Keli klausimai mėnraščiui „Metai“

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje poetas Sigitas Geda posmuoja: „Kada balta prasisunkia, paskui geltona,/ paskui ir vėl balta,/ir veja žalią,/ lyg vėjas keltų,/ lyg Jėzus keltų už kraštų/ suknelę“ („Metai“. 2003, Nr. 2,8 p.).
Ar tai jau pasikartojanti antipoezijos šventvagystė? 83-ame puslapyje poetas Aidas Marčėnas pripažįsta: „pats esu matęs save/ netgi per televizorių, turiu kažkur nusikišęs/ kelias fotografijas – klevo lapuose prie bažnyčios tartum aš, tartum mėšlo krūvelė“.
Ar šiuo palyginimu pažeminęs save teksto autorius neįžeidžia žmogaus – mąstančios būtybės?
Recenzijų skyriuje leidžiama „gėrėtis“ citata iš Herkaus Kunčiaus romano „Ornamentas“: “Įsivaizduoju save šūdvežio tyra it vaiko siela. Tariuosi, jog šūdai – mano pašaukimas. Galvoju apie šūdvežių dinastijas: senelis, prosenelis, proprosenelis buvo šūdvežiai, mano mamytė – šūdvežio dukra“.
Ar tokie antiliteratūriniai tekstai, žeminantys mūsų tūkstantmetę žaliosios rūtelės kultūrą, nerengia išmatomis ir lavonais dvokiančios mirties kultūros įsibrovimo?
Kodėl literatūrologai, aptariantys šiuolaikinės lietuvių literatūros knygas, visaip reklamuoja M.Ivaškevičiaus postmodernų pamfletą – pilkumos pilkiausią romaną „Žali“, neužsimindami apie poetinės prozos šedevrą – Roberto Keturakio romaną „Kulka Dievo širdy“? Ar nieko nesako tuose pačiuose „Metuose“ publikuojami rezistenciniai Rene Charo „Hipno lapai“?

Vytautas NARAS
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"