XXI amžius

Negailestingas laikas…

Raudonajai armijai 1944 metais pralaužus vokiečių linijas ir veržiantis į priekį, teko, net neatsisveikinus, palikti namus, tėvus, gimines ir artimuosius. Karo nualinta Vokietija mus priglaudė ir, karui pasibaigus, susibūrėme buvusiose vokiečių kariuomenės ir kitose stovyklose - lageriuose. Rytojus buvo neaiškus, nes tėvynėje siautė partizaninis karas, dar labiau nualindamas karo nuniokotą šalį. Vokietijoje buvome žmonės be ateities, be pilietybės, be namų. Buvome ir našta, nes sąjungininkams teko mus prižiūrėti, mumis rūpintis. Atsirado galimybė išvykti į kitus kraštus. Visi veržėsi į JAV ir Kanadą, bet ten buvo priimami jauni, darbingi arba turintys iškvietimus, kuriuos ne visi galėjo išsirūpinti. Kai Australija atidarė duris, kviesdama emigrantus be didelių reikalavimų, net kelionę apmokėjo, tik reikėjo pasižadėti dirbti dvejus metus paskirtoje darbovietėje, atsirado galimybė palikti karo nualintą Europą ir išvykti kiton šalin.
1947 m. spalio 30 d. amerikiečių laivu „General Heinzelman“ iš Vokietijos Brememhaveno uosto išplaukė pirmasis Baltijos šalių piliečių transportas, tarp jų 439 lietuviai. Laivas pasiekė Vakarų Australijos Fremantle uostą lapkričio 28 dieną.
200 metų lapkričio pabaigoje suėjo 55 metai nuo tos dienos, kai po Antrojo pasaulinio karo Australijon atvyko pirmieji lietuviai. Sunku būtų aprašyti visus pirmuosius įsikūrimo vargus. Ne vienas sunkiai išgyveno palikto ne tik savo krašto, bet ir Europos nostalgiją, ne vienas nutraukė savo gyvenimą, negalėdamas priimti naujos ir jam neįprastos aplinkos, nesuprantamos kalbos, skirtingo klimato. Visi atvykusieji lietuviai - vyrai ir merginos - buvo viengungiai, nes vedusiųjų Australijos valdžia dar neįsileido.
Vėliau atvykusieji su šeimomis padidino lietuvių bendruomenę, kuri buvo išsklaidyta po visą Australiją: nuo Vakarų Australijos milžiniškų miškų iki tolimų Kvinslando cukrinių nendrių laukų. Kiekvienas lietuvis stengėsi palaikyti ryšį su savo tautiečiais. Taip atsirado pirmasis Australijoje lietuvių laikraštis „Australijos lietuvis“, kurį leido ir redagavo Jurgis Glušauskas. Jis gyveno palapinėje, dirbo Pietų Australijos šiaurėje esančiose rudųjų anglių kasyklose Leigh Creek. Vėliau pradėjo eiti „Mūsų pastogė“ ir kita lietuviška spauda, kurios svarba neįkainojama, nes tai švyturiai, kurie rodė kelią sunkiame išeivijos kelyje.
Tik 1950 metų pabaigoje Australijos lietuviai stipriau susiorganizavo sukurdami Australijos lietuvių bendruomenę, kuri ir šiandien vadovauja Australijos lietuviams. Tuo metu pagrindinė veikla buvo sujungti visus Australijoje išsibarsčiusius lietuvius, palaikyti ryšį, leisti lietuvių kalba laikraštį, steigti organizacijas ir klubus. Ir jau 1960 metais didesniuose Australijos miestuose buvo įsigyti ar pastatyti Lietuvių namai ar klubai. Juose lietuviška veikla suklestėjo ir sutvirtėjo, nes, turėdami nuosavas patalpas, galėjome laisvai į jas rinktis ir rengti įvairiausius renginius. Prie bendros lietuviškos veiklos tenka paminėti ir religinę veiklą, kuri papildė ir praturtino išeivio lietuvio gyvenimą toli nuo savo krašto.
Šiandien, po 55 metų, žvelgiame į praeitį ir stebimės tokia gaivalinga, stipria ir pozityvia veikla, kurią išvystė sunkiomis sąlygomis pirmieji po Antrojo pasaulinio karo atvykę lietuviai. Lietuvių kalba buvo tas akstinas, motyvas, siejęs visus į vienalytę organizaciją ir davęs pagrindą visai veiklai. Praradusieji lietuvių kalbą nutolo, pasitraukė iš lietuviško gyvenimo akiračio ir paskendo australiškos asimiliacijos jūroje.
Šiandien mūsų gretos retėja ir veikla silpsta; tai nutautėjimo pasekmė, lietuvių pasitraukimo iš lietuviškos veiklos padarinys. Kalba buvo ir yra svarbiausias lietuviškos sąmonės veiksnys. Kai raginome skaityti lietuvišką spaudą, dažnai sakėme: kas lietuviškai nekalba, tas lietuviškai negalvoja, tam ir lietuviški reikalai toli, veik nepasiekiami. Tai suprato mūsų aušrininkai ir lietuviškos sąmonės žadintojai. Gaila, kad šiandien kai kas bando įrodyti, kad lietuviui nebūtina lietuvių kalba, kad galima be jos išsiversti. Taip, galime, bet pažvelkime į savo susibūrimus. Juose 99,9 proc. lietuviškai kalbančiųjų; jie išlaiko ir remia visus lietuviškus reikalus, jie dar išlaiko „skęstančius“ klubus ir Lietuvių namus. Jiems pasitraukus, dings ir lietuviška veikla, o jei keletas, susibūrę dėl nostalgijos ar kaltės dėl savo kalbos praradimo vedami, bandys palaikyti ar išlaikyti pirmųjų atvykusių lietuvių pastangomis sukurtas lietuvybės „šventoves“, be savo kalbos tai bus tuščios pastangos. Vidurinioji ir jaunesnioji karta jau labai abejinga lietuviškiems reikalams. Jų nebematome paremiant mūsų spaudą ar kitas lietuviškas institucijas. Jie gyvena australišku gyvenimu ir tik kartais iš pasigailėjimo aplanko lietuviškas šventes ar renginius. Jie nebekalba tarpusavyje lietuviškai, jie nebepriklauso lietuviškoms organizacijoms, su maža išimtimi - sporto klubams, gal dar skautams… Dingo savanoriai, kurie veltui užėmė įvairias pareigas Lietuvių namuose ar klubuose, šiandien jau mokamos tarnybos, nes veltui dirbti, kad ir lietuviškiems reikalams, jaunimas nenori.
Teko apsilankyti jau čia, Australijoje, gimusių lietuvių namuose, kurie yra ištaigingi ir puošnūs. Jie, baigę mokslus, įgiję profesijas, nepasigedo lietuvių kalbos. Mūsų tautinius dirbinius ir heraldiką pamiršo. Jie atostogauja įvairiose pasaulio šalyse, jų vaikai lanko prestižines mokyklas, priklauso australų sporto klubams, jų namuose vietoj Vyčio ir kryžiaus kabo dolerio ir kiti mamonos atributai. Tokia 55 metų išeivijoje gyvenimo tikrovė, kurią tenka priimti ir su ja sutikti. Tolesnis lietuviškas gyvenimas ir veikla - tik merdėjimas.
Norėčiau, kad mano mintys būtų klaidingos!

Viktoras BALTUTIS