o daug kas ir šiandien vis tebesako: „Sovietų laikais gyventi buvo geriau…“ Tik pati jauniausioji Lietuvos piliečių karta, dabartiniai mokyklinukai jau nežino, koks buvo tas sovietinis gyvenimas, kokia kultūra tada buvo skiepijama. Ir nemažai kam įskiepyta, jei ir šiandien jiems atrodo, kad sovietiniais laikais gyventi buvo geriau.
Apie dvasinę ir kūno kultūrą, per penkiasdešimt metų skiepytą per įvairaus lygio kultūros namus ir paliktą atsikuriančiai Lietuvai, ir derėjo kalbėti laidos „Kultūros namai“ dalyviams. Deja, apie tai nebuvo pasakyta beveik nė žodžio. Tikėtina, kad ateityje kai kas bus pasakyta ir apie tai, nes juk ir pusiau lietuviškų žodžių junginį „kultūros namai“ nelietuviškų žodžių junginys Kultūros ministerija pakeitė taip pat nelietuviškų žodžių junginiu „kultūros centras“…
Taigi Lietuvoje tebelieka sovietinės kultūros pėdsakai, paskleisti įvairaus lygio kultūros namuose. Galbūt apie tai turės progą kalbėti ir televizijos laidų dalyviai. Mes gal taip pat dar pamirkysime plunksną ir baltas lankas pamarginsime juodomis avimis…

Viktoras ALEKNA
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"